Emigranto užrašai (6). Apie tai, kas svarbu

Aš esu viena iš tų nelaimingųjų ir neprotingųjų, kurie ryžosi įsigyti būstą už banko paskolintus pinigus 2007-ųjų rudenį. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo pats kainų pikas. Laimei, pusę pinigų bankui grąžinau pardavusi butą nedideliame miestelyje, tačiau mane vis dar slegia 100 tūkst. litų skola. Paskola paimta eurais. Palūkanos fiksuotos. Tai reiškia, kad nesu iš tų laimingųjų, kuriems palūkanos sumažėjo. Kolegos jau porą metų moka apie 2-3 proc. metinių palūkanų, o aš jų negaliu susimažinti - taip esą nukentėtų bankas.

Mažesnė blogybė

Situacija tokia: arba mokėk kone tūkstantį litų kas mėnesį, arba atiduok skolą. Pirmas variantas sunkiai pakeliamas į Lietuvą atėjus nedarbui bei sumažinus atlyginimus, todėl tenka rinktis antrąjį - bandyti atidavinėti skolą. Negi dabar bėgsi į krūmus arba bandysi tą butą parduoti? Nors butas ir senamiesty, tačiau sumokėtos sumos jau neatgausi, be to, gaila prarasti visas investicijas.

Nebūčiau žemaitė, jei pasiduočiau nepabandžiusi laimėti, tad senuko slauga užsieny ir yra mano išbandymas. O kartu ir raktas į laisvę...

"Važiuok"

Kolegė seniai mane ragino pasiimti laisvą savaitėlę ir važiuoti aplankyti savo vaiko, tačiau aš atkakliai purtydavau galvą ir sakydavau, kad negaliu. Gal geriausiai mane supras mamos. Parvažiuoti namo, pamatyti savo vaiką ir vėl jį palikti man atrodė nepakeliama.

Prieštaraudavau ir verkdama sakydavau, kad aš to nepakelsiu, geriau jau ištverti visą numatytą išsiskyrimo laiką...

Tačiau po trijų mėnesių neištvėriau ir nusipirkau lėktuvo bilietus į Lietuvą. Ir ėmiau to taip laukti, kad negalėdavau užmigti naktimis.

"Noriu mamos dabar"

Mano vaikui kiek daugiau nei dveji metai, tad jis tik dabar ima žodžius jungti į sakinius. Kai išvažiavau, kalbėdavo pavieniais žodžiais. Kaip gaila, kad nesu su juo ir negaliu stebėti kasdienių jo pasiekimų.

Mes bendraujame telefonu, sąskaitos didžiulės, tačiau galiu tik paklausti, kaip miegojai, ką valgei, o jis tegali atsakyti, jog buvo skanu... Bet mes vienas kitą jaučiame, ir tai yra daugiau nei žodžiai.

Kai mano vaikas su seneliais apsilankė mūsų bute ir pasiėmė ten dar užsilikusius žaislus, mes šnekėjomės telefonu. Į klausimą, kaip gyveni, jis atsakė "gerai", bet, anot artimųjų, jo akyse žibėjo graudulio ašaros... Suaugusio žmogaus ašaros.

Buvo likusi paskutinė savaitė iki mano grįžimo trumpų atostogų į Lietuvą. Anot močiutės, vaikas kone kas rytą klausdavo, kada grįš mama, o galiausiai pareiškė, kad jo netenkina atsakymas "greitai".

"Močiute, aš noriu savo mamos dabar", - prašė jis.

Mano tėvų kaimynai - senyvo amžiaus žmonės, tad mano vaikas teikia džiaugsmo jiems visiems. Kartu jis yra ir labiausiai aptariama tema. Greičiausiai visi mane smerkia.

Kartą mažylis grįžo iš svečių su gausiomis lauktuvėmis. Vaikas močiutei pasakojo, jog su seneliu aplankė kaimynystėje gyvenančią močiutę. "Ji verkė", - pasakojo vaikas močiutei. "Kodėl?" - paklausė močiutė. "Ji norėtų irgi mažą berniuką turėti..." - tesugebėjo paaiškinti mažiukas.

"Likau ir tuo džiaugiuosi"

Galiausiai išaušo kelionės į Lietuvą rytas. Skrydis tik po pietų, o aš jau nuo ryto negalėjau rasti vietos.

Mano senukas, kuris net nežino, kad gimtinėje manęs laukia vaikas, stengėsi būti malonus. Pagamino mums visiems pietus, išlydėjo. Mes pradedame sutarti vis geriau.

Atvažiavau į oro uostą. Tarp įvairiakalbės minios vis daugėjo šnekančiųjų lietuviškai. Į Lietuvą skrendantis lėktuvas prisipildė užsienyje dirbančių tautiečių.

Čia susipažinau su kauniete, kuri aštuonerius metus gyvena Anglijoje, mažame miestely, ant jūros kranto.

"Esu ištekėjusi už 20 metų vyresnio vyriškio. Dabar jis jau pensininkas. Nežinau, gal tai meilė, o gal labiau šilti santykiai, rūpestis vienas kitu...

Pirmaisiais mėnesiais, kai susišnekėti ir įsitvirtinti svetimame krašte buvo sunku, labai norėjosi viską mesti ir važiuoti namo. Bet buvo gėda... Aš likau, ir dabar tuo labai džiaugiuosi. Pirmus trejus metus dar atrodė, kad senatvėje norėčiau grįžti į Lietuvą, dabar - jau ne...

Pripratau gerai gyventi. Čia daugiau komforto, besišypsantys žmonės ir parduotuvių kainos labiau atitinka uždarbį. Lietuviškos kainos man per didelės", - pasakojo lietuvė.

Ji taip pat prižiūri senukus, tik senelių namuose. Dirba "kompanione" dešimčiai psichikos sveikatos sutrikimų turinčių žmonių. Savo darbu nesiskundžia, juo labiau - uždarbiu. Lanko įvairius slaugos kursus, tobulinasi bei retkarčiais nemokamai vertėjauja jos apylinkėse gyvenantiems lietuviams, kurie susiduria su įvairiomis problemomis.

Pasiekėme Kauno oro uostą. Tylu ir tamsu. Arčiau gyvenančius pasiėmė giminės, o man namo teko važiuoti mikroautobusu. Grįžau vidurnaktį, tad nakvojau savo bute.

Keista grįžti į namus, kuriuos palikai prieš kelis mėnesius: nebesupranti, kur tu gyveni.

Dvi širdys

Rytą išvažiavau į kaimą. Atrodė, kad mašinos važiuoja per lėtai, o laikrodis valandas skaičiuoja per greitai. Laikas, skirtas pabūti su namiškiais, tirpsta.

Mano vaikas laukė. Pamatęs įeinančią sutriko, nežinojo, ką daryti... Prisiglaudė prie durų. Pravirkau balsu.

Mudu apsikabinom, ir tuomet jau pravirko abu seneliai. Mano tėvas, slėpdamas vyriškas ašaras, išėjo į kitą kambarį...

Vakare, kai atėjo metas miegoti, mano berniukas norėjo, kad jį migdytų močiutė: taip jau įprato. Nuo minties, kad visos mano pastangos - bevertės, jei tapsiu nebereikalinga savo vaikui, vėl ėmiau raudoti. Galiausiai jis persigalvojo...

Laikas prabėgo nepastebimai.

"Kaip tu gali?"

Kai sunku, stengiesi nemąstyti. Rytą, kai ruošiausi išeiti, vaikas pabudo, o aš jį greitai vėl užmigdžiau.

Nesu nei drąsi, nei ryžtinga. Tiesiog neturiu kito pasirinkimo.

Kartais manęs klausia: "Kaip tu galėjai palikti savo vaiką?" Aš atsakau klausimu: o ką kitką turėjau daryti? Ar kas nors galėtų man pasiūlyti geresnį variantą?

Aš vėl Anglijoje. Dirbu toliau...