Ekstremalus lietuvės gyvenimas Venesueloje: labai daug mano draugų nužudė, nes jie neatidavė telefono

Jos tėtis tavo vienu iš muzikos mokytojų. Ji Žinių radijo laidoje papasakojo, ką reiškia augti Venesueloje ir kaip šalis tapo socialistine.

„Kontraktas buvo metams, mes likome aštuoniolikai“, – Žinių radijo laidoje „Sėkmės gylis“ sakė aktorė G. Butvilaitė.

Mergina lankė privačią mokyklą, ne valstybinę, nes, kaip laidoje pasakojo pati mergina, „ten visiškas bardakas“. „Kadangi mano tėtis ten dirbo, mes su broliu tą mokyklą ir lankėme. Dėl tos geros mokyklos tėvai ir nenorėjo grįžti atgal į Lietuvą“, – pasakojo mergina.

1998 metais prezidento rinkimus šalyje laimėjo Hugo Čavesas Frias. Ir, anot G. Butviltaitės, viskas pradėjo keistis. „Pamažu viskas pradėjo keistis, jis pradėjo reklamuoti socialistines ideologijas.

Ir ypač tiems, kurie gyvena prasčiau, skurdžiau, tos mintys skamba žiauriai gerai. Ir jis tampa visų numylėtiniu, viskas pradėjo keistis ir pasidarė ten komunizmas“, – pasakojo mergina.

Naujasis prezidentas skatino vargingiausiai gyvenančius eiti ir „atsiimti“ jiems priklausantį turtą. „Europiečiai, kurie po Pirmojo, Antrojo pasaulinių karų atvyko į Venesuelą, jie ir sukūrė visus verslus, pakėlė šalį.

Taip ir gaunasi, kad jie yra baltesni už tuos, kurie biedniesni, o jie juodesni. Bet kai atėjo Hugo Čavesas Frias, jis pradėjo rodyti, kad čia tie baltieji, kurie laikosi dietų, atėmė iš jūsų maistą, turi po kelis automobilius.

Ir jis kaip ir leido iš tų, kurie turi po keletą namų, vieną atimti, nes čia dabar socializmas. Nes viskas yra visų. Ir pamažu tie žmonės ten ir pradėjo eiti ten, vieni neįsileido, turėjo ginklus ir apsauginius.

Tai tie vietiniai irgi pradėjo nešiotis ginklus. Ir taip viskas ir išsirutuliojo. Nefainiausia, kad labai didelė neapykanta atsirado tarp žmonių, kurios niekada nebuvo“, – laidoje savo atsiminimus apie Venesuelą pasakojo mergina.

Gailė Butvilaitė© DELFI / Domantas Pipas

Venesuelos sostinė Karakasas skirtingų tyrimų tituluojamas vienu iš miestų, kuriame įvyksta daugiausiai žmogžudysčių pasaulyje.

Venesueloje augusi G. Butviltaitė teigė, kad visose statistikos lentelėse šis miestas turėtų pirmauti, nes tikrai ne apie visas žmogžudystes yra pranešama.

„Aš manau, kad pirmas, tiesiog žiniose ne viską praneša“, – juokėsi mergina. Aktorė prisimena, kad saugumas, gyvenant šioje šalyje, visada buvo prioritetas. „Tėveliai visada turi atvežti ir paimti vaikus iš mokyklos.

Jeigu aš noriu su draugais išvažiuoti, tėvai turi pasirašyti raštą, nes kitaip mokykla neišleidžia. Autobuse taip pat, iki namų jis veža, nepaleisdavo vaikų stotelėje. Viskas taip normalu būdavo, kad net nesusimastydavai, jog kažkas ne taip“, – pasakojo mergina.

Laidoje jai teko prisiminti ir beveik įvykusį apiplėšimą, „Viskas buvo gerai, gyvenau labai saugiai, tėvai užaugino tokiame burbule.

Bet vieną kartą važiavau į centrą, o ten baisiausia vieta, jame buvau du kartus gyvenime. Tai vieną kartą nuvažiavau automobiliu, sustojau, išsitraukiu telefoną. Slaptai žiūri, kad nesimatytų tos šviesos nuo jo, ant mano veido.

Ir girdžiu, kad beldžia į mano automobilio langą, atsisuku – o ten labai baisus vyras. Jis man liepė atiduoti telefoną. Aš ilgą laiką iki tol galvojau, kaip man reikėtų elgtis. Visada galvodavau, kad jei bandytų apvogti sėdintys ant motociklų, aš apsimesčiau, kad negirdžiu, kad klausau muzikos, ir pabėgu.

Ir tą kartą, kai liepė atiduoti telefoną, aš nusisukau nuo jo ir pradėjau garsiai dainuoti. Pati sau galvojau – kokia tu kvaila, muzika gi negroja. Susiimu, atsisuku dar kartą į jį ir matau, kad jis jau traukiasi pistoletą iš kišenės.

Aš bandžiau atsitrenkti į automobilį priešais ir jis pabėgo“, – apie incidentą Karakaso centre pasakojo G. Butvilaitė. Mergina tik laidoje pagalvojo, kad galėjo plėšikui tiesiog atiduoti telefoną.

„Ne, bet tikrai yra daug tokių istorijų. Anksčiau irgi buvo nesaugu, ne taip, bet buvo. Tik dabar ten prasidėjo žmogžudystės dėl telefonų. Labai daug mano draugų nužudė, nes neatidavė telefono. Bet anksčiau buvo visai kitaip“, – sakė mergina.

Gailė Butvilaitė© Dmitrij Matvejev

G. Butvilaitė pasakojo, kad į panašią istoriją buvo patekusi ir jos mama. Su drauge važiuojant automobiliu, stovint prie sankryžos priėjo vyras ir pareikalavo atiduoti visus papuošalus.

Gailės mamos draugė nepasimetė, vaidino, kad grandinėlė ant kaklo neatsisega tol, kol užsidegė žalias šviesoforo signalas ir buvo galima pabėgti. Aktorė Venesueloje nebuvo jau 8 metus. Šalis, anot jos draugų, tikrai pasikeitė.

„Žmonės ten labai nuostabūs, bet nežinau, kaip ten dabar. Nesu ten buvusi aštuonerius metus, bet grįžę draugai sako, kad žmonės ten pasikeitė. Bet kai mes ten buvome, tai visi tokio gėrio buvo.

Visi nori kitiems gero, viskas ten būdavo magija, viskas išsispręsdavo“, – laidoje pasakojo aktorė. Mergina patyrė sunkumų ir kalbėdama lietuviškai. „Mes Venesueloje kalbėdavome su tėvais lietuviškai, su tėvais irgi.

Mano brolis lietuviškai kalba be akcento, jam buvo septyneri, kai išvažiavome. O man buvo dveji, ir skaičiau, kad vaikui burna susiformuoja iki 5 metų. Tai man susiformavo su venesuelietišku sudėjimu“, – aiškino ji.

„Prisimenu, kad pradžioje studijų, kai sakydavau tekstą, man liepdavo jį sakyti kažkaip kitaip, su kita emocija. Bet aš tą ir darydavau, bet mano sudėtis sakinio kitokia, gavosi visai kas kita. Tada buvo daug tokių psichologinių momentų, kai aš labai stipriai galvojau, svarsčiau, kaip čia tie žmonės gyvena.

Tai buvo įdomus ir sunkus laikotarpis“, – Žinių radijo laidoje pasakojo aktorė.