Džordana Butkutė: "Norėjau apglėbti visą pasaulį, bet dabar užtenka vieno žmogaus..."

Tikra tiesa. Bet aš visą laiką galvodavau, kad turbūt man lemta pasiekti gyvenimo dugną, suprasti, kas tai yra, o tada pabandyti kilti. Taip ir atsitiko. Sunku buvo suprasti, matyti, kad esi mažai kam reikalingas. Jaučiausi taip, tarsi niekada ir nelipau ant scenos, niekada nebuvau garbinama, net dievinama. Bet taip buvo! Prisiminkime 1993-uosius... Džordano Butkutės žvaigždė, rodės, dar negreitai užges.

Tik prasidėjus "Akvariumui", daug kas manė, jog netrukus atsisveikinsi su šiuo žaidimu. Kaip pati jauteisi?

Taip ir buvo, galvojau, savaitę pabūsiu ir važiuosiu namo. Pirmąsias dienas ramiai sėdėjau ir tik nagus lakavau. Bet paskui pamačiau, kad galima gyventi ir net kovoti. Pasirodo, Džordana dar nėra tokia visai beviltiška, kaip daugelis įsivaizdavo. Aš manau, man pavyko laimėti todėl, kad pagaliau žmonės pamatė, kokia esu iš tikrųjų. O mane nurašyti padėjo žurnalistai, užteko kelių kvailų straipsnių ir nevykusių fotografijų, ir rezultatas labai gerai matomas. O "Akvariume" buvome kaip ant delno: nieko nepakeisi, nieko neiškraipysi. Nors tos septynios savaitės buvo labai sunkios.
Aš visaip stengiausi nugalėti nuobodulį ir nepasidaryti apatiška. Tai ėmiausi veiklos: kad lietuvaičiai nepamatytų, naktį atsikėlusi eidavau valyti mūsų augintinio Starkos kakučius. O dieną tai kaifuodavau nuo kulinarijos: chebrai kepdavau kepsnius, ir ne bet kokius, o iš kalakutienos.

Na, dabar daug kur gali perskaityti: Džordana šilta, draugiška, faina... Tai gal turi tiek draugų, kad net vardų visų neatsimeni?

Taip buvo anksčiau, apglėbdavau kiekvieną, pamyluodavau. Dabar ne. Aš pagaliau subrendau. Pasidariau tokią atranką, kad mano širdyje vietos liko tik labai geroms draugėms, su kuriomis, beje, neturiu laiko net kada kavos išgerti. Aš turiu vieną didžiulį turtą - Sergejų, patikėkite, man tikrai daugiau nieko nereikia.

Tavo draugas Sergejus - nuolatinis koncertų palydovas. Ar jam neatsibodo daugiau kaip ketverius metus būti tavo šešėlyje?

O, jis tikrai ne šešėlyje. Jis motoriukas, kuris man padeda gyventi. O kad žmonėse esu matoma daugiau aš, tai ne problema. Sergejus ir prašomas niekada nesiafišuoja nei spaudoje, nei televizijoje. Tačiau vos ne kasdien trankytis su manimi po Lietuvą gal jau jam tikrai nusibodo...

O kaip tais šlovės metais kiek širdžių palikai sudaužytų?

Buvo, buvo... Prisimenu, po koncertų laukdavo ne vienas, kol pasirodysiu. Net apsistumdydavo tarpusavyje, aiškindamiesi, kuris "krūtesnis": vienas girdavosi automobiliu, kitas verslu... O aš, kad nekankinčiau vaikinukų, tyliai dingdavau per kitas duris. Bet labiausiai širdukėn įstrigo vienas atvejis Klaipėdoje. Atėjo vyras nešinas... tūkstančiu iki skausmo raudonų rožių. Teikia jas man, mano glėbys pilnas gėlių, jo glėbys dar pilnas, o kitos krenta ant žemės.

Kuom Sergejus pakerėjo tave?

Galėčiau vardyti daugybę gražių būdo bruožų: ir protingas, ir ramus, ir ištikimas, ir... Mane nuginkluoja jo rūpestingumas. Būna, suskausta man piršto galiukas, tuoj Sergejus lekia į vaistinę pirkti tepaliuko. Kartais pagalvoju, gal spjauti į viską, sukurti šeimą, auginti vaikus ir būti laimingai. O tai straksiu po tą sceną, kulnai visi nutrinti...

Iš tiesų, Džordana, kiek dar straksėsi po sceną?

Dar negaliu tiksliai atsakyti į šį klausimą. Bet minčių yra. Ruošiamės su Sergejumi važiuoti į Antaliją, tai gal ten tyliai ramiai nusipirksime žiedelius ir apsižieduosime. Kas man iš to antspaudo pase? Aš turiu širdutėje jausti, matyti tas jo akis, kurios myli mane.
Aha, dar noriu pasigirti, kad vėlyvą pavasarį svečiuosimės Amerikoje, dainuosiu Niujorke gyvenantiems lietuvaičiams.
Aš žinau, kad visi laukia mūsų didelių vestuvių, limuzino. Mano, kad Džordana Butkutė užsivilks ilgą baltą suknią, nuometą... rūtų vainiką. Nepamatysite tokio cirko, nelaukite. Aš geriau Turkijoje nusipirksiu gražų koljė, trumputę suknelę su iškirpte ant užpakalio.

Tu dažnai koncertuoji naktiniuose klubuose, restoranuose. Ar tavęs neerzina apgirtę žvilgsniai, kuriems nelabai įdomu nei ką tu dainuoji, nei kiek širdies įdedi į koncertą?

Aš stengiuosi tokių veidų nematyti. Dažniausiai susirandu vieną žmogų, žiūriu į jo akis ir matau, kad jam reikia mano dainų. Bet ir tie apgirtę mane myli. Dar niekada neteko išgirsti užgauliojimų ar pamatyti kokių nešvankių gestų mano atžvilgiu. Pavardėmis neminėsiu, bet yra tokių dainininkų, kurie padeda mikrofoną ir išeina iš scenos, kai juos sunervina publika. Niekada taip nepasielgčiau. Aš esu artistė, tarnauju - gerąja žodžio prasme - publikai. Juk kaip šauksi, taip ir atsilieps.

Daina Bilevičiūtė sakė: "Sveikinu Džordaną su nuostabiu laimėjimu "Akvariume", tik kad nebūtų per daug šampano". Ką ji turėjo galvoje?

Tai visai nekalta frazė. Ji taip pasakė, nes žino, kad aš labai mėgstu šampaną. Bet aš jo negeriu kibirais, kaip daugeliui atrodo. Man patinka šio gėrimo šaltas lengvumas ir tie burbuliukai. Pasiimu vieną taurę ir laižau visą vakarą. O jeigu būna šalta, tai pasiimu žalios arbatos ar kavutės ir brendžio: tik 30, o ne 50 gramų. Mano organizmas labai protingas, paprašo tiek, kiek jam reikia.

Tu visai neseniai filmavaisi seriale "Linksmasis našlys". Gal prabudo aktorės sugebėjimai?

O viešpatie, pravargau beveik visą dieną! Smagu buvo, gal marti būsiu pono Brazausko, juk žmoną renkasi jo žentas, vaidinantis seriale. Juokauju, žinoma, jis turi žmoną ir man nereikia kitų vyrų, turiu savo. Aktorė tikrai nebūsiu. O iš politikų tai man labiausiai ir patinka premjeras Algirdas Brazauskas. Ir per ateinančią "Svogūnų" ceremoniją aš jam dainuosiu dainą: "Aš tave myliu galbūt labiau..."

Kokios tavo muzikinės ambicijos?

Jų buvo daug ir galingų. Norėjau būti pasaulio žvaigžde, o ne kokios ten Lietuvos. O dabar smagu, kad vėl mane žino ir Šiauliuose, ir Kybartuose, ir Vilniuje. Smagu.

Kaip atrodo Džordanos Butkutės namai?

Mes nemėgstame stereotipų. Svarbiausia - patogi lova, didelis stalas maistui gaminti, būtinai kupinas įvairiausių maisto produktų šaldytuvas. Žinoma, visokie muzikiniai "pribambasai". Tiesa, dar kuo tamsesnės užuolaidos, nes supykstu, kai anksti ryte pažadina kaitri saulė. Sergejus ką tik nupirko didžiulę komunistinę spintą su antresolėmis mano batams sudėti. Esu kaip Naomi Kembel, krentu į depresiją, kad iš didelio turėjimo ką apsirengti nebeturiu kuom apsirengti. Šešiolika porų neavėtų batų. Aš nesergu ta liga, bet man gražu, tarkim, mediniai, stikliniai batai. Nusipirkau stiklinius batelius, ogi žiūriu, Pamela Anderson tokius pačius turi. Viskas, man jų nebereikia. Nenustebkite, jei kada surengsiu Džordanos Butkutės daiktų aukcioną. Tikrai bus ką rinktis.