Erika Vitulskienė: Pirmiausia reikia gerai sutarti su savimi

- Erika, kai susisiekiau su jumis feisbuke dėl interviu, atrašėte tik po savaitės - pasakėte, kad grįžote iš kosmoso. Ką turėjote omeny?
- (Juokiasi.) Tiesiog iš didelio darbų maratono grįžau į įprastą grafiką.

- Įdomus dalykas - feisbuke jūsų pavardė vis dar mergautinė... Tikiu, kad ir pažįstami jūsų kartais paklausia: kodėl?

- Norėjau, kad žmonės sunkiau mane rastų. Iš dalies ir dėl žurnalistų, nors jau tikrai yra tų, kurie mane atkapstė. Seniau, jei ką skelbdavau feisbuke, nenorėdavau, kad tai taptų vieša. O dabar  - tik ką paskelbi, iškart „pagauna“. Tenka apgalvoti, ką skelbti, ką rašyti.

- Pakalbėkime apie drabužių liniją. Ją sukurti paskatino ne tik vaikystės svajonė, bet ir elementarus praktiškumas. Teigiate, kad didesnių dydžių drabužių Lietuvoje rasti sunku.

- Tarkime, rytoj tektų eiti į vakarėlį. Nuėjusi į bet kurį prekybos centrą nieko tinkamo - kažko neįprastesnio, gražesnio - nerasčiau. Tokia liūdna situacija, tad nusprendžiau, jog reikia pradėti siūtis drabužius. O jeigu sau, tai kodėl ir ne daugumai moterų, kurios susiduria su tokia pat situacija?..

- Esate dažnai kviečiama į renginius. Manau, ne tik kaip dainininko Merūno Vitulskio žmona, bet ir tiesiog kaip Erika Vitulskienė.

- Kaip Eriką Vitulskienę turbūt kviečia draugai, pažįstami. O šiaip esu tapatinama su Merūnu, kaip operos solisto žmona - tą puikiai suprantu.

- Tuose renginiuose drabužių tenka turėti įvairioms progoms - nuo ėjimo į kavinukės pristatymą iki operos premjeros. Ar dabar jau ramu?

- Dar nėra visiškai ramu, bet - kur kas ramiau!

- Koks turi būti audinys ir kirpimas, kad drabužis gerai gulėtų ant didesnių dydžių moterų kūnų?

- Audiniai turėtų būti truputį storesni. Audinio storis reikalauja kokybės. O tai atsiliepia kainai. Kalbant apie kirpimus, bent jau mano kolekcijoje - daug drabužių pabrėžia liemenį, krūtinę. Atidengia moters pečius - man tai labai gražu ir savotiškai seksualu. Buvau smerkiama, kad savo kolekcijoje išryškinau visus moterų minusus, bet, mano manymu, pirmiausia reikia būti santarvėje su savimi, justi meilę sau. Ir galima rinktis drabužius, pabrėžiančius liemenį, ir vaikščioti iškėlus galvą. Nes kai apsirengi įliemenuotą drabužį, apsiauni aukštakulnius, eisena savaime pagražėja! Atsiranda pasitikėjimas savimi, moteris visai kitaip jaučiasi.

- Užsiminėte, kad sulaukėte kritikos po drabužių linijos pristatymo. Man teko matyti tik vieną - Arnoldo Remeikos-Bomberio pastabą feisbuke, kad nepakankamai įsigilinote į skirtingus figūrų tipus. Ir jūs jam atrašėte. Koks jausmas - pirma kolekcija, o kažkam nepatiko?

- Manęs tai neslegia, nes suprantu, kad kūryba, skonis yra individualu. Jums gal patinka balta, o man - juoda spalva. Jums gal patinka žuvis, o man mėsa. Neįmanoma ginčytis dėl kūrybos, dėl skonio, nes nėra teisių. O Arnoldui atrašiau todėl, kad skaitydavau jo įrašus, man patikdavo jo apžvalgos. Parašiau: ačiū, kad manęs nepamiršai. Vadinasi, puiki kolekcija, kurią buvo verta aptarti!

- Tikiu, kad sulaukėte gausybės laiškų iš nepažįstamų moterų. Juk iš dalies tai ir paskatino tęsti pradėtą veiklą, o ne apsiriboti sukurtų drabužių fotosesija. Ką tos moterys rašo?

- Negaliu taip drąsiai teigti, jog darau perversmą Lietuvoje, bet džiaugiuosi, kad tos moterys „išlenda“ ir keičia požiūrį į save. Joms noriu suteikti daugiau pasitikėjimo. Moterys man rašo labai gražias žinutes, jos žavisi mano požiūriu į pilnutę moterį. Labai džiaugiuosi, kad jos yra, kad rašo, tai - mano įkvėpimas, stiprybė.

- Kai buvote jaunesnė, esate sulaukusi ir kandžių komentarų apie savo figūrą. Kaip išmokote nekreipti dėmesio, kaip užsiauginote storą odą?

- Yra tokia patarlė: šuo ir kariamas pripranta (šypsosi). Viską gyvenime Dievulis sudėliojo taip, kaip turėjo sudėlioti. Viskas, matyt, turėjo sueiti į tam tikrą tašką. Iš pradžių nemalonūs komentarai skaudino, vėliau nustojau kreipti dėmesį, paskui pradėjau atsirinkti vertybes, tuomet - gilintis į save. Galiausia pažįsti save, suvoki savo pliusus ir minusus, blaiviai žinai, kiek gali ir kiek - ne. Dažniausia darome klaidą - nuvertiname save. Gal tas paspardymas man ir padėjo tvirčiau atsistoti ant kojų. Tai priklauso nuo charakterio: vieni gal dar labiau save numenkina, o man atsirado noras kovoti, išbandyti save, lipti iš komforto zonos.

- Pacituosiu jus: „Aš viską gyvenime arba gerai darau, arba visai nedarau“. Atrodytų, kad jūsų gyvenime net ir neva avantiūros būna labai gerai apgalvotos? Tokio dalyko kaip „O gal pamėginsiu, pažiūrėsiu, kaip bus“ jums nebūna?

- (Juokiasi.) Kalbant apie dienotvarkę, darbą, viskas būna labai gerai apgalvota. Išties jei kažką darau, tai iš visos širdies. Kas geriausiai tūsinasi? Tie, kurie geriausiai dirba! Stengiuosi viską daryti šimtu procentų. Jei būnu su vaikais, tai šimtu procentų. Jei sportuoju - irgi šimtu procentų. Taigi, jeigu kažką darau, skiriu tam visą savo dėmesį. Ir mokausi džiaugtis smulkmenomis, gražiais žmonių gestais. Gyvenimas susideda iš smulkmenų, ir jeigu sugebi ryte nusišypsoti, nes išlindo saulė, tai - fantastiška!

- Žodžiu, spėjate įvertinti rezultatus? Daug žmonių tik lekia, siekia ir net nepasidžiaugia.

- Taip, rezultatais džiaugiuosi ne materialia, o moraline prasme. Vertinu žmones, dažnai jiems pasakau „ačiū“. Man visą laiką norisi duoti. Ir, kai netikėtai kažką gauni  - nuostabus jausmas.

Labai teisingai sakoma, kad reikia valyti mus supančių žmonių ratą. Į tą ratą stengiuosi neįleisti negerų žmonių, visi neigiami komentarai mano feisbuko paskyroje yra ištrinti, o tie, kurie juos rašė, - užblokuoti. Kratau nuo savęs viską, kas yra neigiama. Gyvenimas per trumpas, kad į savo vidų įsileisčiau purvą. Yra taip nutikę, kad buvau įskaudinta už atvirumą, už žmonių priėmimą - tokių, kokie jie yra. Pagalvojau, kad negaliu dėl kažkokio žmogaus supūti, pakeisti savęs ir pykti. Noriu gyventi taip, kaip man yra gražu ir miela, būti su žmogumi, su juo bendrauti ir jį mylėti - šimtu procentų. O ne šypsotis, kai šypsotis nesinori.

Mama sako, kad galiu sakyti, ką noriu, bet mano veidas viską išduoda (juokiasi). Man labai sunku meluoti - sau ir kitiems.

- Klausau ir svarstau: psichologiškai padirbėti su savimi kažkada teko ir turbūt - daug?

- Taip! Man gyvybę gelbėja knygos ir sportas. Tai padeda atrasti ramybę. Normalu, kad ir šeimoje visko atsitinka. Jau trylikti metai, kai su vyru gyvename, daug visokių nuotykių įvyksta. Dabar, kai domiuosi vaikų psichologija, matau, kiek mano klaidų auklėjant padaryta ir ko dar turėčiau pasimokyti. Man labai sunku paleisti iš rankų kontrolę. Gal čia vaikystės problemos, gal kažkokie įvykiai tai lėmė. Taigi psichologinės knygos lydi mane į savianalizę. O sportas, matyt, padeda nuleisti garą!

- Auginate trimetį Ajų ir dvimetį Herkų. Herkus dar tik rudenį eis į darželį. Taigi nesate laisva moteris, kuri gali atsidėti kūrybai, skirti laiko sau. Kažkada pasakojote, kad vaikai labai judrūs, charakteringi, beje, kaip ir jūs!

- Mes pasidalijome vaikais: jaunėlis turi mano charakterį, vyresnėlis - Merūno. Bet negalvokite, kad Ajus ramus. Visi galvoja, kad Merūnas ramus. Visai nepanašus į ramų! (Juokiasi.) Gal taip viešumoje atrodo, nes vyras atlieka klasikinę muziką.

- Kaip spėjate abu ir į karjerą nerti, ir šeiminius santykius puoselėti?

- Gal dėl to, kad labai stipriai kontroliuojame laiką. Susidėliojame prioritetus: svarbiausia - vaikai, tuomet - darbas, draugai. Pradėjusi kurti savo vardo mados namus supratau, kad mes tikrai labai daug dirbame. Ir vis atrodo, kad dar per mažai, kad dar reikia pasistengti. Kai pažvelgiu į kitus, suvokiu, kaip beprotiškai daug mes dirbame. Bemiegės naktys man ir Merūnui yra normalu. O kitiems kyla klausimų: kaip nebus laisvo savaitgalio? Žmonėms rūpi penktą valandą baigti darbą. O aš nepamenu, kada kokias šventes kartu su draugais šventėme. Mes tiesiog negalvojame, kad pavargome ar, kad negalime. Žodis „negaliu“ - neegzistuoja. Merūnas skraido po pasaulį, tų skrydžių labai daug. Buvo atvejis, kai nuo scenos jis buvo išvežtas tiesiai į Santariškių klinikų operacinę, nes turėjo sveikatos problemų.

- Merūnas jus palaikė dėl drabužių kūrimo, bet kaip reagavo dėl laiko trūkumo fakto? Juk dabar dėmesį reikia dar padalyti.

- Reagavo labai normaliai. Suprato, kad tai mano savirealizacija. Sakė, kad jeigu tik aš noriu, padarys viską, jog tai būtų įmanoma įgyvendinti.

- Noriu paklausti apie jūsų prekės ženklo ateitį. Ką dabar planuojate?

- Nuo mažens tokia esu: kai turiu rankoje - apie tai šneku. Svajoju labai atsargiai. Nors yra buvę ir taip, kad paleidau svajonę, ir ji išsipildė. O sustoti neplanuoju, nes tikrai patiriu didelį džiaugsmą.