Emigrantės tortai gundo ir anglų turtuolius

Prieš sep­ty­ne­rius me­tus iš­vy­ku­si gy­ven­ti į Ang­li­ją kur­šė­niš­kė Is­lan­da Lu­ka­vi­čie­nė net ne­mo­kė­jo ga­min­ti val­gy­ti. Da­bar ji ke­pa tor­tus su pa­sa­kų he­ro­jais, cuk­ri­nių gė­lių puokš­tė­mis ar val­go­mais verž­lia­rak­čiais. Sal­dus po­mė­gis taip iš­po­pu­lia­rė­jo, kad jau­na ma­ma jį pla­nuo­ja pa­vers­ti vers­lu.

Mei­lės emig­ran­tė

Emig­ruo­ti Is­lan­dą pa­ska­ti­no ne tra­di­ci­nė prie­žas­tis, ge­res­nio gy­ve­ni­mo paieš­kos už­sie­ny­je, bet mei­lė – Ang­li­jo­je gy­ve­no ir dir­bo jos bū­si­mas vy­ras.

Prieš iš­vyk­da­ma mo­te­ris dir­bo res­to­ra­ne bar­me­ne. Li­gi šiol ji pri­si­me­na šį dar­bą su nos­tal­gi­ja. „Ma­no gy­ve­ni­mo ke­ly­je pa­si­tai­ky­da­vo nuo­sta­būs žmo­nės. Nie­ka­da ne­pa­mir­šiu sa­vo va­do­vės, ku­ri ma­ni­mi be ga­lo pa­si­ti­kė­jo“, – pa­sa­ko­jo I. Lu­ka­vi­čie­nė.

Ne­pai­sy­da­ma my­li­mo dar­bo Is­lan­da su­ri­zi­ka­vo emig­ruo­ti. „Ge­riau pa­da­ry­ti ir gai­lė­tis, nei gai­lė­tis to, kad ga­lė­jai pa­ban­dy­ti, o ne­pa­ban­dei“, – drą­si­no sa­ve.

At­vy­ku­si į Ang­li­ją ne­mo­kė­jo kal­bos, to­dėl pir­miau­sia ėmė lan­ky­ti kal­bos kur­sus. Vė­liau jai ne­ti­kė­tai pa­siū­lė auk­lės dar­bą lie­tu­vių šei­mo­je. I. Lu­ka­vi­čie­nė džiau­gia­si, jog dar­bo są­ly­gos bu­vo pui­kios, mer­gy­tė ir šei­mi­nin­kai la­bai ge­ri, o al­ga pri­ly­go sun­kiai dir­ban­čių­jų fab­ri­kuo­se. Dar ir da­bar su lie­tu­vių šei­ma bend­rau­ja, pa­lai­ko ar­ti­mus ry­šius.

Cuk­ri­nių gė­lių meist­rė

„Keps­niai ne man, ne­pa­tin­ka su­kio­tis vir­tu­vė­je. At­va­žia­vu­si į Ang­li­ją net ne­mo­kė­jau ga­min­ti val­gy­ti...“ – šyp­te­li Is­lan­da. Sal­dūs ke­pi­niai tarp po­mė­gių at­si­ra­do at­si­tik­ti­nai.

Vi­du­rio Ang­li­jos mies­te gy­ve­nan­ti mo­te­ris ža­vė­da­vo­si par­duo­tu­vių vit­ri­no­se esan­čiais cuk­ri­nė­mis gė­lė­mis puoš­tais tor­tais. Kar­tą sa­vo mies­te pa­ma­tė rek­la­mą apie cuk­ri­nių gė­lių ga­my­bos kur­sus ir pa­si­šo­vė juos lan­ky­ti.

Po me­tus tru­ku­sių kur­sų, kaip ga­min­ti gė­les iš cuk­raus ma­sės, meist­rai įver­ti­no mo­ki­nių dar­bą – I. Lu­ka­vi­čie­nė tu­ri tris ser­ti­fi­ka­tus. „Leng­viau­sia su­kti ro­žes, o su­dė­tin­giau­sia – pa­da­ry­ti gra­žias or­chi­dė­jas. Vi­sur rei­kia lai­ko ir be­ga­li­nės kant­ry­bės“, – pa­ti­ki­na kon­di­te­rė.

Ta­pu­si cuk­ri­nių gė­lių meist­re no­rė­jo įgū­džius iš­ban­dy­ti – ėmė kep­ti tor­tus, py­ra­gus, jais vai­šin­ti vy­rą ir drau­ges. Re­cep­tų idė­jų ieš­ko in­ter­ne­te. Vy­rui įver­ti­nus, pa­to­bu­li­na pa­gal sa­vo sko­nį – kai ką iši­ma, kai ką sa­vo įde­da.

Tor­tams – ant­ras šal­dy­tu­vas

Apie gar­džių ke­pi­nių ke­pė­ją ži­nia skli­do iš lū­pų į lū­pas. Drau­gių pa­ska­tin­ta, kon­di­te­rė su­kū­rė pus­la­pį in­ter­ne­te „Ar­ma­luk ca­kes“. Pseu­do­ni­mui pa­si­rin­ko pir­mą­sias sū­naus rai­des ir vy­ro pa­var­dę.

Daž­niau­siai lie­tu­vių emig­ran­tai pra­šo pa­puoš­ti jų šven­tes ran­kų dar­bo tor­tu. Už­sa­ky­mų su­lau­kia ir iš vie­ti­nių ang­lų.

Ko­le­gės ang­lės ra­ga­vo ne vie­ną Is­lan­dos ga­my­bos tor­tą. Pri­si­pa­žin­da­vo to­kių nie­kuo­met ne­ra­ga­vu­sios, o pa­čios ne­da­ry­tų, nes per daug su­dė­tin­gi kre­mų re­cep­tai. I. Lu­ka­vi­čie­nės nuo­mo­ne, ang­lams svar­bes­nis pa­puo­ši­mas nei tor­to su­dė­tis. To­dėl jos tor­tai su­lau­kia pa­si­se­ki­mo.

 „Tor­tus net ke­le­tą kar­tų už­sa­kė vie­nas tur­tin­giau­sių Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos vers­li­nin­kų sa­vo ir duk­ros gim­ta­die­niams“, – di­džiuo­ja­si I. Lu­ka­vi­čie­nė.

Pa­sak kon­di­te­rės, jos ke­pi­nys na­tū­ra­les­nis nei par­duo­da­mi par­duo­tu­vė­se. Is­lan­dos vy­ras kiau­ši­nius per­ka iš ūki­nin­kų, ke­pi­niams nau­do­ja ekst­ra kla­sės lie­tu­viš­kus mil­tus.

„Vy­ras pyk­da­vo, kad šal­dy­tu­ve, be tor­tų, dau­giau nie­ko ras­ti ne­ga­lė­da­vo. Aiš­ku, ne­ga­li­ma mė­sos ir ki­tų „kve­pian­čių“ da­ly­kų kar­tu dė­ti, nes tuoj tor­tai ki­tų kva­pų pri­si­ger­tų“, – šyp­so­si mo­te­ris. Šei­ma ra­do komp­ro­mi­są – įsi­gi­jo ant­rą šal­dy­tu­vą.

Ga­mi­no asi­liu­ką ir prin­ce­sę

Griež­čiau­sia I. Lu­ka­vi­čie­nės tor­tų puo­šy­bos kri­ti­kė – jos ma­ma, gy­ve­nan­ti Kur­šė­nuo­se. Ji dar nė­ra ra­ga­vu­si nė vie­no duk­ters tor­to, per­žiū­rė­ju­si ke­pi­nių nuo­trau­kas ver­ti­na tik jų di­zai­ną.

„Ma­ma tei­sin­ga, iš­ran­ki ir nie­ka­da ne­pa­tai­kau­ja. Ne­sa­kys, kad gra­žu, jei taip jai neat­ro­do. La­biau­siai jai pa­tin­ka tor­tai, ne­perk­rau­ti de­ta­lė­mis“, – sa­ko Is­lan­da.

I. Lu­ka­vi­čie­nė sa­vo ke­pi­nius api­bū­di­na kaip kuk­lius, puo­šy­bos dar tik mo­ko­si. Itin įmant­rių tor­tų ne­ga­mi­na, nes ne­no­ri atim­ti bend­ra­vi­mo lai­ko iš sa­vo 2,5 me­tų sū­naus ir 3 mė­ne­sių duk­ry­tės. Daž­niau­siai ga­mi­na, kai vai­kai mie­ga pie­tų mie­go ar su­gul­do juos nak­čiai.

Kep­da­ma tor­tus ji pa­si­krau­na ge­ros ener­gi­jos. Me­daus tor­tas su vai­siais ar že­lės ga­ba­liu­kais – la­bai mėgs­ta­mas vai­kų.

Jai te­ko ga­min­ti įran­kių dė­žės for­mos, kos­me­ti­kos prie­mo­nių komp­lek­to, meš­kiu­kų, pe­liu­ko Mi­kio, asi­liu­ko, prin­ce­sės for­mos tor­tus.

Te­ko ga­min­ti ir pi­kan­tiš­kų for­mų tor­tus – krū­ti­nės ir pa­stur­ga­lio. Juos žmo­nos už­sa­kė vy­rams. Merg­va­ka­riams vy­riš­ko pa­si­di­džia­vi­mo tor­tus kon­di­te­rė at­si­sa­ko kep­ti.

Gim­ta­die­nio pro­ga do­va­nų ji ga­vo gry­bu­kų ir rie­šu­tų kep­tu­ves. Min­ty­se jau kir­ba idė­ja pra­plės­ti ke­pi­nių asor­ti­men­tą vai­kys­tę pri­me­nan­čiais sau­sai­niais. Emig­ran­tai lie­tu­viai ypač mėgs­ta na­mus pri­me­nan­čius gry­bu­kus, kaš­to­nus, ežiu­kus.

Pla­nuo­ja įkur­ti vers­lą

Tor­tų ke­pi­mas vai­kus au­gi­nan­čiai ma­mai kol kas nė­ra pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis, ta­čiau ji pla­nuo­ja įkur­ti sa­vo vers­lą. I. Lu­ka­vi­čie­nės nuo­mo­ne, smul­kie­siems vers­li­nin­kams Ang­li­jo­je kur kas pa­lan­kes­nės są­ly­gos nei Lie­tu­vo­je.

„Čia kiek­vie­nam su­tei­kia­mas šan­sas dirb­ti ir už­si­dirb­ti, mo­kes­čiai ma­žes­ni“, – sa­ko emig­ran­tė. Mo­te­ris su šei­ma pla­nuo­ja ka­da nors grįž­ti į Lie­tu­vą, na­mų il­ge­sį jau­čia kas­dien.

Šei­ma nu­ta­rė, jog vai­kams Ang­li­jo­je ge­res­nės per­spek­ty­vos. Lie­tu­vių kal­bos ir kul­tū­ros kur­šė­niš­kiai ne­pa­mirš­ta – sū­nui suė­jus 3 me­tams pra­dės jį ves­ti į šeš­ta­die­ni­nę lie­tu­vių mo­kyk­lė­lę.

Emig­ran­tė ak­cen­tuo­ja, jog Ang­li­ja anaip­tol nė­ra ro­jus – dirb­ti rei­kia vi­sur. Ne­pai­sant na­mų il­ge­sio, sve­čio­je ša­ly­je Is­lan­dos sva­jo­nės da­bar su­si­ju­sios su šo­ko­la­du ir džio­vin­tais mo­ren­gais.