Elena Brundzaitė šeimos relikvijų apsuptyje

Moteris po vyro mirties gyvena jų jaukiame bute sostinės senamiestyje. Daiktai, nuotraukos, paveikslai ir kitos šeimos relikvijos jai primena ne tik L.Baltrų, bet ir tėvą žinomą biologą Petrą Brundzą, anksti anapilin išėjusią seserį kompozitorę Konstanciją Brundzaitę. Elena įsitikinusi, kad dabar jos priedermė tinkamai tvarkyti tą nemenką memorialinį palikimą. „Gyvenu kaip kokiame muziejuje, tik sveikatos trūksta viską deramai sutvarkyti, surikiuoti“, - guodžiasi moteris, kuriai rūpesčių ir nervų tampymo po vyro mirties padvigubėjo.

Lemtingas susitikimas

Tačiau pirmiausiai Elena Brundzaitė prisiminė laimingas jos gyvenimo dienas. Iš Amerikos į Lietuvą gyventi sugrįžusį profesionalų dainininką Leoną Baltrų ji sutiko daugiau kaip prieš 20 metų, o santuokoje pragyveno aštuoniolika metų. „Jis buvo įdomus vyriškis, iškalbus, gražaus balso, kuris mane labiausiai ir sužavėjo. Tuo metu Leonas dirbo Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos teatro ir muzikos akademija), turėjo nemažai studentų.

O aš pati augau mokslininko biologo P.Brundzos šeimoje, kurioje buvo garbinama muzika. Visi - ir tėtis, ir mama, ir brolis Stasys (buvęs lenktynininkas, o dabar žinomas verslininkas S.Brundza, - aut. past.) ir sesuo Konstancija, anksti mirusi kompozitorė, mokėjome groti įvairiais instrumentais. Tėvai, tuo metu gyvenę Kaune, mus leido į Juozo Naujalio muzikos mokyklą. Iš manęs ir brolio išėjo tik muzikos mėgėjai, o štai sesuo baigė mokslus konservatorijoje, sukūrė nemažai reikšmingų kūrinių, Lietuvos kompozitorių sąjungoje neseniai buvo paminėtas jos 70-metis“.

Tad visai nenuostabu, kad tuomet su pirmuoju vyru išsiskyrusi architektė susižavėjo dainininku, o jis gražia moterimi. Abu buvo panašių pomėgių, pažiūrų. „Jis labai dažnai kalbėjo apie Lietuvos nepriklausomybę, smerkė komunistų valdžią, dėl kurios pokaryje turėjo išvykti iš tėvynės už Atlanto, pasakodavo apie savo tarnybą Amerikos kariuomenėje, kuri dalyvavo Korėjos kare, o su didžiausiu malonumu kalbėdavo apie savo susitikimus su žymiais muzikais, dainavimą įvairiose šalyse. Buvo gal kiek karštoko būdo, dėl to turėjo ne tik draugų, bet ir priešų“, - pasakojo moteris.

Iš pradžių sutuoktiniai vieną pusmetį gyvendavo Lietuvoje, kitą - Floridoje, kurioje Leonas turėjo namus. Pakui jis apsisprendė namą Amerikoje parduoti ir galutinai įsikurti Vilniuje. Nusipirko butą nepaprastai gražioje vietoje senamiestyje. Pro vieną iš langų matėsi Trijų Kryžių kalnas. Iš anapus Atlanto parsiplukdė daug antikvarinių daiktų, kuriems turėjo silpnybę, nes keliaudamas po pasaulį vis įsigydavo ką nors gražaus. „Tie daiktai jam buvo brangūs ne tiek savo verte, kiek kaip klajonių po pasaulį prisiminimai“, - akcentavo našlė. Tad kelionės po pasaulį dažnai buvo susijusios su jo, kaip dainininko, profesija. Kai kuriuos jam patikusius meno kūrinius bei kitas senovines relikvijas vyras įsigydavo aukcionuose.

Patyręs ir šilto, ir šalto

Operos dainininkas L.Baltrus, kuriam kovo 23 dieną būtų sukakę 80 metų, gyvenime yra patyręs ir šilto, ir šalto. Jaunystėje kaip ir nemažai mūsų tautiečių palikęs Lietuvą, išmokęs dainuoti Italijoje pas garsiojo Enriko Karuzo mokinį Tiną Patierą, dainavęs įvairių pasaulio šalių scenose. 1993 m. sugrįžęs į gimtinę gražaus balso lietuvis atkreipė maestro Petro Bingelio dėmesį, kuris ir pasiūlė Leonui užsiimti solistų ugdymu Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.

Tačiau ten ilgiau dirbti jam nebuvo lemta, nes kai kam nepatiko jo kitokios kultūrinės tradicijos bei kampuotas charakteris. „Niekada nemėgau pavyduolių, buvau tiesus ir atviras. Gal todėl gyvenime turėjau nemažai priešų“, - yra sakęs muzikas, kuris, beje, vienas pirmųjų prakalbo apie Vilniuje gimusio vieno žymiausių pasaulio smuikininkų Jašos Heifico atminimo įamžinimą. Pasak Leono, būtent tai galėtų į Vilnių pritraukti turistų iš viso pasaulio, besidominčių kultūra ir muzika.

Solistas gimtinėje yra įrašęs dvi kompaktines plokšteles, kuriose skamba populiarioji klasika, dalyvavęs „Sugrįžimų“ festivalyje, rengęs koncertus. Jo sukauptu didžiuliu asmeniniu archyvu, bylojančiu apie jį bei jo sutiktus garsius muzikus ir menininkus, susidomėjo muzikologė Rita Aleknaitė-Bieliauskienė. Ji parašė knygą „Leonas Baltrus per pasaulio scenas“.

Turto dalybos

Elena neslepia, kad jųdviejų gyvenime buvo visko: ir džiaugsmų, ir nesutarimų, ir barnių. Beje, abiem jų santuoka nebuvo pirma. Moteris iš pirmosios santuokos turėjo suaugusį sūnų, o štai Leonas, kaip paaiškėjo vėliau, turėjo net keturis vaikus - du sūnus ir dvi dukras. Tad visiškai natūralu, kad po vyro mirties tie jo vaikai ir panūdo tėvo užgyvento turto. Tik našlei skaudu, kad tie vaikai jam esant gyvam su juo beveik nebendravo, gal tik išskyrus pačią jauniausią dukrą Elizabet.

Moteris gerai prisimena tą nelemtą dieną, kai vyras jai paskambino į mobilųjį telefoną ir pats pranešė, kad guli šalia parduotuvės sužalotas. Elena tuojau pat nuskubėjo į vietą ir parsivedė sumuštą vyrą namo, iškvietė gydytoją. Leonas pasakojo, kad kažkoks nepažįstamas tipas paprašė jo pinigų, o kai šis nedavė, smarkiai pastūmė.

Jis krisdamas susitrenkė šoną, o kaip vėliau paaiškėjo, lūžo keli šonkauliai ir atsirado rimtų komplikacijų. Po dienos moteris iškvietė greitąją ir išvežė L.Baltrų į ligoninę, ten dainininkas po kelių dienų mirė. Skaudžiausia moteriškei buvo tai, kad Leono vaikai, nors jiems buvo ir pranešta, į laidotuves nesuskubo, o štai kone iš karto po jų prisistatė dukros su advokatu dėl turto dalybų.

Moteris liūdnai šypsosi: „Kai myli žmogų ir teki už jo, negalvoji kas bus po jo netikėtos mirties. Gali likti ir nuoga basa“. E.Brundzaitė-Baltrus džiaugiasi, kad per visas turto dalybų peripetijas liko jai jaukus butas, nes jos sūnus paėmė paskolą iš banko ir tokiu būdu Leono palikuonims buvo grąžinta pusė jo vertės. Liko ir mieliausias daiktas - muzikinė relikvija - minipianinas, kurį vyras įsigijo viename aukcione.

Daugiau kaip prieš šimtą metų vienoje Niujorko firmoje pagamintas instrumentas buvo skirtas princesėms, kurios plaukdavo laivais iš Anglijos per Atlantą į Ameriką. Apie tai liudija ir ant instrumento pritvirtinta graviruota lentelė, kad juo grojo princesė Elizabet iš Jorko karalystės bei Švedijos karališkosios šeimos narė princesė Ingrida.

Prie šio instrumento, nors ir kiek išderinto, neretai prisėda Elena, ką nors gražaus paskambina ir prisimena Leoną. Čia pat prisistato ir pūkuotas katinas, vardu Budulis, kurį labai mylėjo šeimininkas.

Tarsi muziejuje

Elena Brundzaitė turi ir kitų brangių daiktų ir daiktelių, kuriuos jai kadaise paliko tėvai. Gražūs ir brangūs papuošalai, unikalios skulptūrėlės, senovinio porceliano kavos servizas, kurio kiekvieno puodelio dugne - vaizdelis iš Biblijos, ir daug kitų smulkmenų. Tačiau moteris sako, kad jai šiuo metu labiausiai rūpi surengti tinkamą vyro sukakties paminėjimą ir išleisti sesers kompozitorės Konstancijos, kurios 70-metį pernai paminėjo Kompozitorių sąjunga, kūrybinio palikimo, dienoraščių, piešinių knygą.

O štai tėvo mokslininko P.Brundzos, išleidusio nemažai mokslinių knygų, archyvas rado prieglobstį senovinės komodos stalčiuose. „Gal tos mano pastangos kam nors pravers“, - svarsto moteris.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"