Emigranto užrašai (3). Ekstremalus sportas su senuku

Senukas dažniausiai laiką leisdavo žiūrėdamas televizorių, o mes savo kambary turėjome tik senutėlį - beveik neveikiantį. Keletą kartų bandžiau įsitaisyti už senuko nugaros bei pažiūrėti televizorių kartu su juo, bet jis nekoks kaimynas: vis perjunginėjo kanalus, galiausiai visai išjungė pasakęs, kad nieko gero nerodo... Teko spūdinti lauk. Nes tavo nuomonė niekam neįdomi. O po nemiegotos nakties kartais taip marina miegas. Sunku prastumti budėjimą, nes neturi kompiuterio, interneto, net mobiliojo telefono ausinių išvažiuodama nepasiėmiau - skubėjau. Iš dyko buvimo vis skaitai tas pačias žinutes telefone, pasižiūri į vaiko nuotrauką. Patikrini žaidimus, galiausiai net visus telefone esančius numerius - mąstai, kam galėtum parašyti. Keista. Nors telefone keli šimtai numerių, liūdesiui numalšinti jie netinka.

Vienintelė paguoda

Vienintelė guodėja - kolegė, nors nėra lengva gyventi su svetimu žmogumi vienam kambary. Viena mėgsta vėlyvas naktis, kita - ankstyvus rytus. Ji norėtų miegoti prie atverto lango, o man šalta... Bendra tik tai, kad mums abiem čia reikia ištverti su senoliu. Mums abiem reikia pinigų.

Mano kaimynė - nepaprasta moteris. Jai apie penkiasdešimt metų, bet atrodo gerokai jaunesnė. Į Angliją atvyko prieš gerus dvejus metus. Vengrijoje buvo menininkė, verslininkė, iš molio kurdavo žvakides, vazas, kitus gražius daiktus. Turi aukštąjį išsilavinimą. Rengdavo parodas bei pati organizuodavo savo sukurtų daiktų pardavimą įvairiose parduotuvėse, mugėse. Bet gyvenimas jos šalyje klostėse panašiai kaip ir Lietuvoje. Atėjo krizė.

Vengriška krizė

"Žmonės sakydavo - tavo kūriniai labai gražūs, bet pinigų tam nėra. Vos pakanka maistui... Teko užsidaryti. Likau skolinga valstybei - mokesčiai, visa kita... Sumos labai didelės. Daugiau nei dvidešimt metų pragyvenau su nevykėliu. Jis dažnai neturėdavo darbo - ilgai namuose sėdėdamas galvodavo, kaip susirasti geresnį, tuo tarpu šeimą maitindavau aš, - pasakojo likimo draugė. - Dabar mano dukrai jau netoli trisdešimt, o sūnus keliais metais jaunesnis. Jie abu baigė mokslus Anglijoje ir dirba čia.
Maža to, kad žlugo verslas, - vieną rytą vyras pasakė, kad nori skirtis ir kad aš privalau palikti jo namus. Du dešimtmečius pragyvenome jo mamos name. Buvo labai sunku, bet aš nekovojau - viską palikau ir išvažiavau į Angliją."

Moteris angliškai tuo metu mokėjo minimaliai, tad pirmuoju jos darbdaviu tapo vienišas keturių vaikų tėvas, gyvenęs provincijoje. Ir užmokestis buvo labai kuklus - vos keturi šimtai litų per savaitę. Skalbti, virti tokiam būriui žmonių buvo labai sunku, bet ji ištvėrė pusę metų. Vėliau jai teko dirbti namų valytoja, galų gale pramokus kalbą prižiūrėti keletą senukų. Tai darbą pas mūsų senuką su solidesniu užmokesčiu jau galima vadinti laimėjimu.

Kolegė mane guodė, kad Anglijoje aš tik naujokė, o jau turiu gerai mokamą darbą. Jai tam prireikė keleto metų. "Pardavėjos, padavėjos, žmonės fabrikuose uždirba tik pusę to, ką mums moka senukas. Svarbu ir tai, kad mums nereikia mokėti už nakvynę, važinėti į darbą. Jei jau atvažiavome užsidirbti, tai tą ir darykime",- sakė ji.

"Greičiau!"

Tuos, kurie sugeba ištverti su senukais, anglai gerbia ir jiems neblogai moka. Kai kam nors čia prasitari, kad prižiūri senuką, vietos gyventojas iškarto klausia: "Tu gali tai ištverti? Tu stipri". Jis esą negalėtų.

Nors mūsų atlygis - mažiausias tarp mokamų slaugėms, bet esama slaugių, kurios sugeba daugiau ir iš kurių daugiau reikalaujama. Mums tikrai yra ką tobulinti.
Mes su kolege iš Vengrijos turime planą: išmokti vairuoti į kitą pusę nei Europoje, gaminti anglišką maistą, o svarbiausia - gerai mokėti kalbą.

Retai taip nutikdavo, bet tapdavo tikru išbandymu senuko sprendimas išvažiuoti iš namų. Pirmą kartą į miestelį jį lydėjo, tiksliau - stūmė, vengrė. Ji pasakojo, jog keliauti su invalido vežimėly sėdinčiu bosu kalnuotomis gatvelėmis nelengva: sunku įstumti jį į kalną, o dar sunkiau nusileisti į nuokalnę. Paaiškėjo, jog mūsų senukas mėgsta greitį ir riedėdamas nuokalnėn vis prašo važiuoti greičiau...

Ekstremalus sportas

Vėliau išvažiuoti pasižmonėti su senuku teko ir man. Ekstremalus sportas. Senolis pareiškė norintis aplankyti traukinių stotį. Kad ji kažkur netoliese, galėjo spėti tik iš metalo mašinų skleidžiamų garsų, o mes ją buvom mačiusios eidamos į miestelio centrą. Kai pagaliau  vežimėlį pradėjau stumti gražiomis kalnuotomis miestelio gatvelėmis, bosas liepė važiuoti visai į kitą pusę. Darbas buvo nelengvas, bandžiau prieštarauti, jog važiuojame ne ten, tačiau jis nenorėjo net girdėti: jo nuomonės prialo būti paisoma.

Sunkiai jį užstumdavau į kalną, o važiuojant nuokalnėn tekdavo vos ne bėgti... Tai nėra malonu, nes bijai, kad gali sunkaus vežimo nesuvaldyti ir senuką išmesti ar pakliūti po mašina. Įdomiausia, kad pats senolis jautėsi labai gerai: jis švilpavo bei palaimingai šypsodamasis žvalgėsi į šonus. Man tai sukėlė prieštaringus jausmus: juk jei kas atsitiktų, už šio seno žmogaus nepriežiūrą galiu atsisėsti ir į kalėjimą! Vargu ar kam įrodysi, kad jis pats to norėjo. Kita vertus, buvo netgi juokinga: ką apie tokią porelę galvoja praeiviai?..Tikriausiai ne vienas pamanė, kad slaugė pamišusi...

Nors ir padarę didelį lankstą, geležinkelio stotį radome. Sulaukėme ir atvykstančio traukinio. Senukas iškamantinėjo traukinio palydovą, ar ši susisiekimo priemonė pritaikyta neįgaliesiems. Pasirodo, taip: prireikus iš vagono išrieda specialus tiltelis ir į jį galima įvažiuoti rateliais.

Apkartęs nemokamas cukrus

Tuo šios dienos nuotykiai nesibaigė. Senolis panoro apsilankyti paveikslų galerijoje - kavinėje, pasakojo, kiek ten kainuoja kava, pyragas... Kainomis nebuvau sužavėta, juolab kad iki pirmo atlyginimo dar buvo toli. Pasisiūliau palūkėti lauke. Matyt, vienam riedėti kavinėn jam pasirodė nepatogu, tad pagaliau nusprendė mane pavaišinti.
Prisėdome. Padavėja atnešė kavos ir pyrago. Prie aplinkinių staliukų sėdinčios pagyvenusios ponios tingiai žvalgėsi aplinkui. Netrukus patraukėme aplinkinių dėmesį: mano senukas paprašė įdėti cukraus jam į arbatą, o pastarasis buvo supakuotas į popierių po mažą šaukštelį. Įdėjau penkis, jis paragavo ir paprašė dar dviejų. Ant mūsų stalo bolavo daugybė popieriaus... Bosas paaiškino, jog cukrus čia nemokamas, tad ir aš galiu jo dėtis kiek širdis geidžia. Galvojau, kaip jis gali gerti tą sirupu virtusią arbatą. Namuose jam pakanka dviejų šaukštelių cukraus.

Pasekmės...

Atėjo metas atsiskaityti. Senukas padavėjai liepė paimti iš jo piniginės saują metalinių pinigų, daugiausia pensų, ir juos suskaičiuoti. Tada paaiškėjo, jog monetų nepakanka, tad teko keisti stambesnę popierinę kupiūrą.

Kitas etapas - pasigrožėti pajūriu. Čia man ir vėl teko kaip reikiant pasportuoti, mat vadas netikėtai pakeitė planą ir liepė tiesiai per golfo lauką rūkti namo. Golfo žaidėjai susirūpinę spoksojo į mus, bet gėdytis neturėjau laiko. Tik parlėkus namo paaiškėjo, kad senukui po saldžios arbatos skubiai prireikė į tualetą. "Kažkas negerai su pilvu", - tarstelėjo jis.

Ši istorija senuko nepamokė: jis ir toliau, progai pasitaikius, gviešiasi nemokamo cukraus, ir visada tai baigiasi tualete...

Neįgalūs lietuviai laimingesni?

Žinau, kas yra negalia, turiu daug draugų tarp neįgaliųjų Lietuvoje. Nesu išlepinta panelė, kuri bijotų prisiliesti prie neįgalaus žmogaus ir juo šlykštėtųsi.

Prieš dešimtį metų patyriau stuburo traumą, tad žinau, ką jaučia ilgai lovoje gulintis žmogus, nežinantis, ar galės vaikščioti. Laimei, mano stuburo slankstelis tik skilo, o ne lūžo, tad fatališkų padarinių išvengiau.

Gyvendama Klaipėdoje nuoširdžiai padėjau neįgaliųjų organizacijai, ir ne už pinigus. Man tai patiko. Įgijau patirties ir gyvenimišką pamoką, kad mūsų kasdienės bėdos, palyginti su negalia, - vienas juokas. Dažnai dalyvaudavau neįgaliųjų šventėse, pasibuvimuose, tad galiu užtikrinti, kad tai labai linksmi, nuoširdūs žmonės. Bet, deja, tik ne mano senukas...

Kad su mano darbdaviu sunku, rodo ir tai, jog jis beveik neturi draugų. Labiau iš gailesčio retkarčiais jį aplanko buvusios darbuotojos, gal dvidešimt metų vyresnės senutės, bei sesuo. Visi lankytojai stengiasi atsinešti savo maisto ir net arbatos, kad nenuskriaustų namų šeimininko.

Amžinas paauglys

Senoliui 63-eji. Neįgalus jis tapo prieš 40 metų. Per automobilio avariją jam buvo pažeistas stuburas ir tai visam gyvenimui prikaustė jį prie neįgaliojo vežimėlio.
Ilgus metus jį slaugė abu tėvai. Pastaruosius 25 metus jis turi valstybės samdomas slauges. Tėvai jau išėję amžinybėn, tad gyventi su vis besikeičiančiais darbuotojais jam nėra lengva.

Kaip ir kiekvienas žmogus, senukas norėtų turėti artimą žmogų. Deja, šeimos jis niekad nebuvo sukūręs. Mes su kolege juokaujam, kad jis liko užstrigęs paauglystės amžiuje...

Bus daugiau