Emigranto užrašai (12). Kaip mes pabėgti norėjome...

Neseniai iš savo agentūros su kolege gavome elektroninius laiškus. Juose agentūros vadovė primygtinai mums siūlė pasirašyti darbo kontraktus...

Abi skaitėme tuos kone šešis lapus ir negalėjom patikėti. Kontrakte sakoma, kad norėdamas palikti šį darbą, agentūrai turėtum pranešti prieš du mėnesius. Nusižengęs šiam reikalavimui, turėtum susimokėti 2000 litų baudą.

Be to, kas savaitę mes senukui turėtume sumokėti po šimtą litų už dujas, vandenį, elektrą ir kt. Labiausiai mus nustebino tokie punktai: esą už nepagarbą, atsikalbinėjimą senukas per kelias dienas gali išsiųsti mus namo ir nemokėti atlyginimo už paskutinį mėnesį.

"Tai labai paprastas eilinis kontraktas. Tavo kolegė bulgarė pernai jį lengvai pasirašė. Manau ji bus laiminga galėdama jį pasirašyti ir šiemet. Tau tai labai naudinga turėti šį kontraktą. Tu jausiesi daug saugesnė. Na ir klientas taip pat. Žiurėk, čia viskas nurodyta: kiek atlyginimo gausi, kiek valandų dirbsi", - savo laiške suokė mano bosė.

Ir tos nurodytos darbo valandos mums nepatiko. Mes per savaitę dirbame po 3 arba 4 paras, tačiau dokumentuose rašoma, kad tai tik 20 darbo valandų.

"Kokia nesąmonė tas kontraktas. Pernai aš jį lengvai pasirašiau, nes žadėjau dirbti tik tris mėnesius. Šiemet turiu dirbt 6 mėnesius ir to kontrakto visai nenoriu. Kaip tai pranešti prieš 2 mėnesius, jei nori palikti darbą? Paprastai gali tai padaryti pranešus prieš mėnesį ar prieš dvi savaites. Mes per vieną dieną atidirbame daugiau nei 20 valandų, o jie rašo, kad tai savaitės darbo valandos. Jei jie būtų man tą kontraktą atsiuntę anksčiau, būčiau čia visai nevažiavusi..." - nervinosi kolegė.

Keista, jog kontrakte buvo išdėstytos tokios smulkmenos, kaip supjaustyti senukui maistą, prireikus pavalgydinti, suplauti indus. Tačiau visiškai nieko apie pjūklus, grąžtus ir pan. Greičiausiai tai buvo paslėpta po žodžiais "prireikus padėti atlikti ir kitus darbus". Aišku, buvo paminėta, kad jei tu neatsargiai elgsiesi ir tau kas nors nutiks, tai kaltink save. Bet aš - ne stalius ir ne elektrikas...

Abi su kolege nutarėm, kad iki šiol viskas mums buvo kaip ir gerai. Verkšlendamos, bet niekam negirdint, darbą įveikiam, laiku gaunam gerą atlyginimą. Ir tegu jie rašo ar sako ką nori. Tik tokio kontrakto mums nereikia.

Kaip atsikratyti kontrakto?

Kolegė tuoj parašė agentūros vadovei malonų laišką, jog ji nesutinkanti su kai kuriais punktais. Greitai atėjo dar malonesnis atsakymas: "Brangioji, aš jį pataisiau, kaip tu norėjai. Jau gali pasirašyti". Tačiau kolegė perskaitė naująjį kontraktą, o jame buvo pakeistas tik vienas skaičiukas - prieš paliekant darbą pranešti prieš pusantro mėnesio.

Mane tarsi užgriuvo viso pasaulio nuovargis: ėmė trūkti jėgų net eiti, skaudėjo koją, akį, ausį, viską iš eilės. Aš čia dirbu jau daug mėnesių, stresų ir taip netrūksta, bet to jau buvo per daug.

Pabandžiau nuo kontrakto išsisukti agentūros vadovei atsakydama, jog dirbu čia kone šešis mėnesius ir esu labai laiminga. "Tikiuosi, jog senukas taip pat. Aš jūsų agentūra labai pasitikiu, tad galiu dirbti ir be kontrakto", - parašiau.

Man primygtinai atsakė, kad reikia pasirašyti.

"Tu žinai mūsų senuką. Jei jis ko nors užsinori, geriau tai padaryti kuo greičiau. Nes jis visada gauna, ko nori",- konstatavo vadovė.

Tačiau aš nutariau nepasiduoti. Sukaupiau visą drąsą ir parašiau atsakymą: sausio pabaigoje važiuoju į Lietuvą ir žadu pasitarti su išmanančiais žmonėmis.

"Na gerai. Tas mėnesiukas nieko nereiškia", - netikėtai sutiko ir mano vadovė.

Tokį pat kontraktą pasirašyti gavo ir mano buvusi kolegė vengrė, kuri dabar sėkmingai dirba pas naują senuką. Tačiau agentūra to nežino ir laukia jos sugrįžtant kovą.

"Nenoriu susipykti su jais. Tas kontraktas nesąmoningas, bet parašiau, jog dabar atostogauju su šeima, tad neturiu kada į jį įsigilinti. Esą pasirašysiu jį grįžusi. Tikiuosi, jog negrįšiu. Bet maža ką. Kartais viskas gyvenime pasikeičia labai greitai. Gal vėl reiks pinigų ir negalėsiu sau leisti atsisakyti net tokio pragariško darbo", - aiškino vengrė.

Norisi priminti, kad ir šitoje plačių galimybių šalyje Anglijoje daugybė bedarbių užsieniečių, kurie mus mielai pakeistų.

Viliojantis pasiūlymas

Tuo tarpu mes su bulgare ėmėm intensyviai skaityti naujus darbo skelbimus ir ieškotis kitų globotinių.

Bulgarė ieškojo darbo pasiūlymų Vokietijoje (mat moka šią kalbą ir norėtų dirbti arčiau namų), o aš, aišku, Anglijoje.

Per dieną parašydavau po keletą laiškų siūlydama savo paslaugas. Pagaliau sulaukiau ir vieno atsako. Darbo pasiūlymas buvo tiesiog fantastiškas: prižiūrėt reikėjo 70 metų neįgalią moterį, sėdinčią invalido vežimėlyje. Moteris su savo vyru gyvena dideliame name. Pas ją dirba dvi slaugės: viena darbuotoja iki pietų, kita po pietų. Per savaitę jos turi po pusantros laisvos dienos. Moterims paskirtas atskiras dviejų miegamųjų butas, įrengtas name su virtuve, dušu ir TV kambariu. Aišku, maistas, internetas čia nemokamai ir jokių nuomos mokesčių. (To pas mūsų senuką nėra). Beje, čia dirbančios slaugės apdraustos nuo ligų ir joms priklauso mokamos atostogos, o pas mus, aišku, ne...

Naujoji klientė man rašė labai malonius laiškus, net siūlė pakalbėti su dabar pas ją dirbančia moterimi, jos vyru. Esu smalsi, tad moters elektroninio pašto adresą įvedžiau į interneto paieškos sistemą ir daug apie ją sužinojau.

Pasirodo, moters vyras - garsus ekspolitikas, dirbęs kartu su Margaret Thatcher. Ir neįgalia moteris tapo dėl vyro darbo. Buvo kėsintasi į šalies politikų gyvybes, nes prieš pasitarimą sprogo viešbutis. Būta daug sužeistų ir žuvusių. Ši moteris išgyveno, tačiau prarado sveikatą ir laisvę judėti. Sprogdintojas vis dar kali, tačiau neįgalioji ir jos sutuoktinis žurnalistams tvirtina bandantys jam atleisti ar jį pamiršti...

Viskas būtų puiku, jei ne viena detalė. Internete daug šios šeimos nuotraukų. Jose matyti, jog neįgalioji gana apvali. Viena svarbiausių darbo su ja niuansų - perkėlimas iš lovos į vežimėlį. Mūsų senukas naudoja tokį automatinį keltuvą, valdomą pultu, o ši ponia nori, kad ją perkeltų "pastatymo būdu": t.y. apkabini per liemenį, pastatai ją, pasuki, pasodini į vežimą. Aš pati esu turėjusi stuburo traumą, tad sunkumų kilnoti negaliu.

Sunkiai, bet atsisakiau šio viliojamo pasiūlymo. Ir pati neįgalioji prisipažįsta, jog tai sunku ir ne kiekvienas tai gali padaryti. Kodėl ji nenaudoja to keltuvo, neišdrįsau paklausti. Matyt, turtingi žmonės gali sau leisti visokius įnorius...

Keletas pasiūlymų užkibo ir kolegei, bet atlyginimas ten buvo mažesnis. Bent šiuo metu agentūra pasirašyti kontraktų jau neragina, tai ir mes aprimom. Laukiam, kas bus. Jeigu ką - gal bėgsim namo, nes agentūros kontraktas mūsų darbą prilygintų kalėjimui...

Kita ciklo dalis - gruodžio 23 dieną specialiame šventiniame priede.