Ernstas Vichertas. Teisėjas ir poetas

Kūryba

Dar gyvas būdamas, E. Vichertas išleido 18 tomų Raštų rinktinę (1896-1902). 1927 m. jo brolis Paulas Vichertas parengė dar vieną rinktinę. 1983 m. Berlyne vėl buvo išleista apsakymų rinktinė lietuviška tematika (Ernst Wichert, "Aus den Erinnerungen eines preußischen Kreisrichters. Litauische Geschichten").

1999 m. E. Vicherto kūrinio motyvais sukurtas filmas "Elzė iš Gilijos" (režisierius: Algimantas Puipa).

Iš viso E. Vichertas parašė 30 dramų, 18 romanų, apie 60 novelių. Taip pat kūrė eilėraščius, rengė straipsnius politiniais, istoriniais bei teisiniais klausimais. Mėgo piešti, įamžino daug Mažosios Lietuvos vaizdų.

Kontekstas

E. Vichertas domėjosi istorija ir kūrė istorinius romanus, iš kurių garsiausi yra "Heinrichas von Plauenas" ir "Didysis konfiurstas Prūsijoje". Juose aprašomos kryžiuočių kovos su prūsais, prūsų papročiai (Perkūno, Pykulio, Patrimpo ir kt. garbinimas) ir kt.

Autobiografinėje knygoje "Teisėjas ir poetas" ("Richter und Dichter") E. Vichertas aprašo trejus metus, praleistus Priekulėje, jį sužavėjusius gamtos vaizdus. Vėliau šiuos įspūdžius autorius aprašys ir pats iliustruos piešiniais.

 AUTORIAUS dedikacija knygoje "Lietuviškos istorijos".

Priekulėje E. Vichertas gyveno su žmona Terese, čia jiems gimė dukrelė ir sūnus. Vaikus prižiūrėjo auklė lietuvaitė Ilzė. Laisvalaikiu rašė, bendravo su vietos "elitu" (jam priklausė teisėjas Kesterts, advokatas Šulcas, klebonas Cipelis, jo padėjėjas Šrederis, vaistininkas Banicas, gydytojas Zufertas, apskrities teismo sekretorius Hermanas, kuris buvo ir vertėjas į lietuvių kalbą). Priekulėje E. Vichertas įsteigė ir mėgėjų teatrą.

Autobiografinėje knygoje autorius supažindina skaitytojus ir su Karaliaučiaus kultūriniu gyvenimu.

Iš Priekulės išvykęs į Karaliaučių, E. Vichertas ne tik dirbo teisėju, bet kartu su Rudolfu Reike (Rudolf Reicke) 1886 m. įsteigė leidinį "Altpreussische Monatschrift", rinko ir skelbė jame krašto istorinę archyvinę medžiagą, Lietuvių literatūros draugijos parengtus straipsnius apie lietuvių kalbą, tautosaką, etnografiją.

PAVEIKSLAI. Ernsto Vicherto plunksna ir rašalu pieštas Klaipėdos uostas, Kraupiško malūnas, Pamario žvejo namas... (Iš Ernsto Wicherto knygos "Endrik Kraupatis")

Vertė

"Po Kristijono Donelaičio poemos "Metai", kurioje atverta šio krašto panorama XVIII a., regis, XIX a. iš lietuvių autorių nebuvo kam toliau to vaizdo plėtoti (Didžiojoje Lietuvoje savo žemiečių vargus vargelius bei rūpesčius meistriškai aprašė Žemaitė, tapusi žymiausia lietuvių realistinio žanro reprezentante). Ieva Simonaitytė savo kūryboje pateiks plačią ir motyvuotą Mažosios Lietuvos panoramą, bet jau iš XX a. perspektyvos", - teigia filologė Regina Sinkevičienė*. Pasak jos, E. Vichertas "Lietuviškose istorijose" etnografiškai tiksliai atskleidė Klaipėdos krašto panoramą bei į XIX a. vokiečių literatūrą įtraukė ir lietuvių nacionalinį kultūrinį fenomeną.

Lietuvio charakteris

"Vichertą pirmiausiai domina lietuvio nacionalinis charakteris, kurį jis tapo labai detaliai - nuo antropologinio aprašymo, būdo ypatumų, papročių (vestuvės, laidotuvės, sutiktuvės) iki etnografinių detalių (rūbai, išsamūs būsto bei buities aprašymai). Ryškiausi yra moterų tipažai; vyras atsiduria antrame fabulos plane. Tradicinio patriarchalinio gyvenimo centras ir yra moteris - namų, židinio saugotoja. Jos paveikslas švyti ryškiomis žemiškomis spalvomis. Namų šeimininkė ir yra veiksmo ašis. Vyras paprastai atstovauja išoriniam pasauliui, turi kokią nors tarnybą. Kareivis, jūreivis dažniausiai būna lietuvis, vokietis vaizduojamas kaip tvirta valdžios atrama: jis teisėjas, žandaras, raštinės tarnautojas. Vokiečių charakteristikos rašytojas nepateikia - jie ištikimai atlieka pareigą įstatymui ir valstybei."

Realistinėms novelėms autorius medžiagą rinko Priekulės apylinkėse. "Vicherto kūryboje kaimo bendruomenės gyvenimas sukasi apie materialų turtą. Dėl jo kivirčijamasi, jis visais įmanomais būdais ginamas, dėl jo padaromi nusikaltimai. Dvasiai puoselėti, regis, nėra palankių sąlygų. <...> Kaimo bendruomenė stokoja atvirumo, imlumo naujiems laikmečio pokyčiams. Uždarumas (šeimos ir bendruomenės prioritetai) sietinas su pirmaprade bendruomenine tautos sąmone: lietuvis pats savo galva ir savo priemonėmis veikia kaimo bendruomenėje <...> Vienintelis saviraiškos per apšvietą šaltinis yra Šventasis Raštas, kuris ir sudaro stiprią bendruomenės narių dvasinę atramą." (R. Sinkevičienė)

---------------------------------------------------------------

* Šaltiniai: Regina Sinkevičienė, "Regoninio identiteto atšvaitai Ernsto Wicherto kūryboje" (lituanistikadb.lt); Anatolijus Matulis, "Lietuvių mitologija Wicherto, Sudermanno ir Agnes Miegel kūryboje" (aidai.eu); Irena Tumavičiūtė, "Lietuviškų apysakų autorius Priekulėje" (knyga "Priekulė. Mažas miestelis prie didelio kelio"); "Ernst Wichert: Endrik Kraupatis" (spiegel.de) ir kt.

DOSJĖ

Ernstas Vichertas gimė 1831 m. kovo 11-ąją Įsrutyje (Prūsija), teisininko šeimoje.

Mokėsi Piliavos gimnazijoje ir Karaliaučiaus universitete - iš pradžių studijavo istoriją ir filosofiją, vėliau teisę.

1859 m. paskirtas teisėju į Klaipėdą.

1860-1863 m. gyveno ir dirbo Priekulėje. Čia jis išsprendė net 4 000 bylų.

1863 m. grįžo į Karaliaučių. Dirbo teisėju, Karaliaučiaus universitete įgijo ir teisės daktaro mokslo laipsnį.

1888-1902 m. gyveno Berlyne, dirbo Teismo rūmuose.

1896 m. tapo slaptuoju justicijos patarėju.

1902 m. mirė.

GYVENIMO MARŠRUTAS. E. Vichertas gimė Įsrutyje, mokėsi Piliavoje ir Karaliaučiuje, dirbo Klaipėdoje, Priekulėje, vėl Karaliaučiuje ir gyvenimą baigė Berlyne. (Senuose atvirukuose - Įsrutis, Priekulė, Karaliaučius.)

-----------------------------------------------------------------

CITATOS

Iš "Lietuviškų istorijų"

"Grabas, įsisenėjusiu toj vietoj papročiu, turėjo būti nudažytas žydrai, briaunos žaliai, be to, šoninės lentos ir antvožas turėjo būti išmarginti gėlėmis: rožėmis, tulpėmis, saulutėmis". Paminklas ant kapo: turėjo tai būti stulpas su žalia lenta, jos viduryje balta, raudonai apvadžiota širdis, vir­šuje mirusiojo vardas ir mirimo metai; po lenta dvi arklio galvos su raudonomis rožėmis akių ir šnervių vietoj, o ant jos du geltoni paukščiukai, tupį skersai, rausvais sparneliais ir mėlynomis galvelėmis, ant stulpelio mažiulis margas paukštelis, sukta metaline viela palaikomas..."

"Nuvarei mane nuo vandens, varai nuo žemės! Argi galiu gyventi kaip paukštis ore? <...> Valdžia pelkes pavogė, ar girdi, iš pono Dievo pavogė! Kas čionai auga? Nei stiebelio, nei lapelio. Vargdienis žmogus turi jas pirma užtręšti savo prakaitu ir krauju, kad kas augtų."

"Gali mane bausti iš tavo prakeikto įstatymo, gali aprašyti turtą, gali kalinti - tai turiu pakelti. Bet negali atimti iš manęs žemės, iš kurios gyvenu!"

"Šaktarpis" (1929 m.)

-----------------------------------------------

"Jei būčiau gimęs vokiečiu, galėčiau būti labiau išsimokslinęs. <...> Mes neturime tiek daug knygų kaip vokiečiai, bet mes, lietuviai, turime Bibliją, o iš jos galima daug ko išmokti. <...> Tas, kas gali pats skaityti, privalo ir pats mąstyti."

"Motina ir duktė"

------------------------------------------------

"Kaimas greičiausiai niekuomet nebuvo lietuviškas, o dabar, kaip ir visa apylinkė čionai, beveik visiškai suvokietėjęs, taip, kad artimiausioje bažnyčioje tik kas ketvirtą sekmadienį buvo įprasta laikyti lietuviškas pamaldas."

"Endrik Kraupatis"

-----------------------------------------------------------

"Ūkis priklausė Ansui Vanagui, kiek galėjo prisiminti senieji apylinkių gyventojai ir kaip rodė teisme saugomi dokumentai, čia nuo neatmenamų laikų šeimininkavo Vanagai. <...> Greičiausiai kažkada kažkoks Vanags kaimui bus suteikęs ir vardą. <...> Dabartinio savininko tėvai <...> panoro pasitraukti į poilsį ir gyventi iš solidžios išimtinės. <...> Tą sklypą už nemažus pinigus nupirko lietuvis, pavarde Karalius, žinoma, tik nedidelę dalį galėjęs sumokėti grynais; be to, seniesiems Vanagams visą gyvenimą turėjo mokėti solidžią išimtinę."

*

"Pas jus, lietuvius, viskas tebėra taip, kaip atrodė prieš šimtą metų, o dar po šimto metų bac! - šiapus sienos pasakos, jog kadaise šiose apylinkėse gyventa tokios keistos tautelės. Patys kalti, vaikai, patys kalti! Mes iš jūsų nieko neatimame, jūs patys mums viską atiduodate. Kas nesugeba gyventi, turi mirti - basta!"

"Ansas ir Grita"

----------------------------------------------------------

CITATOS

Iš autobiografinės knygos "Teisėjas ir poetas"

"Priekulė - nedidelis miestelis: čia stovėjo bažnyčia, klebonija su ūkiniais pastatais, klebonų našlių namai, mokykla, kurioje buvo ir mokytojo butas, smuklė su smulkių prekių krautuvėle, greta - arklidės; turėjo ji ir dvarą. Visi šie pastatai išsidėstę ant nedidelės kalvos ir aplink ją. Centre - didžiulė negrįsta turgavietė, per kurią nuo plento ėjo kelias, vedęs iki pat marių, besidriekiančių už kokios pusmylės. Kalvos papėdės dešinėje stovėjo kita, nauja smuklė, o kairėje - teismo pastatas, kiek atokiau nuo jo - kalėjimas. Pirmame aukšte buvo teismo posėdžių, tardymo ir administracijos patalpos, antrajame - gyveno teisėjas...."

*

"... Iki miestelio buvo apie pora šimtų metrų kelio, aplink - jokių kitų pastatų, bet dabar, pavasarį, namelis atrodė gana patraukliai, be to, man patiko netoliese besidriekiantis miestelis, taip pat vaizdas į neaprėpiamas nekultivuotas pievas, rusvas, žvilgančio vandens griovių išraižytas pelkes, vaiskią, siaurą marių juostą į Neringą ir tamsius Juodkrantės kalnus."

*

"Su savo šauniu kolega, nepaisant neaiškių ribų tarp mudviejų pareigų, sutariau kuo puikiausiai. Iš pradžių turėjau šiek tiek sunkumų, kol įgijau senojo sekretoriaus Hermano palankumą <...>. O su juo reikėjo sutarti, nes lietuviai, nors ir suprasdami vokiškai, mieliausiai kalbėdavo vertėjui padedant."

*

"Kaip galima greičiau jaukiai įsikūrėme ir negalėjome atsigėrėti savo idile. Jautėmės lyg vasarnamyje. Teresė puikiai sugebėjo verstis iš mūsų kuklių pajamų; kartu su tarnaite vaikščiojo į Priekulės turgų ir tobulino savo kulinarinius sugebėjimus. Iki pietų aš dirbdavau teisme, po to - laisvalaikis, kai man rūpėjo tik šeimos reikalai, tačiau mums visada užtekdavo laiko pasivaikščioti po sodą ir darželį. Pavėsio čia, žinoma, nebuvo, tačiau jį rasdavome kitapus vieškelio, miškelyje. Siaura juosta jis driekėsi iki pat durpynų. Augo čia daugiausiai pušys, kurių kamienai prieš pat saulėlydį spindėte spindėjo auksu...."

*

"Pirmąją žiemą miegamajame nebuvo net krosnies, todėl, užėjus speigams, perkėlėme lovas į mano darbo kambarį, kur vos begalėjome apsisukti. <...> Prasidėjo dar vienas nemalonumas - per grindų plyšius ėmė brautis rupūžės. Net užkamšius plyšius pagaliukais, ne visada pavykdavo išvengti jų apsilankymo. Antrąją žiemą miegamajame pasistatėme krosnelę, tačiau patalpa dar labiau sumažėjo. Sunku pasakyti, kaip būtume susitvarkę trečiąją žiemą, kadangi 1863 m. rugpjūtį žmona man padovanojo sūnelį. <...> Kaimiška idilija, teikusi pirmaisiais gyvenimo metais tiek džiaugsmo, turėjo vieną kartą baigtis. <...> Nors ir labai troškau pakeisti aplinką, atsisveikinti buvo sunku. Nuoširdžiai prisipažinau, kad niekad neužmiršiu šių trejų laimingų metų."

----------------------------------------------------