E.Darulis: "Kiekvienas turi talento stuburą"

Jis Klaipėdoje tik svečias, tačiau jau rado čia bičiulių, su kuriais dalinasi kūrybos duona ir gyvenimu.

Esate skulptorius, grafikas, tapytojas, poetas, muzikantas. Kurie marškiniai arčiausiai kūno?

Manau, kiekviename žmoguje daug gebėjimų telpa, tik vieni - laisvi, kiti - mažiau laisvi. Užsidaro savyje, neleidžia savimi patikėti. Talentas - stipri vidinė nuostata, jis atsiveria po patirtų sukrėtimų, kai palūžta užsispyręs vidinis asilas.

Po tėvo mirties pradėjau intensyviai, kiekvieną dieną, rašyti eiles ir drožti skulptūrėles. Bet jau iki tol piešiau, skaičiau dailininkų impresionistų, Čiurlionio biografijas, ir, būdamas penkiolikos, supratau, kad būsiu dailininkas.

Užlipęs ant scenos sakau, kad nesu muzikantas, net natų nepažįstu, bet tai, ką darau, yra obertoninė (lietuviškai - virštonių) muzika - viena nata. Tai kaip tapymas garsais. Mano kūrinių pavadinimai atspindi gamtos gaivalą: "Lašalų šokis", "Ataka". Pastarąjį kūriau pažiūrėjęs filmų, kaip nuožmiai skėriai puola laukus.

O teptukai į išorę iškelia tai, kas tavo sieloje dedasi. Vadinamieji komerciniai menininkai neparodo nieko iš savo sielos, žino, ko reikia tiems, kurie perka. Čia - ne kūryba. Bet ir vien iš savęs viską traukti - kraštutinybė, tampi kaip autistas, kuris tik žiūri į šachmatų lentą ir gyvena joje. Mene turi surasti siaurą takelį ir siaurus vartus - kaip į gyvenimą. Jeigu esi tikras kūrėjas, kad ir kaip gyvensi, kūryba liks po tavęs.

Ir šiandien turime kalnus genijų, tik ne visada jiems augti tinkama dirva. Kai metus dirbau vaikų darželyje, du vaikai tampėsi su molio indu, kol įsikišau: kuris dabar laiko indelį, tam jis ir turi atitekti. Laimėtojas tėškė indą į grindis ir apsibliovė, nes jis išties labiau norėjo, kad nubausčiau tą kitą vaiką. Taip ir suaugusieji sudaužo sau priklausančius indus - talentus.

Koks tas dambrelis, dar lietuvių vadinamas bandūrėliu, vargonėliu, šeivele, kanklike, bimba?

Jaunesnis brolis Tadas gimtadienio proga padovanojo dambrelį. Iš pradžių grojau lopšines ir vaikai giliai įmigdavo. Atradau, kokiomis technikomis išgauti greitą tempą, būgno garso imitacijas, efektus. Prispaudęs instrumento liežuvėlį prie dantų ir virpindamas jo metalinį liežuvėlį taisyklingai kvėpuoji diafragma, pliaukši liežuviu, lekuoji kaip šuo karštą dieną, ir pats tampi muzikos instrumentu. Reikia daug rankų jėgos.

Grojant dambreliu siaurasis korpusas tvirtai priglaudžiamas prie dantų, kartais lengvai sukandamas, o liežuvėlio vąšelis pirmyn atgal virpinamas smiliumi arba dar didžiuoju ir bevardžiu. Burnos ertmė, gerklos, bronchai, nosis atlieka rezonatoriaus funkciją. Įvairiausiu liežuvio makalavimu burnoje išryškinami įvairūs tonai ir efektai, tarsi vienu metu būtų grojama keliais instrumentais.

Manau, turite ne vieną dambrelį.

Turiu didelę kolekciją: bambukinius iš Kambodžos ir Filipinų, žalvarinius - iš Indijos. Metalinių yra daugiausia, rečiausi - kauliniai.

Vieni sako, kad dambrelis atėjo iš germanų tautų, kiti - senuoju Šilko keliu. Greičiausiai atėjo iš Rytų, gal iš Sibiro. Sibiriečiai - tuviai, jakutai nuo seno turėjo gilias virštoninio grojimo tradicijas, jų dainavimas imituoja dambrelį.

Visoje Europoje nuo XV amžiaus pradžios randami dambreliai. Ir Donelaitis rašė, kaip karves linksmino: "Lauras su pirštu dambrelį skambino pūsdams."

Vieną dieną noriu dambrelio, kuris labai švariais garsais meditatyvią melodiją išgauna, kitąkart noriu išsikrauti ir pasiimu vengrišką "Juodąją ugnį" agresyvesniam, trankesniam kūriniui. Kai koncertuoju, instrumentų reikia daug ir įvairių, nes kiekvienas turi skirtingą charakterį.

Esate kaltinamas, kad eiliuodamas laužote kalbą.

Tai nėra nesąmonės: vartoju deminutyvus, asociatyvų žodžių skambesį, juk jaučiame visas garsų savybes, spalvas, formas. Eilėraščiuose - mano šeimos asmeniniai įvykiai.

Jūsų brolis Evaldas Darulis - kunigas, pranciškonų vienuolis. Ar tariatės su juo priimdamas svarbius gyvenimo sprendimus?

Taip. Jis iš išorės atrodo visiškai toks pat žmogus, koks išėjo į vienuolyną, bet viduje paslėpta kažkas daug gilesnio. Dievo žodis, kurį skelbia mano brolis, priverčia susivokti, kur yra nuodėmė.

Studijos man lengvai ėjosi ir daugiau pasilinksmindavau nei bendraamžiai. Brolis padėjo išbristi iš girtuoklystės. Kas kitas pasakydavo žodį - paguoda, nusiraminimas tam kartui, ir, rodos, jau vėl galiu išgerti. O brolis taip subtiliai pasakydavo, kad tuos žodžius savyje nešiodavausi mėnesius, jie mane tvarkė.

Gimėte Ukmergėje. Kas ten brangu ir tikra?

Tikriausia - tai protėviai. Sesuo, studijavusi kalbas, sužinojo, kad Darulio pavardė iš Ukmergės ir kilusi, nuo žodžio "daryti". Draugas dailininkas bergždžiai bandė aiškinti, kad ji - nuo žodžio "dar", "dovana". Džiaugiuosi išlikęs toje vietoje, iš kurios kilęs, broliai ir sesuo gyvena prie jūros. Mano dukros, Agota ir Uršulė, lanko dailės mokyklą, už gerą mokymąsi gavo dovanų molbertą, sūnus Jeronimas griežia smuiku.

Dažnai koncertuojate kartu su žmona Kristina. Ar išlaikyti gražius tarpusavio santykius yra sunkus darbas?

Jautėme įtampą, kai važinėjau skaityti paskaitų apie dambrelį, koncertuoti su kitais žmonėmis. Evaldas sakė: važinėkit kartu, ir būsit laimingesni. Su žmona esame pliurpalai, bet tik netikėtai jai uždainavus sužinojau, kokį nuostabų turi balsą.

Turbūt ne tik menininkams svarbiausia meilė. Aš tikiu pasakymu: mylėk savo artimą, o ne žolės prisirūkiusiais jaunuoliais, kurie tikina mylintys visą pasaulį. Seniausiuose šventraščiuose, vedose, dzenbudistų raštuose rasi tą patį: ištikimybė, garbė, meilė. Reikia toleruoti artimo kitoniškumą, kitaip jis palūš ir praras save.

KELIAS. "Reikia surasti kūryboje siaurą takelį ir siaurus vartus. Iškelti iš sielos gelmių, kas vertingiausia, bet pernelyg neįsigilinti tik į save, kad netaptum šachmatininku, matančiu tik lentą", - sakė menininkas Egidijus Darulis.