Eglė Driukaitė: "Nereikia bijoti atrodyti negražiai"

Jų jau buvo prireikę. Seriale "Broliai" ne tik vaidinau, bet ir prisidėjau prie jo populiarinimo. Visada vadovaujuos patarle "Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi". Studijuoti ryšius su visuomene turėjau laiko, noro, finansų, todėl nutariau įgyti antrą profesiją.

"Mano mylimas prieše" - jau ne pirmas serialas, kuriame vaidini. Tau teko įkūnyti ir švelnių kaimietukių, ir viliokių barakudų. Kokias herojes lengviau suvaidinti?

Kaimietukė yra arčiau mano natūros, nes esu kilusi iš kaimo, todėl vaidinti nereikėjo, beliko būti savimi. Tačiau gavus bet kokį vaidmenį reikia jam pasiruošti, ieškoti medžiagos, rinkti istorijas, kurias galbūt kada nors teks panaudoti personažui. Pačiai sunku kalbėti apie kuriamus vaidmenis, nes kiekvienas žmogus juos mato kitaip.

Kai pirmąkart tave pamačiau seriale vaidinančią prabangią vyrų medžiotoją su aukštakulniais ir ryškiu makiažu, pamaniau, ši herojė į tikrąją Eglę visai nepanaši. Nebijai, kad žmonės tave išties palaikys vedusių vyrų grobuone?

Aišku, žmonės linkę tapatinti personažą su aktoriumi, tačiau bent kol kas jokių replikų nesulaukiau. Be to, barakuda - juk ne vienintelis kine mano sukurtas personažas.

Ar buvo vaidmenų, kurių atsisakei?

Seniau manęs klausdavo, koks mano svajonių vaidmuo. Aš visada sakau, kad kiekvienas gautas vaidmuo ir yra svajonių. Su juo gauni progą tobulėti, neįkainojamą praktiką, pamokas. Todėl džiaugiuosi visais pasiūlymais, kurių sulaukiau.

Esi graži mergina. Kaip manai, kiek režisieriui renkantis aktores įtakos turi jų išvaizda?

Reikėtų klausti pačių režisierių. Bet išvaizdą visada galima pakeisti. Svarbiausia, ko išmokau universitete ir iš kitų savo kolegų, moteriai nereikia bijoti atrodyti negražiai. Seniau buvau linkusi save kritikuoti. Tačiau, anot režisierių, garsiai ne visada reikia išduoti, ką galvoji. Kritikuoti save visada spėsi. Kartais kritika turi atvirkštinį variantą, - pradedi kompleksuoti, graužtis, nebetikėti savimi.

Pati žiūri serialus, kuriuose vaidini?

Visada stengiuosi pamatyti galutinį variantą. Tai - kaip mokomoji medžiaga, kurią analizuoji. Juk ir žurnalistai parašę straipsnį visada jį atidžiai perskaito. Domiuosi ir tuo, ką kiti kolegos daro. Lietuvoje yra sukurta tikrai puikių serialų, kurie prilygsta kino filmams. Daug kas mano, kad žiūrėti serialus - "ne lygis". Tačiau be reikalo. Juk yra tikrai nuostabių aktorių, už kurių vaidybą džiaugiesi ir sergi. Aš esu už saviraišką. Nesvarbu, tai teatras, kinas ar televizija. Reikia džiaugtis, kad aktoriai turi galimybę kurti.

Prieš keletą metų vienuose muzikiniuose apdovanojimuose grupės "Skamp" pasirodymą vainikavo saldus tavo ir Erikos Dženings bučinys. Kokių atsiliepimų po to sulaukei?

Mes pasiekėme tai, ko norėjome - patraukėme žmonių dėmesį. Tačiau pagrindinę jo bangą teko atlaikyti Erikai. Internete visi domėjosi, kas ta mergina, kurią ji bučiavo. (Šypsosi.)

Tave neretai pristatydavo kaip aktorę per brūkšnelį ilgametę "skempo" Vilniaus Alesiaus draugę. Nesijautei nepelnytai atsidūrusi antrame plane?

Tai normalu. Tuo metu aš ir nebuvau labai žinoma, užsiėmiau nevieša veikla. Žiūriu į tai natūraliai ir dėl to niekada nesukau sau galvos.

Ar nesunku turėti žinomą vaikiną?

Man atrodo, kad už mus yra šimtąkart žinomesnių ir fotografų labiau medžiojamų porų, kurioms daug sunkiau rodytis viešai. Žinoma, pastebiu, kad gatvėje sutiktų žmonių akys pirmiausia nukrypsta į Vilių ir tik po to į tą, su kuria jis eina. (Šypsosi.) Tai natūralu - dėmesį atkreipia matyti veidai. Tai žinau pagal save.

Jau daug metų sukiesi ne tik tarp aktorių, bet ir muzikantų. Niekada negalvojai apie progą pradėti dainuoti?

Labiau noriu pasimokyti dainuoti dėl savęs, būsimo vaidmens. Į sceną dainuoti tikrai nesiveržiu, tai - ne man. Tačiau dainuojančių "skempų" jau pasiilgau. Todėl labai laukiu, kai Erika po motinystės atostogų vėl grįš į sceną.