Jau metai Anglijoje gyvena vienas tautietis iš pajūrio. Jam greit 50 metų, buvęs verslininkas, keturių vaikų tėtis. Jo gyvenimo vingiai gana įdomūs... Visi čia linkę pasakoti ir klausytis.
Vyriškiui kartais prireikia pagalbos norint susišnekėti angliškai, sutvarkyti elementarius reikalus, pvz., pasiųsti registruotą laišką, tai aš jam padedu, o jis atsilygina grybais. Mat dirba grybų fermoje, o jos darbuotojai savo reikmėms gali neštis jų nemokamai.
Minėtas lietuvis vedė jaunas. "Buvau 18-os, kai gimė sūnus. Teko tuoktis. Aišku, santuokai buvau per jaunas. Pats nesupratau, kas vyksta. Pradėjau dirbti fabrike, paskui ėmiausi verslų. Pataikiau į tą didžiųjų galimybių laiką. Pastarasis mano verslas buvo iš Turkijos į Lietuvą gabenti drabužius",- pasakojo jis.
Prekės į Lietuvą buvo gabenamos didžiulėmis "fūromis". Per mėnesį jų buvo atvežama kone už keletą milijonų litų. "Dirbau ne tik aš, bet ir dar keletas panašių stambių firmų. Mano darbas buvo tik nupirkti prekes Turkijoje bei atvežus jas urmu parduoti Gariūnuose. Viskas vyko kaip iš pypkės. Net pats negalėdavau patikėti, kad lietuviai nuperka tiek daug ne pačios geriausios kokybės džinsų. Kartą jų atvežiau tiek, kad užtektų pusei Lietuvos aprengti",- juokėsi jis.
Pelnas buvęs labai geras, mat mokesčiai nuo valstybės buvo slepiami. Dokumentuose būdavo parodoma, kad, tarkim, džinsų poros vertė litas. "Aš tai dar gana sąžiningai - rodydavau litą, o mano kolegos parodydavo kelis centus", - teisinasi jis.
Tačiau kur plaukia milijonai, atsiranda ir jų besigviešiančiųjų. Vis sunkėjo šis verslas, nes pinigų panoro ne tik reketininkai, bet ir valdžios vyrai.
"Dovanėlės visur padėdavo. Nusikasdavom iki pat aukščiausių Seimo vadovų siekdami palankesnių įstatymų. Pavykdavo. Nežinai, kaip tinkamai sutvarkyti dokumentus, paslėpti tikrąjį pelną - ieškai pažinčių tarp mokesčių sistemos vadovų. Atrodo, sunku nueiti pas svetimą žmogų, ir dar vadovą, ir siūlyti už pinigus sutvarkyti reikaliuką. Nėra problemos! Kaip sakoma, Lietuva - švogerių kraštas. Gerai pasukęs galvą atrandi kokį pažįstamą, kuris jį pažįsta, gali suvesti, o tada su buteliuku, dovana vyksti į namus", - tikino buvęs verslininkas.
Tačiau pokalbininkui koją pakišo godumas: "Kai pinigų buvo uždirbta labai daug, reikėjo sustoti ir legalizuotis - pereiti prie kokio nekalto, švaresnio verslo. Žinojau, kad jau perlenkiau lazdą, mane sekė net STT, tačiau aš vis žaidžiau. Stengdavausi juos pergudrauti, juokdavausi. Mat už pinigus visada gaudavau informacijos, kada kokioj muitinėje žadama tikrinti, net kur laukia STT pasala."
Geras gyvenimas buvo įtraukęs. Namuose - keturi vaikai, žmonai buvo parūpinęs darbą mokesčių inspekcijoje, o pats turėjo jaunutę meilužę. "Mano draugė buvo graži. Net "Olialia" mergaite norėjo tapti ir tapo, bet kas iš to... Sukišom daug pinigų į tą grožį. Išdraugavom taip slapčiomis šešerius metus. Mesti šeimą ir gyventi su ja nesiryžau. Nežinau, ko man trūko: kai norėdavau mylėtis, lėkdavau pas meilužę, tačiau visada traukdavo ir grįžti namo. Galiausiai mano mergina panoro vaikų, tačiau aš griežtai atsisakiau. Šiandien ji ištekėjusi ir tikriausiai laimingai gyvena",- atviravo tautietis.
Jo šeimai nieko netrūko - netoli Klaipėdos turėjo prabangų namą, vaikai lankė būrelius, kai staiga šeimos galvą ištiko krachas: pareigūnai jį visgi pričiupo.
"Tapau įtariamuoju, įvyko teismas. Buvo priskaičiuota, kad per kelerius metus valstybei nesumokėjau apie du milijonus litų mokesčių. Mane ėmė kratyti visos iš eilės institucijos. Mano adovakatas sako - "baltos ramunės principu": t. y. visi pareigūnai tave stebi. Matyt, kažkam laiku nesusimokėjau, o paskui jau nepavyko užtvenkti tos upės..." - apgailestavo buvęs milijonierius.
Namas buvo areštuotas, su žmona vyriškis išsiskyrė fiktyviai, kad lengviau būtų nuslėpti bent dalį turto, tačiau ši idėja nepasiteisino - viską atėmė kreditoriai. Brangūs baldai iš namo buvo skubiai išparduoti.
"Dingo visa mano didybė. Viskas, kuo aš taip didžiavausi. Šeimai nebuvo kur gyventi. Žmona pasiėmė paskolą ir nusipirko butą Klaipėdoje. Pardavęs vieną šalutinį versliuką, gavau kone šimtą tūkstančių, tačiau jų atiduoti žmonai neskubėjau.
Pradžioje depresavau, gėriau ir sėdėjau kazino. Aišku, dalį pinigų pralošiau ir tik tada grįžau namo, o juk galėjau viską atiduoti šeimai. Žmona tuo metu net sužinojo apie meilužę, bet vis tiek nesupyko. Gera ji labai", - sakė vyriškis.
Šeimą maitinti reikėjo, tad bėdžiumi tapęs verslininkas ėmėsi naujų darbų. Pradėjo nuo statybų verslo: pradžioje ėjosi neblogai, vėliau užklupo krizė. "Nenusiminiau - tapau taksistu. Juk galėjau imtis tik tokių darbų, kur galima nuslėpti dalį užmokesčio. Juk manęs ieško antstoliai. Vasarą uždirbdavau net 3-4 tūkst. litų per mėnesį, žmona - mokesčių inspekcijoje daugiau nei 2 tūkst. litų. Tai buvo galima gyventi. Vyresnieji vaikai jau suaugę, namuose tik paauglys sūnus, bet ir jis dėl sveikatos sutrikimų gauna pašalpą iš valstybės", - pasakojo vyras.
Prieš metus nuostolinga tapo ir taksisto profesija. Per mėnesį uždarbis vos pasiekdavo tūkstantį litų. Tuomet žmogus nutarė važiuoti į Angliją. Jam padėjo šioje šalyje jau ne vienerius metus dirbantis kaimynas. Viengungis uždarbiauja grybų fermoje, gyvena keturių kambarių bute su daugybe rumunų, nes taip pigiau kainuoja būsto nuoma.
"Atvažiavau ir pradėjau dirbti toje grybų fermoje, gyventi vienam kambary su kaimynu. Buvo sunku. Ir mane darbinusioms anglėms buvo keista, kodėl paprastu darbininku nori būti buvęs verslininkas. Sakau, bankrutavo mano verslai. Tai buvo mano pirmas fizinis darbas per visą gyvenimą, gėlė visą kūną, bet po kokios savaitės apsipratau. Sunku gyventi ir su kaimynu. Jis plepus ir dar nevala..."
Klaipėdiečio uždarbis grybų fermoje nedidelis - apie 1000 svarų per mėnesį. Kone pusę jo suvalgo nuoma, benzinas mašinai ir jos draudimas. Aišku, reikia valgyti, rengtis. Visgi norintys dar sugeba sutaupyti.
"Mėgstu gražiai rengtis, skaniai valgyti, ir brendžiuko kartais su kaimynu išgeriam. Kai depresija užpuola, neinu į darbą - pasiprašau laisvos dienos. Aišku, reikėtų sutaupyti pinigų ir padėti žmonai susimokėti buto paskolą. Bet kad ji gerai uždirba. Kita vertus, ji pati kalta: kam ją ėmė, dabar gi butai gerokai pigesni. Siūliau žmonai važiuoti dirbti į Angliją, bet ji juodo darbo nenori", - dūsauja šeimos galva.
Vos keletą mėnesių pagyvenęs atskirai nuo šeimos mūsų herojus įsitaisė meilužę. Esą tai buvusi neįpareigojanti draugystė abipusiu sutarimu. Ji - vos 25 metų vertėja, gyvenanti čia su mažu vaiku. Kaip vieniša mama gauna iš valstybės pašalpų, nemokamą butą, tad esą nuobodžiaujanti.
"Visą gyvenimą turėdavau draugių, kažkaip negaliu sustoti. Čia kaip narkotikai. Kartais graužia sąžinė, bet... Kartą rašiau žinutę meilužei, bet vos neišsiunčiau žmonai. Išsigandau, nes ji geras žmogus ir aš nenoriu jos skaudinti", - teigė lietuvis.
Naujoji draugystė truko trumpai, mat dirbti į Angliją iš uostamiesčio atvažiavo garsus ginekologas, trijų vaikų tėvas. Šis jaunajai vertėjai patiko labiau ir šioji mūsų herojui pasakė "sudie".
"Labai nenusiminiau. Ieškosiu kitos draugės, su kuria galėčiau sukurti naują šeimą", - sako jis. Į klausimą, ar nereikėtų apie tai pirma pasisakyti žmonai, vyras purto galvą. Esą geriau, kad žmona nežino: taip patogiau, gal paieškos užtruks, o dabar esant reikalui galima sugrįžti namo ir pasišildyti prie jaukaus namų židinio...
Šią istoriją išklausiusi mano kolegė bulgarė sakė: "Aš esu išsiskyrusi ir vyrais nebetikiu. Visi jie tokie kaip šitas. Tik ieško patogaus gyvenimo, moters, kuri gali juo pasirūpinti... Geriau aš jau rūpinsiuos savimi."
Beje, straipsnio herojus tikisi Anglijoje ištempti dešimt metų, o tada grįžti į Lietuvą. Esą tada sukaks senaties terminas ir dings visos jo skolos. Jis galės startuoti naujai... Laiko sugalvoti naujai aferai jis turįs pakankamai.
Rašyti komentarą