Eglė Kauneckienė: "Turime rūpintis sielos indu"

Esate autentiškos ajurvedos atstovai, jus pažįstantys dar vadina Indijos kultūros ambasadoriais. Kuo ypatingas jūsų centras su savotišku muziejumi?

Stengiamės, kad centre žmonės pajustų ne tik procedūrų naudą, bet ir Indijos dvasią, tos šalies kultūros atspindį. Toks pat centras netrukus įsikurs Klaipėdoje - su antikvariniais rankų darbo daiktais, turinčiais kelių šimtų metų istoriją, kuriuos surinkome dvylika metų važinėdami po Indiją. Tarkime, mediniai archajiško žvejų laivo galai, suraityti kaip begalybės ženklas. Važinėjome ne po turistų lankomas vietas, o po atokius kaimus, kur dar nežengė "balto" žmogaus koja, o jis Indijoje lygus pusdieviui, nužengusiam iš Himalajų. Gal kitus vargintų tas pernelyg didelis dėmesys, bet mes mylime indus, ir mums viskas buvo gerai.

Ajurveda turi šimtus apibūdinimų, ir kartais šarlatanai perša netikrą šio tūkstantmečio mokslo apie sveiką ir laimingą gyvenimą supratimą. Tikri dalykai lengvai nepasiekiami, tai užtrunka ilgus metus.

Mes nelengvai siekėme ir dar siekiame. Viskas prasidėjo nuo ieškojimo atsakymų į klausimus: kas tu esi, ką gali nuveikti šioje žemėje ne tik savo, bet ir kitų žmonių labui.

Prieš dvylika metų su vyru Dariumi iškeliavome į Indiją, gilinomės į filosofiją, kuri kai kam gali pasirodyti svetima, nelietuviška. Bet mes radome atsakymus: kaip auginti vaikus, kaip gyventi, maitintis, save prižiūrėti, jaustis laimingam, sveikam, kokia mūsų paskirtis šioje žemėje. Supratome, kad save galima išreikšti daugybėje sričių, tarkime, kaip per masažą suteikti žmogui galimybę pajusti nors ir trumpą palaimos būseną, meilę, motinišką globą, kad galėtų atsipūsti nuo įtampos, blogų minčių.

Žinome, kad mums negera, bet neturime instrukcijų, kaip tai pašalinti. Ajurvedos mokslas buvo pirmiausia reikalingas mums patiems, o dabar galime padėti ir kitiems.

Kaip jutimų, juslių palaima keičia psichikos būsenas, pažadina mąstymo galias? Ištaisyti mitybos ir elgsenos klaidas kur kas lengviau nei mąstymo.

Reikia pradėti nuo mažų žingsnelių. Nesakau, kad reikia nukirsti šaką, ant kurios sėdi, bet kai jau gali vadovautis savo patirtimi, daugelis dalykų, kurie atrodė nepataisomi, po kurio laiko atrodo nebereikšmingi. Atsisakai negerų dalykų, kai kurių produktų, nebesivadovauti juslėmis, o galvoji, ar išties to nori, ar tik stveri, ką tavo akys mato. Nebesi neišrankus vartotojas.

Širdis iš tiesų jaučia, ko mums reikia, bet būna apsivėlusi apnašomis, ir žmogus neatsirenka tikrų dalykų. Padeda grįžimas į gyvenimą gamtos ritmu, atveria širdies grynuolį. Niekur nebeskubi, suvoki, kad gali būti visiškai ramus, kad ir kas nutiktų.

Kartais atrodo, kad neįmanoma pakeisti nekenčiamo darbo, prarandame gebėjimą džiaugtis gyvenimu, vertinti tai, ką turime, daugelį dalykų darome prisiversdami. Kur ieškoti išeities?

Jeigu neišeina pakeisti kai kurių dalykų, galime pakeisti požiūrį, visur rasti pozityvų grūdą. Bėgame kaip voverės rate ir nepagalvojame, kad didžiausia joga - tai būti jogu šiame gyvenime, sutarti su šeima, išlaikyti ramybę ir meilę. Tai sunku.

Dažnai stinga laiko gaminti maistą namie, bet kai pradedi galvoti, ką valgai kavinėse, supranti, jog verčiau maitintis paprasčiau - ryžiais, grikiais ar salotomis. Įpranti atsikelti anksčiau, mankštintis, po dušo išsitepti aliejumi, ir tie maži dalykai padeda sukurti savo dienos režimą. Kartais ir mums nepavyksta, grįžtame prie senųjų įpročių, bet ir vėl bandome iš naujo, nes kai pajunti gyvenimo kokybės skirtumus, nėra sunku atsisakyti svaigalų, cigarečių.

Ar joga, kurią toliaregiškai siūloma praktikuoti jau vaikų darželiuose, užsiima visa jūsų šeima?

Negali vaikų auginti kitaip nei patys gyvename - kiltų konfliktas. Vaikai nuo pat gimimo nėra ragavę mėsos, žuvies ar kiaušinių. Medituoja, moka mantrų, atsirenka, kas įdomu tik jiems. Mes skatiname dvasinį gyvenimą, bet žmonės dabar yra tiek išvargę, jog ir katalikų, ir budistų šeimose to dvasingumo stinga.

Ko jus išmokė Emilija, Vilnelė ir Majus?

Jų laukdamasi pradėjau domėtis ankstyvąja sąmoninga tėvyste, su vyru lankėme kursus. Vaikai gimė namuose, stebint pribuvėjai. Girdėjau nuomonių, kam reikia maitinti krūtimi, mišinuką paruošti lengviau, bet man užteko kantrybės, užsispyrimo atsilaikyti. Vaikai išmokė būti laisvesnę, pasitikėjimo, labiau galvoti apie kitus, daugiau duoti, ne imti. Egoizmas susitraukė į adatos smaigalį.

Palyginti su kitais vaikais, mūsiškiai yra laisvesni, neturi stereotipinių rėmų, kas galima, o kas ne. Bet nėra chaotiški, nuoširdžiai bendrauja. Kiekvienas atsinešė unikalią prigimtį. Emilija labai myli gyvūnus, augina šunis, Vilnelė - judri, dainuojanti, pagrandukas - mamyčiukas. Stengiuosi ugdyti savybes, kurios ryškiausiai atsiskleidė, nereikalauju iš vaiko gerų matematikos pažymių, jeigu matau, kad yra gabesnis rašyti, piešti.

Profesine veikla persmelktos visos gyvenimo sritys. Kaip vienoje erdvėje sutelpa dvi ryškios asmenybės?

Dvidešimt keturias valandas per parą esame kartu daugybę metų, viskas persipynę. Manau, kai susitinka du žmonės, kurie gali būti kartu, jų bendravimas paremtas ne euforija, bet pagarba, jie vienas kitą papildo. Visuomenė susipainiojusi, moterys imasi darbų, kurie skirti vyrams, rūpinasi ne tiek vaikais, o kaip daugiau uždirbti, suteikti šeimai saugumo, nors tai iš tiesų yra vyro pareiga. Feminizmas ir lyčių lygybė privedė prie to, kad vyrai moteriškėja, o moterys vyriškėja. Aš vyrui daugelyje situacijų leidžiu prisiimti atsakomybę, pro duris praleisti mane pirmą, priimu ištiestą pagalbos ranką. Moters pareiga yra puoštis, būti gražiai, vyro - pasirūpinti užuovėja nuo negandų.

Kūnas tampa ne tik gamtos ir Dievo duotybe. Grožio operacijomis daromas meno kūriniu gali virsti šedevru arba kiču.

Jeigu rūpinamasi vien gražia išore, bet tuščia viduje, nėra harmonijos. O jeigu gražus, turtingas vidus, bet kūnas - sergantis ir apleistas, irgi negerai. Turime rūpintis indu, į kurį įdėta siela - ne maniakiškai puoselėti, bet turime pamaitinti ir išmankštinti kūną, kad būtų sveikas, o tai, kas jame erzina, - pataisyti.

Žmogus eina dvasiniu keliu ir mano, kad kūno puoselėjimas yra laiko švaistymas. Jeigu kentėsi skausmus, vargu ar galėsi būti dvasingas ir nesijausi kūne įkalinta siela.

Kartais ir aš tingiu, galvoju, ar verta daryti dar vieną pratimą, bet kūnas sensta, ir jam reikia dėmesio. Tu gali pasižiūrėti, kas yra tavo lėkštėje. Darbas su savo juslėmis ir jutimais nėra lengvas, bet įmanomas.

Kaip interpretuotumėte posakį: kovok, netekęs vilties, ištverk, sulaukęs sėkmės?

Be kilimų, patyrėme ir kritimų, išbandymų. Sugriuvus vienam SPA pastatui, į kurį buvo tiek daug sudėta, suradome jėgų atstatyti, nepraradome entuziazmo. Tuo metu dar ir vienas po kito gimė vaikai. Tokiu momentu savęs klausi, ar tikrai tau to reikia, ar ištempsi, ką esi užsimojęs. Laikas atrenka, išgrynina, kas tau svarbu.

Mano vyras - profesionalus masažuotojas, per metus paruošia apie tūkstantį mokinių. Man brangus bendravimas su žmonėmis, žinau, kad galiu juos įkvėpti, atmerkti akis. Sunki ar lengva buvo patirtis, ji suteikia kitam žmogui paskatą keistis. Mes žinome, kad tikrai esame ten, kur ir turime būti.

Kaip jūsų mokymuose pasikeičia verkšlenantis skeptikas?

Yra buvę, kad verslo pasaulio žmonės, nualinti klubų ir kazino lankymo, besaikio puotavimo, kardinaliai keičia gyvenimo būdą ir tampa jogais. Vėliau įkvėptai skleidžia savo patirtį.

Kai pradėjome savo veiklą, draugai kalbėjo: "Nesąmonėmis užsiimate. Kam jums to reikia?" Ir pirštą prie smilkinio pasukiodavo. Praėjo keleri metai, ir jie patys atėjo mums padėti. Džiugina, kad išsikvėpę žmonės sugrįžta, ir ajurvedos šalininkų ratas plečiasi, tai nebėra egzotika, kai klientai sakydavo:"Ar jūs manęs nepaaukosit ant šito stalo?"

Ko iš tiesų labiausiai alksta žmogaus siela?

Meilės, nuoširdumo, paprasto bendravimo, santykio su Dievu, vilties, nebūti nuo kitų priklausomam. Kartais graužatis, kad galėjai ką pakeisti, išsekina. Ne viską šiame pasaulyje mes galime keisti ir kontroliuoti, bet neturime apatiškai laukti, kol mumis kas nors pasirūpins.

Dirbu su atsidavimu, bet nei per daug džiaugiuosi, nei liūdžiu. Gyvenu šia diena.

Prieš dvylika metų Darius ir Eglė Kauneckai iškeliavo į Indiją, gilinosi į filosofiją, ir radome atsakymus į esminius klausimus: kaip auginti vaikus, kaip jaustis laimingam, sveikam, kokia mūsų paskirtis šioje žemėje... "Negali vaikų auginti kitaip nei patys gyvename - kiltų konfliktas. Vaikai nuo pat gimimo nėra ragavę mėsos, žuvies ar kiaušinių. Medituo