Dženifer Lopez: "Aš konkuruoju tik su savimi"

Jums niekada neteko pasijusti atsidūrus savo šlovės spąstuose?

Na, ne. Aš savo šlovę suvokiu ne kaip išsvajotąjį tikslą, kurio pasiekiau, o kaip tai, kas tik lydi.

Lydi ką?

Tai, ko aš iš tikro noriu. Paaiškinsiu skirtumą. Man yra prasminga ne būti dainininke ar aktore, o būti tokia gera aktore ir dainininke, kokia tik galiu būti. Pasiekti savo galimybių ribas, panaudoti jas 100 proc., išreikšti save visiškai. Prasmė man yra štai ta personalinė... kaip čia pasakius... pilnatvė. O visa kita - populiarumas, daugybė pinigų - tik linksmas šalutinis produktas. Svarbiausia - išreikšti tai, ką galiu išreikšti tik aš.

Jūs visada gyvenote su tokiu įsitikinimu?

Tėvai nutarė, kad man atsisuko varžteliai, kai mečiau koledžą ir pareiškiau, jog ruošiuosi profesionaliai dainuoti ir šokti. Jie sakė: "Dženi, tai tikra kvailystė. Niekam iš "lotynų" tai nepavyko!" Ir tai buvo tiesa: realiai didelės sėkmės šou versle nė vienas "lotynas" tada dar nebuvo pasiekęs. Bet šios logikos - "neįmanoma, nes anksčiau taip nebuvo" - aš tiesiog nesuvokiau. Ir visiškai nekreipiau dėmesio į faktą, kad keliu koją į didžiausios konkurencijos zoną. Bet jeigu aš su kuo nors konkuruoju, tai tik su savimi - dėl geresnės savęs. Tada išėjau iš tėvų mirtinai su jais susipykusi.

Jau šlovės zenite išleidote dainą "Jenny from the Block", kurioje tvirtinote, kad jūs - vis ta pati "Dženi iš rajono", kaip ir prieš 20 metų. Jumis tada nelabai kas patikėjo...

Pagal šią logiką, niekas iš turinčių milijoninius turtus negali tvirtinti, kad jis išsaugojo save. Po galais, kas gi yra tapęs laimingesnis dėl milijoninio turto? Didžiausia laimė - kaip tik neleisti išorinėms aplinkybėms pakeisti tavęs neatpažįstamai. O aš atpažįstu save! Save tą pačią, iš Bronkso, iš puertorikiečių kvartalo. Atpažįstu vis tuos pačius savo blogiausius ir geriausius bruožus, kuriuos Bronksas į mane įdėjo.

PATINKA. Su draugu Kasperu, kuris už Dženi jaunesnis 18 metų. "Jeigu žmonės išsiskiria, argi dėl vienos kurios priežasties? Tarkime, dėl amžiaus skirtumo? Mes kartu tiesiog todėl, kad mums patinka būti kartu." 

Pavyzdžiui, kokius?

Na, aš elgiuosi... be ceremonijų. Aš gana familiari. Ir tiesmuka. Gerbiu socialinę sėkmę - o tai vis dėlto kompleksas, nes apie žmogų negalima spręsti pagal jo sėkmingumo laipsnį.

Man patinka daug žinoti apie žmones - tai irgi iš Bronkso, mūsų kvartale visi viską žinojo: kas su kuo, kas nuo ko, kas pas ką. Aš išsaugojau šį įprotį nesąmoningai rinkti informaciją apie žmones. Ypač asmeninio pobūdžio. Gėda, bet faktas! Bet aš niekada nesikišu į niekieno reikalus - ir vėl Bronksas; ten gyveno ankštokai, pagal geto taisykles - šonas prie šono, taigi distancija santykiuose buvo būtinas dalykas.

Betgi kas nors nuo to laiko pasikeitė?

Taip, ir aš pati pastebėjau, kad kai kas svarbaus pasikeitė. Viena mergina, ji apie trejus metus jau su mumis dirba, papasakojo apie savo mylimąjį. Kad jie seniai kartu ir jai jau norisi stabilesnių santykių, o jis gyvena savo tėvų namuose - jam taip patogiau - ir jokie ženklai nerodo būsiant bendrą gyvenimą... Ji prašė mano patarimo. Taigi aš - pati iš savęs nesitikėjau - staiga pasakiau, kad jai reikia nuo jo pastoti - ir viskas stos į savo vietas. Ėmiau ir pasakiau.

Tai štai mano tas patarimas... Pirma, jis visiškai prieštarauja mano įsitikinimams. Aš pasiūlau žmogui pastatyti kitą žmogų į keblią padėtį, priremti prie sienos. Imtis savotiškos prievartos.

Antra, tai prieštarauja mano įpročiui į svetimus gyvenimus nesikišti. Aš prieš tai! Bet patirtis, moteriška ir buitinė, skatina mane, sako: taktas - ne pats geriausias patarėjas. Ir jeigu žmogus manimi pasitiki, o aš žiūriu į žmogų nuoširdžiai, tai turiu pamiršti taktą ir visokius ten aukštus principus. Anksčiau aš nebūčiau taip pasielgusi - būčiau laikiusi distanciją. O dabar - ne.

Manote, tai vadinama moteriška patirtimi?

Tai pagyvenusio žmogaus patyrimas. Be to, pagyvenusio visu pajėgumu - intensyviai, sodriai. Taip - ir moters patirtis. Kai turi vaikų... į viską žiūri kitu kampu - į savo santykį su pasauliu, su vyrais. Aš pasakiau, kad tai merginai reikia pastoti, dar ir todėl, kad pasikeistų jos pačios vertybių sistema.

O jūsų pasikeitė?

Gimus vaikams aš lioviausi būti numeris vienas savo prioritetų sąraše. Dabar pirmoje vietoje yra jie. Aš net neįsivaiduoju, kaip galėjau koncertuoti - o tada turėjau pasaulinį turą - vos ne iki septinto nėštumo mėnesio! Dabar taip tikrai nepasielgčiau: visos mano mintys - apie tai, ar bus gerai, patogu, šaunu vaikams. Aš net išsiskirti su jais neturiu jėgų - jie važinėja su manimi po visą pasaulį. Maksas ir Emė gimė po cezario pjūvio, ir po operacijos aš atsisakiau nuskausminamųjų - na, aš negeriu, nerūkau, niekada jokių narkotikų, taigi ir vaistų jokių. Nors iš skausmo net ant rankų jų paimti negalėjau.

Paskui atsirado auklė - vos 6 savaitėms... bet vis tiek mane suėmė siaubas: ją jie pamils, o manęs - ne. Blaiviai žiūrint - kliedesiai, nes vaiki tebuvo dviejų savaičių amžiaus, bet man atrodė - gali ją pamilti! Auklę pamils - o manęs ne. Galėjo pasirodyti, kad man isterija, bet iš tikrųjų taip aš priėjau prie didžiulio svarbaus atradimo - kad galima kažką mylėti labiau už save! Markas sakė: tokių emocijų forma tavyje siaučia hormonų audros. Bet aš visiškai sąmoningai jaučiau: aš turiu būti su savo vaikais, ši meilė - pati svarbiausia pasaulyje. Hormonų audra praėjo, o šis įsitikinimas liko.

Tikriausiai po vaikų gimimo aš galutinai užaugau. Iki tol gyvenau tarsi laukdama kitokio gyvenimo, vis ruošiausi kažkokiam nuostabiam rytojui. O vaikai man leido suprasti, kad "rytoj" jau atėjo, kad mes gyvename ilgą "šiandien". Kad neįmanoma patirti didesnės meilės nei meilė jiems.

TĖVAS. "Viskas klostėsi kažkaip ne taip, mes liovėmės suprasti vienas kitą... ir išsiskyrėme."Su buvusiu vyru Marku Entoniu 2008 metais, kai gimė dvyniai Maksas (Max) ir Emė (Emme).

Paskui aš padariau dar vieną atradimą. Nepaprasto kaltės jausmo. Kaltės, kad negaliu laikyti ant rankų savo vaiko visada, kiekvieną gyvenimo akimirką. Aš jaučiu tą kaltę iki šiol, nors vaikai auga ir greitai mano buvimas šalia jiems jau nebus toks reikalingas. Tai kažin koks pirmykštis motiniškas instinktas. Gyvuliškas. Bet man patinka tas gyvūno pradas, kuris mumyse yra. Jis mūsų pati tikriausia dalis.

Vis dėlto jūsų patarimas tai merginai nevienareikšmis. Jis atskleidžia... tam tikrą požiūrį į vyrą kaip į valdomą daiktą.

Ką jūs! Nieku gyvu! Paprasčiausiai kartais ne nuodėmė paimti į savo rankas Likimo vaidmenį. Aš dabar tikrai žinau, kad vyrai - dauguma jų - myli savo mylimų moterų vaikus. Nesvarbu, tai jų kraujas ar ne. Tie svetimi jiems tampa savi.

Jūs tikra, kad neužgniaužėte tam tikros nuoskaudos priešingos lyties atžvilgiu?

Ne! Aš net nelaikau jos tokia jau priešinga. Svarbiausi žmonės mano gyvenime, kurie turėjo daug įtakos man, buvo vyrai. Mano tėtis. Jis iš šventų vyrų kategorijos, kuri rūpinasi moterimis ir niekada jų neskaudina. Jis taip atsidavęs savo moterims - mamai ir mums, trims dukroms, kad kiekviena iš mūsų visada žino: bet kokiomis aplinkybėmis tėvas - tai mūsų palaikymas.

Kitas iš man svarbiausių vyrų - mano buvęs sutuoktinis Markas (Mark Anthony - dainininkas, aktorius. - Red. past.). Jis yra didžiausio mano gyvenimo džiaugsmo - mano vaikų - tėvas. Net ir po skyrybų aš nejaučiu jam nuoskaudos. Mes išsiskyrėme abipusiu sutarimu, nors...

Nors skyrybas išgyventi sunku.

Taip. Mes buvome kartu 7 metus, ir aš nė minties neturėjau... Juk užaugau susitelkusioje šeimoje, man rodės, kad štai pagaliau sukūriau ir savo šeimą... Bet viskas klostėsi kažkaip ne taip, mes liovėmės suprasti vienas kitą. Ir išsiskyrėme. Aš nepuoliau į ilgą depresiją tik todėl, kad kategoriškai atsisakau priklausyti moterims, kurios gali ištisas dienas gulėti užsiklojusios galvą ir puoselėti savo skausmą.

Taip, kurį laiką išgyvenau depresiją, bet tvirtai žinojau, kad tai būtina pereiti ir judėti toliau. Jeigu nebūčiau pasijutusi suaugusi, kai tapau motina, galbūt tada nebūčiau atsitokėjusi. Skyrybos apskritai... tai suaugusiųjų dalykas.

Jūsų partneris už jus jaunesnis 18 metų. Jaučiate šį skirtumą?

Didelis skirtumas, taip. Bet man jis nieko nereiškia. Mes darome bendrą darbą: Kasperas - mano šou choreografas, mums kartu įdomu, mes visada turime apie ką kalbėti, mūsų bendri interesai. Mes kartu tiesiog todėl, kad mums patinka būti kartu. Jeigu žmonės išsiskiria, argi dėl vienos kurios priežasties? Tarkime, dėl amžiaus skirtumo?

Manote, kad atradode tvirtų santykių formulę?

Tvirtų? Tvirčiau už meilę nieko nėra. Bet ji tvirta ir kartu trapi. Visa kita - tai tik mes patys, mūsų pastangos priimti kitą.

Idealių žmonių nėra, ir tas, kurį jūs mylite, irgi neidealus. Reikia tiesiog priimti jo neidealumą. Kartą ir visiems laikams susitaikyti,kad su tuo, kurį myli, tau teks kartais ir nesutikti. Su juo pačiu, su tam tikrais jo bruožais, su tuo, koks jis kartais gali būti.

Man tai yra daugmaž laimingų santykių prasmė ir sąlyga. Na, ir, žinoma, aš visiškai suvokiu tai, kad jeigu jau mano gyvenime atsiranda vyras, tai jis kompensuoja tam tikrą prarają manyje - tam tikros mano dalies trūkumą. Tikiu, kad tarp vyro ir moters įmanomi tvirti santykiai amžiams, iki mirties. Žinoma, kad tikiu - aš tiesiog neturiu teisės netikėti pasakomis! Kaip gali netikėti jų išsipildymu mergaitė iš puertorikiečių kvartalo, iš kriminalinio Bronkso! Jūs gi imate iš manęs interviu..!

"Psychologies"

Datos

Gimė 1969 m. liepos 24 d. Bronkse, Niujorke. Tėvas Deividas Lopesas (David Lopez) - IT specialistas, mama Gvadelupė Rodriges (Guadalupe Rodriguez) - vaikų darželio auklėtoja. Abu kilę iš Puerto Riko.
1987 m. debiutavo rež. Konio Kaizermano (Konny Kaisermann) filme "Mano mažytė mergaitė".
1997 m. - vaidmuo rež. Oliverio Stouno (Oliver Stone) "Posūkis".
1999 m. - pirmasis albumas "On the 6".
2001 m. - vaidmuo rež. Adamo Šenkmeno (Adam Shankman) "Vedybų planuotoja"; registruojamas prekės ženklas "J. Lo by Jennifer Lopez".
2004 m. Išteka už Marko Entonio (Marco Anthony).
2008 m. gimsta dvynukai Maksas ir Emė.
2011 m. skyrybos su M. Entoniu. Romanas su choreografu Kasparu Smartu (Casper Smart).
2013 m. - dokumentinis rež. Tedo kenio (Ted Kenney) filmas "Dženifer Lopes: vėl šoku".
------