Emigranto keliu vietoj dukros žengs tėvas

Jau metai, kaip vieno garsiausių šalies futbolininkų R.Žvingilo dukra Deimantė savo gyvenimo kelią tiesia Lietuvoje, gimtajame uostamiestyje. Tačiau trūko nedaug, kad mergina būtų pasekusi tūkstančių lietuvaičių pavyzdžiu ir visam laikui palikusi Tėvynę.

„Neslėpsiu, tik baigusi gimnaziją likti Lietuvoje neketinau. Todėl 2013 metais išvykau į Londoną studijuoti choreografiją. Jame gyvenau trejus metus ir studijavau Middlesex universitete, po to grįžau namo. Tiek laiko man užteko, kad suprasčiau, kokį gyvenimo kelią noriu pasirinkti. Tik atvažiavusi į Angliją galvojau, kad šioje šalyje ir liksiu. Tačiau kuo ilgiau čia gyvenau, tuo aiškiau supratau, kad esu ne savo vietoje. Šiandien galiu atvirai visiems pasakyti: nesvarbu, kiek tu pragyvensi kitoje šalyje, savu joje vis vien netapsi. Vietiniams tu visada būsi tik atvykėlis. Emigracijoje žmogus labiau egzistuoja, nei gyvena. Nežmoniškas tempas, nuolatinis skubėjimas. Lakstai galvą pametęs ir nesijauti niekam svarbus ar reikalingas, turi nuolat kovoti už save, kad tave priimtų, kad kažką pasiektum. Aš labai nuo to pavargau, be to, labai pasiilgau namuose likusios šeimos, artimųjų ir draugų“, - „Vakaro žinioms“ sakė D.Žvingilaitė.

Šiuo metu mergina su vaikais, jaunimu ir suaugusiaisiais dirba ne tik šokių studijoje „Ufas“, bet ir Klaipėdos vaikų laisvalaikio centre, dalyvauja ir šoka įvairiuose renginiuose. Ateityje planuoja dirbti mokytoja, todėl studijuoja pedagogiką uostamiesčio universitete.

„Prasigyventi, įsitvirtinti ir Lietuvoje yra sudėtinga. Bet namuose man sekasi daug geriau. Su savo šokių grupe pasirodome visoje Lietuvoje. Darbo turiu ne tik pajūryje, nors iš sostinės sulaukiu daugiau pasiūlymų. Darbo tikrai daug, bet ne viskas iš karto. Savo ateitį įsivaizduoju Lietuvoje, minčių vėl vykti kur nors į užsienį tikrai nekyla. Gyvenimą susitvarkyti ir prasimušti bandysiu namuose, nors turiu nemažai draugų, kurie išvyko į užsienį. Jaunimo tikrai labai daug išvažiuoja ir planuoja išvažiuoti. Manau, kiekvienas gyvenimo kelią pasirenka priklausomai nuo asmenybės ir sau keliamų tikslų. Aišku, skaudu, kai matai, kad emigruojantys žmonės negalvoja ką dirbti, o tik kaip užsidirbti. Bet jų tikrai negalima smerkti. Vieni renkasi svajones ir tikslus, kiti - pinigus“, - teigė D.Žvingilaitė.

Dukrai pritaria ir ne vienus metus užsienyje gyvenęs bei legionieriaus duoną valgęs R.Žvingilas. Per beveik du dešimtmečius trukusią profesionalaus futbolininko karjerą jam teko rungtyniauti ne tik Lietuvos, bet ir Belgijos, Rusijos ir Kazachstano klubuose.

„Į užsienį gyventi lietuviai išvyksta tik dėl pinigų, o ne savo malonumui. Aš tikrai džiaugiuosi, kad Deimantė neieško lengviausio kelio, kai tiek mūsų jaunimo ir net suaugusiųjų emigruoja. Aš pats užsienyje pragyvenau apie 10 metų. Kai dukra pasakė, kad planuoja išvykti į JAV, su žmona buvome ne juokais susirūpinę. Kai pasirinko Londoną, kiek atlėgo, vis arčiau. Bet vis tiek labai jaudinomės, kad skubiai prireikus, negalėsime būti šalia ir padėti savo vaikui. Ir ne mes vieni. Juk tokių tėvų Lietuvoje daugybė. Kai Deimantė grįžo į Lietuvą, labai apsidžiaugėme. Nors mažesnė ne tik mūsų šalis, bet ir joje uždirbami pinigai, Lietuvoje galima gyventi“, - tikino R.Žvingilas.

Tačiau, kad ir kaip būtų patenkintas dukros sprendimu, buvęs futbolininkas pripažino, jog didesnį šansą prasimušti Lietuvoje turi jaunimas, o ne vyresni žmonės.

„Jaunimui tik reikia noro ir sunkaus darbo. O mes, sąlygiškai seniai, jau esame tarsi nurašyti. Tai aš teigiu remdamasis savo pavyzdžiu. Nė kiek nedramatizuodamas galiu pasakyti, kad pats labai rimtai svarstau galimybę išvykti dirbti į užsienį“, - atviravo R.Žvingilas.

Po profesionalaus futbolininko karjeros baigimo treneriu tapęs klaipėdietis tikina, kad jo sukauptos žinios ir patyrimas Lietuvoje nelabai kam ir reikalingi.

„Ketverius su puse metų dirbdamas „Atlante“ nesenai mirusio Konstantino Sarsanijos asistentu labai daug ko iš jo išmokau. Sukauptas didžiulis ne tik žinių ir patirties bagažas. Labai stipriai patobulėjau žmogiškumo prasme. Kai Konstantinas tapo sporto direktoriumi Sankt Peterburgo „Zenito“ klube, aš pastarajame būčiau dirbęs skautu, atsakingu už Skandinavijos šalis. Dar prieš sulaukiant „Zenito“ pasiūlymo Konstantiną kvietė dirbti treneriu keli didelių Europos valstybių klubai. Jis ne kartą sakė, kad mane kviestų vykti kartu“, - teigė R.Žvingilas.

 Tačiau ne vieną kartą siūlęs pasidalinti sukaupta vertinga patirtimi, klaipėdietis sulaukė tik mandagaus išklausymo.

 „Suprantu, kad futbolas Lietuvoje nėra sporto šaka numeris vienas. Tačiau Klaipėdoje yra susiklosčiusi tokia situacija, kad viską reikia keisti iš pagrindų ir pradėti nuo vaikų bei jaunimo. Uostamiestyje neužauga gabių futbolininkų. Tik kuris kiek geriau pasirodo, tuoj išvažiuoja iš pajūrio. Nėra nei vieningos jų paruošimo sistemos, nei piramidės, kuri neišvengiamai būtina. Kiek šiuo metu klaipėdiečių žaidžia Lietuvos rinktinėje? O juk mano laikais rinktinės pagrindas buvo stabiliai rungtyniaujantys keturi ar penki klaipėdiečiai ir dar keli sėdėdavo ant atsarginių suolelio. Reiškia dabartinė sistema neveikia ir ją reikia keisti. Aš turiu konkrečių minčių ir pasiūlymų, kaip tai padaryti. Darbo nebijau. Apie tai ne kartą kalbėjau su Klaipėdos miesto valdžia, pajūrio futbolo vadovais. Išklauso, sutinka, kad reikia kažką daryti ir viskas. Jokių konkrečių veiksmų. Matyt, mano paslaugų niekam nereikia. Bandai sakyti vieną, antrą, trečią kartą ir po to nusvyra rankos. Nieko daugiau nebelieka, kaip pradėti galvoti apie emigraciją. Tuo labiau kad yra susidomėjimas iš užsienio. Toks apsisprendimas būtų labai skausmingas. Labai gaila būtų padėti svetimai, o ne savo šaliai ir gimtajam miestui“, - apgailestavo R.Žvingilas.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“