Egidijus Arnašius: "Australijoje sutikau kitą dalį Lietuvos"

Į Australiją važiuoti sutikote nedvejodamas. Tačiau juk tai tolima šalis, reikėjo apvažiuoti pusę pasaulio.

Nesvarbu. Buvo įdomu pamatyti šį kraštą, jo kultūrą. Juk mes čia, Lietuvoj, gyvenam tokiam mažam, suspaustam plotely... Tie treji metai Australijoje buvo puikūs. Sutikau kitą dalį Lietuvos, žmones, kurie apie 50 metų gyvena Australijoje ir kuriems ji jau tapusi namais. Kiekvieno iš jų gyvenimo istorija labai įdomi. Mes, Lietuvoje likę, išgyvenome trėmimus į Sibirą, baimę būti ten išvežtiems, komunizmo spaudimą, o jie išgyveno pasitraukimą į Vakarus. Tai buvo skaudus, prievartinis tėvynės praradimas. Lietuviai traukėsi su vokiečių kolonomis, kol Rusija jas bombarduodavo; žmonės buvo nuolatiniame mirties pavojuj. Daugeliui reikėjo apsispręsti per akimirką - ar palikti namus, turtą, viską, ką turi. Dauguma viską paliko ir tik kokį ryšuliuką - bulvių maišiuką - užsimetę išbėgo. Beje, Vokietijos pabėgėlių stovyklose vyko intensyvus lietuviškas gyvenimas, kol lietuviai išsiskirstė - kas į Ameriką, kas į Australiją, kas dar kur nors. Man buvo didelė laimė prie tos gyvosios istorijos prisiliesti.

Gera lietuviams tenai gyventi? Kaip jie įsikūrę?

Gyvena vidutiniškai, nesimaudo turtuose. Aišku, visi turi namus, bet jie labai paprasti, kuklūs, tačiau tvarkingi. Turiu omeny tuos senuosius lietuvius. Jų vaikai jau yra kitokie, "suaustralėję"; ne tokie tvarkingi. Menu, kartą ieškojau batų tepalo, ir vienas lietuvis man pasakė: "Koks keistas dalykas, mano vaikai tokių dalykų visai nenaudoja. Jie nesupranta, kam reikia batus valyti...". Nekreipia tiek daug dėmesio ir į namų tvarką. Gali sumest daiktus, susėst ir šnekėtis. Kita vertus, tai yra gerai, - žmonės laisvi. Jie nekreipia dėmesio, kaip atrodo, žiūri giliau. Beje, mėgstama sakyti, kad vakariečiai - tušti žmonės, o mes, lietuvai, labai dvasingi, tačiau aš taip nemanau. Įsitikinau, kad tenai žmonės irgi pakankamai dvasingi. Ypač krito į akį tai, kad jie labai dosnūs, noriai remia savo artimą, aukoja daug pinigų įvairioms organizacijoms. Ne milijonais, žinoma, po vieną du dolerius. O pas mus tu ko nors paprašyk: "Ne, ne, nieko neturiu, atstok", atsakys. Negailima Afrikon to dolerio išsiųsti ar dar kur nors. Ir ten yra labai aiškiai pasakyta, kas konkrečiai pasikeis, jei neatsisakysi paremti: jei duosi 2 dolerius, mokykla Afrikoj gaus 8 kibirus vandens. Duosi 10 dolerių - iškas šulinį. Atmenu, skridau lėktuvu, o jame būdavo tokie reklaminiai maišiukai: sako, tu gali pakeisti pasaulį, tik paaukok 2 dolerius, o jei dolerių neturi - duok bet kokia pasaulio valiuta. Tai aš dėl įdomumo, kad žinotų, jog ir lietuviai dalyvauja, įmesdavau litų... Man pačiam būdavo įdomu, kada jie atpažins, kad čia litai - turbūt teks ilgai sukti galvą, kokia čia valiuta, - šypsojosi pašnekovas.

Lietuviai sutaria draugiškai? O gal retai bendrauja?

Anksčiau kibdavo vieni kitiems į atlapus dėl visokių idėjų, bet dabar visi paseno, nurimo. Suprato, kad nesąmonė buvo jiems pyktis. Arba, dar sakoma, didžiausi pikčiurnos jau išmirė. Ir todėl bendruomenėje pagaliau stojo ramybė. Paprastai lietuviai tenai susitinka pabendrauti tik sekmadienį, lietuvių namuose, ir... per laidotuves. Beje, apie laidotuves. Ten nėra taip, kad laidotuvėse žmonės verkia, visi juodai apsirengę. Tai proga lietuviams susieiti. Po laidotuvių susirenka kur į namus ir dar ilgai būna drauge. Labiau panašu į baliuką, o ne į gedėjimą. Kiti specialiai dėl laidotuvių tą dieną iš darbo išsiprašo. Dar vienas įdomus dalykas - kai žmogus numiršta, jis laidojamas tik po savaitės. Kad visiems būtų patogu susirinkti.

Užsiminėte, kad smagiai jautėtės per Kalėdas - sniego nėra, labai šilta...

Taip, Kalėdos Australijoje yra šiltos ir labai geros. Nors iš pradžių buvo neįprastas jausmas. Jei Australijoje žiemą dienos metu yra 15 laipsnių šilumos, o naktį temperatūra nukrenta iki kokių 8 laipsnių šilumos, tai jau labai šalta žiema. Bet taip yra Melburne. Štai man teko pabuvoti Koralų jūroje, kuri yra arti Pusiaujo. Vakare valgiau vienam restorane lauke, tuo metu oro temperatūra buvo maždaug 22 laipsniai šilumos - čia jų žiema. Ir įsivaizduojate, vietiniams buvo šalta. Sėdėjo žmonės susirietę, susitraukę, gėrė kavą. Pusiaujyje vasaros metu ir dieną, ir naktį yra 30-32 laipsniai šilumos. O kai tada temperatūra nukrito iki 22, žmonės labai nustebo... Sako man: "Tu turbūt esi iš Melburno, kad tau visai nešalta...". Dar pridūrė, kad Melburne gyventi negalėtų - ten per šalta. O aš pamaniau - kaip jie gyventų Lietuvoj, kai čia būna ir 30 laipsnių šalčio...

Tad neveltui juokaujama, kad viena iš priežasčių, kodėl lietuviai iš Australijos negrįžta į tėvynę, - nebenori tokiam šalty gyventi?..

Matyt, taip. Šiaip dauguma lietuvių norėtų grįžti. Bet yra kas nors, kas juos tenai sulaiko. Visų pirma, jų vaikai jau užaugę, kurių tėvynė yra Australija. Jiems Lietuva yra tėvų žemė, bet ne jų. Antra - nuosavybė, namai. Trečia - daugelio sveikata silpna, o Australijoje yra labai gera sveikatos priežiūra. Keliauti taip toli pavojinga - daugeliui skristi draudžia gydytojai. Taigi tik vieną kitą senuką žinau, kuris nepabūgo, išskrido tėvynėn pasakęs - "Man Lietuva brangiau už sveikatą".

Ten pirmą kartą paragavote krodokilo mėsos ir labai susižavėjote...

Tikrai, krokodiliena man labai patiko. Teko ragauti ir kengūros mėsos, bet ji man nepasirodė skani. Ech, norėčiau dabar suvalgyt ką nors iš krokodilienos... Krokodilo skonis panašus į viščiuko - skirtumas tik tas, kad mėsa saldi. Lyg su medum sutepta. Labai skanu, bet reikia paragauti, kad suprastum.

Teko pabendrauti su Australijos aborigenais?

Teko. Man jie atrodo nuostabūs žmonės. Bet su perskeltom širdim. Jie įskaudinti viso to, ką mena jų istorija; žudymų, ligų ir kt. dalykų. Vaikai buvo atimami iš šeimų. Baltieji galvojo gerą darbą darantys, ugdantys tuos vaikus, bet nutrauktas ryšys tarp vaikų ir tėvų - padaryta didelė žaizda visam gyvenimui. Ir, manau, nereikia stebėtis, kad pamatęs, pavyzdžiui, kur kambary kieno nors pasidėtą gitarą, aborigenas kuo ramiausiai pasiims ją ir nusineš. Jis - gamtos žmogus. Juk gamtoje kas pirmas randa kokoso riešutą, tas ir pasiima. Aš pirmas priėjau, paėmiau - tai mano nuosavybė. Taip gyvena šie žmonės ir nereikia stengtis jų pakeisti. Tačiau aborigenų nusikalstamumas yra didelis ir tai Australijoje tapo rimta problema. Iškeltas klausimas, kaip reikėtų juos bausti. Už vagystę net yra uždrausta aborigenus sodinti kalėjiman, mat jie šito neišveria, nusižudo. Atrasta, kad jų protas nepakenčia izoliacijos. Šiandien vienas kitas aborigenas yra ir Australijos valdžioje. Iš viso aborigenai sudaro tik 0,1 proc. visų Australijos piliečių.

Papasakokite daugiau apie save. Žinau, kad dainuojate, pats kuriate dainas...

Vadinu tai sielos išsiveržimais. Žmogus turi kažkaip kalbėti gyvenime, savo šaknis leisti į žemę ir tom šakom augti į dangų. Tai man daina yra toks dalykas. Kai būna sunku, uždainuoju, ir man taip gera pasidaro. Kažkas nušvinta sieloj. Pirmiausia dainuoju sau pačiam. O jei ir kas kitas nori paklausyt... - prašom, kodėl gi ne.

Surengiate savo koncertų?

Taip, tenka pakoncertuoti. Darau tai su malonumu.

Kaip tapote kunigu?

Gali pasirodyti, kad gyvenimas susideda iš atsitiktinumų. Bet iš esmės viskas yra suplanuota. Aš sakau, kad Dievas viską tvarko. Mano gyvenime buvo įdomus nuotykis. Vieną žiemą aš, dvylikametis, išlydėjau seserį mokytis į Kauną, į medicinos institutą. O klapčiukai tuo metu lydėjo klierikus į kunigų seminariją. Vėliau man grįžtant namo, vienas iš mišioms patarnaujančių vaikų, už mane vyresnis 5 metais, prošal eidamas mane pakalbino. Sako: "Ar norėtum patarnauti mišiose?" Kadangi jis manęs labai paprastai paklausė, pasakiau - o kodėl ne. Ir tą patį vakarą atėjau į bažnyčią. Įdomu tai, kad tėvas manęs nuo mažų dienų klausdavo, ar nenorėčiau patarnauti bažnyčioje. Tačiau aš šios minties kratydavausi. Man buvo gėda, bijojau, ką draugai kieme pasakys; juk ims davatka vadinti. Aš futbolą, krepšinį, ledo ritulį žaidžiau, trankėmės su pacanais, o čia staiga - klapčiukas... Ir kai nuėjau į bažnyčią, iškart supratau - čia yra mano vieta. I feel good (angliškai "Aš jaučiuosi gerai". - Aut. past.).

Tačiau jūs man nepanašus į daugelį kunigų. Nesivaržote pajuokauti, laisvai bendraujate.

Aš labai vertinu žmogaus laisvę. Žmogus turi būti laisvas. Nereikia vaidinti, kaip galbūt mėgsta kiti. Nors man ne vienas yra davęs patarimų - sako, kai tu šnekiesi su žmonėm, ypač - su moterim, nuleisk akis, susikūprink kaip nors... Neva kai buvau vienam susitikime, moterys pasakiusios, kad aš atseit jas visas nužiūrinėjau. Esą labai daug žiūriu į akis, negalima taip. Man patinka būti tokiam, koks aš esu; paprastu žmogum. Manau, kad tai yra svarbiausia. Kiekvieną sutiktąjį laikau savo draugu. Man labai patinka bendrauti. Ir labai pasitikiu žmonėmis. Kiti sako, kad gal per daug. Dėl to kartais tenka nudegti. Kaip tik galiu papasakot įdomią istoriją apie pasitikėjimą. Man dar būnant Melburne, kai iki išvykimo buvo likę kokie 3 mėnesiai, gavau laišką iš vieno kalinio. Jis kali maždaug už 200 km nuo Melburno. Kalinys parašė kiekvienais metais darąs įsivaizduojamas keliones aplink pasaulį. Sako, šiais metais norėtų šitaip "aplankyti" Lietuvą, Latviją ir Estiją. Ir paprašė manęs atsiųsti knygų apie tuos kraštus - jis skaitytų ir šitaip keliautų. Manau, tai normalu, ypač kalint; tu dvasiškai augi, tobulėji. Tad aš suradau porą knygų ir nutariau pats jį aplankyti - pamaniau, padarysiu jam staigmeną. Atvykau su tom knygom, priėmimo skyriuje užsirašė mano pavardę, visa kita. Bet, pasirodo, nėra viskas taip paprasta - reikėjo gauti valstijos, kurioj šis kalėjimas yra, valdžios leidimą. O tai 3-4 mėnesius užtrunka, kol patikrina tavo asmenybę, ar esi nusikaltęs, ar ne. Sako man, tu neturi leidimo. Papasakojau, kad esu kunigas, taip ir anaip. Tai sargai, sėdintys tame skyriuj, pradėjo mane auklėt. Neva, ko tu čia atvažiavai. Kalinys, kurį norėjau aplankyti, yra gavęs 20 metų laisvės atėmimo bausmę; liko kalėti dar apie 12-a. Nusikaltimas - rimtas. Bet aš pamaniau, esu kunigas, neteisiu nė vieno - gal jo niekas nelanko, tai bent aš tą padarysiu. O kalėjimo darbuotojai ėmė mane tardyt, sako, gal pats esi jo bendrininkas, klausė, gal teistas esu... Galiausiai man išeinant pasakė: "Tu per daug pasitiki žmonėm". Iš dalies po to gailėjausi ten važiavęs. Mano paso duomenis nusirašė ir dar į kažkokį savo sąrašą įtraukė. Pagalvojau, kad nepradėtų manęs persekiot... Beje, paprašiau, kad knygas tam kaliniui perduotų, bet jų nepriėmė. Pasirodo, knygoj, kurią tam kaliniui leidžiama skaityti, negali būti daugiau kaip 6 paveiksliukai. O mano knygos buvo gausiai iliustruotos. Tada prisiminiau filmą apie žmogėdrą Hanibalą Lekterį, tą momentą, kai jis buvo visas surištas laikomas, su kauke ant veido. Turbūt ir anas kalinys panašiai...