Džeisonas Steitemas: "Aš viską darau iš tikrųjų"

Jūs beveik paskutinis kovinių filmų herojus. Ištvermės jums pavydi vyrai, nuo jūsų vyriškumo alpsta moterys. Kiek įvaizdis atitinka jus tikrąjį?

Yra dar ir tokia versija. Filmus su Steitemu žiūri vidutinio amžiaus vyrai, kurie patys seniai naudojosi raumenimis ir kurie identifikuoja save su ironiškų raumenų kalnu.

Ironiškų raumenų?

Žinoma. Kas patikės, kad vaikinas su šitokia fizionomija kaip manoji - romantinis herojus? Beveik visi mano vaidmenys turi komiškumo, beveik kiekvienas mano herojus kuo nors silpnas, juokingas. Joks aš riteris bebaimis, kaip Stalonė, ir ne riteris su priekaištu veide, kaip jaunas Klintas Istvudas. Vienintelė sritis, kurioje aš stengiuosi būti riteris, yra santykiai su moterimis. Ir todėl nekalbu apie jas.

PORA. Džeisonas su savo drauge modeliu ir aktore Rouzi Hantington Vaitli. "Ji natūralesnė už savo reklamuojamus tikro šilko apatinius. Nors, turiu pripažinti, gali perbraukti ir švitriniu popieriumi."

O gaila: jūsų dabartinė draugė - supermodelis ir vilčių teikianti aktorė. Pakeisti neprilygstamąją Megan Foks "Transformeriuose" - jau didis nuopelnas.

Svarbiausias jos nuopelnas tas, kad, nepaisant jokio ten grožio, Rouz (Rouzi Hantington Vaitli (Rosie Huntington-Whiteley) - britų modelis ir aktorė. - Red. past.) nevaidina "glamūrinės" Snieguolės. Koketuoja tik fotografuojant, per fotosesijas. Ji natūralesnė už savo reklamuojamus tikro šilko apatinius. Nors, turiu pripažinti, gali perbraukti ir švitriniu popieriumi. Viskas, daugiau apie ją nė žodžio.

Jums nepatinka moterų koketavimas?

Aš apskritai nemėgstu apsimetinėjimo. Klausykit, aš net triukus filmuose darau pats. Visada to reikalauju. Atsisakau dirbti su "žaliu ekranu" - kai visokie kompiuteriniai fonai yra pripiešiami po to, kai nufilmuojamas aktorius.

Galimas daiktas, jog įspūdingiausias jūsų triukas - iš Londono gatvės prekeivio virsti Holivudo žvaigžde. Kaip jums tai pavyko?

Šiaip tai aš jau nuo 9 metų, taip sakant, scenoje. Taip, tai tiesa! Mes su broliu dirbome tėvui - skersgatviuose pardavinėjome bižuteriją kaip brangenybes. Štai kur tikrai reikėjo aktoriaus meistriškumo!

Beje, mano tėvas visada dainavo, o mama šoko - dabar jie sukūrė šokių ir dainavimo šou poilsiautojams Kanaruose... O tada šoko ir dainavo mėgėjiškai. Mama ir mane mokė judėti... na, gal ne estetiškai, bet gana grakščiai...

Ne STALONĖ. "Beveik visi mano vaidmenys turi komiškumo, beveik kiekvienas mano herojus kuo nors silpnas, juokingas. Joks aš riteris bebaimis kaip Stalonė."

Tėvas duoną užsidirbo gatvės aukcionais. Supirkinėjo visokį šlamštą - nuo grafinų, laikrodžių, radijo imtuvų iki baldų; retai kada ką nors vertingo. Ir rengdavo aukcionus mugėse. Stovėdavo ant pakylos ir be jokio drovumo skiesdavo, kokios nuostabios jo prekės ir kokiomis nuostabiomis kainomis. Jis tikras įtikinėjimo, psichologinio poveikio meistras... Dėl asmeninės naudos.

Mes su broliu nuo 9 metų, jo idėjų vedami, bandėme kam nors ką nors parduoti. Būdamas trylikos aš jau variau gana profesionaliai.

Suprantate, tai irgi savotiškas menas - įtikinti žmogų ką nors nusipirkti. Iš manęs šalia "Harrods" pirkdavo velnias žino kokias grandinėles ir visiškai neaiškius žiedus.

Ir kaipgi vykdavo jūsų asmeninis spektaklis?

Na, aš atsistodavau Oksfordo gatvėje, atidarydavau "diplomatą" ir sakydavau: "Sutikite - nuostabi grandinėlė!" Bet nesakydavau, iš ko ji padaryta. Galbūt iš aukso... Kitas ėjimas: "Madam, jūs žinote, kas yra Cartier?" Ji linksi. Taip jos galvoje ima kirbėti apsigyvena miglota mintis, kad ši grandinėlė iš "Cartier", o ką gali žinoti. Ir tada aš sakau: "Turiu jums pasiūlymą. Jūs apie tokį net nesvajojote. Ne, ne tūkstantis svarų. Ir ne penki šimtai. Keturi šimtai - jau būtų pigu. Už šią puikią grandinėlę aš noriu... ne, ne šimto svarų, ne penkiasdešimt, ne trisdešimt... Man tęsti? dar?"

Ir staiga: "Štai taip ir ji man pasakė naktį! Todėl ir atrodau toks pavargęs..." Čia tam, kad šiek tiek paleistum humoro, išsklaidytum įtampą, sušvelnintum situaciją...

Bet galima pabandyti publiką ir kiek įžeisti: "Ko stovi, žioply? Trauk rankas iš kišenių ir savo prakeiktus pinigus!" Tada finalinis akordas: "Žodžiu, 20 svarų už šitą nuostabią grandinėlę, o čia dar viena, iš "Figaro", 45 centimetrų, padaryta rankomis Italijoje. Duodu ją kaip bonusą. Jeigu neturite pinigų - verkite, raudokite kopūsto galvos dydžio ašaromis..."

"KOLIBRIS". Naujas veiksmo filmas apie buvusį specialiųjų pajėgų kareivį, siekiantį keršto. Režisierius - Stivenas Naitas (Steven Knight).

Galiausiai įsūdai visą komplektą grandinėlių už dešimt svarų - aš pirkau jas už du. Bet vis dėlto tai sąžiningas sukčiavimas: jį skatina - žmogaus godumas, nes jie gi iš tikrųjų žino, kad arba tu prekiauji vogtomis prekėmis, arba tos prekės nevisiškai tai, ką jie taip nori įsivaizduoti.

Šiaip ar taip, šiuo būdu aš galėdavau uždirbti du tūkstančius per savaitgalį Vemblio mugėje ir atvažiuoti pirmadienį į treniruotę BMW atviru stogu.

Pakalbėkime apie treniruotes. Jūs buvote Didžiosios Britanijos čempionatų nugalėtoju šuolių nuo tramplyno šakoje, ketvirtas Europoje, dvyliktas pasaulyje. Kodėl palikote sportą?

O kodėl būdamas penkiolikos palikau mokyklą? Iš nuobodulio. Veiksmo man trūko, polėkio, tikslo. Vaikystėje tėvai niekada manęs nei brolio nespaudė, jie mumis pasitikėjo. O pasitikėjimas man - laisvės sinonimas. Tu laisvas - vadinasi, iš tikrųjų atsakai už save. Ir tik tu pats. Galbūt todėl mano polinkis į aferizmą ir nenuvedė į rimtas kvailystes...

Aš užsiėmiau kikboksu ir boksu, bet iš tikrųjų mušiausi gal du kartus gyvenime. Abu - žalioje jaunystėje. Negaliu pakęsti prievartos, bet gerbiu jėgą - judėjimo, fizinę, bokso. Man tai irgi laisvės forma. O sporte man tada trūko laisvės, erdvės gyvenimiškiems pasirinkimams.

Sportas moko nekreipti dėmesio į skausmą, visą save sukoncentruoti į vieną pastangą. Čia tu kaip ant bėgių: kitas tavo tikslas akivaizdus - dar dalis sekundės, dar vienas sudėtingas elementas... Gyvenimas turi būti prisodrintas dar kažko. Taip, aš apkeliavau pasaulį, buvau Rusijoje, Kinijoje, Australijoje. Ir šalyse, apie kurių egzistavimą eilinis vyrukas iš Amerikos gūdumos net neįtaria. Tarkim, Bulgarija. Bet nuobodžiavau. Sporte tu gali tik tobulinti savo šuolį, bet tai ne gyvas kontaktas su kitu žmogumi. Tai ne man.

Taigi jūs nusprendėte tapti aktoriumi...

Ė, ne! Aš neketinau tapti aktoriumi. Aš norėjau būti kaskadininku. Bet sporto salėje susipažinau su modelių impresarijumi ir tapau drabužių markės modeliu. O ši vėliau tapo prodiusere "Lok, stok arba šauk". Ir buvau rekomenduotas režisieriui Gajui Ričiui. O Gajų tuomet domino visokios tamsios aferos, sugebėjimas išsisukti iš sudėtingų situacijų, sukurtų tavo paties melo, visos tokių sukčių kaip aš gyvenimo smulkmenos.

Beje, nė vienas agentas manim taip nesirūpino kaip Gajus. Manęs gi niekas nežinojo. Aš neturėjau nuopelnų sąrašo. Nebaigiau teatro akademijos. Gajus nusprendė pats paruošti mane atrankai.

Ar galite įvardyti savo gyvenimo kredo?

Aš praktikas. Tikiu tik tuo, ką patikrinau asmeniškai. Aš amatininkas - vargu ar man kada šaus į galvą kovoti dėl teisės vaidinti Hamletą. Stengiuosi daryti gerai tai, ką jau pavyksta daryti gerai. Svarbiausia - man ne gėda dėl to, ką darau. Aš niekada nieko specialiai nesiekiau - tiesiog dariau tai, kas suteikdavo malonumo, ir dabar gyvenu pagal tą patį principą. Manau, kad esu teisingame kelyje. Aš neturiu specialaus išsilavinimo, viską darau pagal nuojautą, bet niekada neapsimetinėju kvailiu ir remiuosi tik patirtimi.

O ką pasakytumėte apie žanrą, kuriame dirbate?

Man jis atrodo vertas pagarbos. Aš tai vadinu testosterono pasaka: čia situacijos netipiškos, netgi fantastiškos, bet fiziologiškai ir psichologiškai - tai tiesa. Nieko bendro su kokiu nors "Žmogumi-voru", nors ir ten triukai. Žinau, kad turiu savo vietą. Gal ir gerai mokamą, bet iš esmės kuklią. Už tokius filmus kaip mano "Oskarų" neduoda.

Vis dėlto laikote save sėkmingu?

Sėkmė - tai kaip plastikinė lėkštė, kažkieno paleista. Kartais pagauni tą kvailę, ir ji tavo. Kartais ji praskrenda pro šalį. Reikia pačiupti ir laikyti. Aš pačiupau.

Tai jums vis dėlto sekasi!

Aš tiesiog įžūlus ir treniruotas - aukštai pašoku ir pagaunu tai, kas lekia.

DATOS
1967 metais gimė Londone prekeivio ir šokėjos šeimoje.
1985 m. pakviečiamas į Didžiosios Britanijos šuolių nuo tramplyno rinktinę.
1990 m. sudaro kontraktą su modelių agentūra "Ports Promotions".
1998 m. vaidina rež. Gajaus Ričio (Guy Ritchie) filme "Lok, stok arba šauk".
2000 m. vaidina Gajaus Ričio "Vagišiuose".
2002 m. vaidmuo rež. Lui Leterje (Louis Leterrier) "Transporteriuose".
2003 m. - rež. Felikso Gerio Grėjaus (Felix Gary Gray) "Itališkas apiplėšimas".
2006 m. - rež. Marko Neveldaino (Mark Neveldine) ir Brajano Teiloro (Brian Taylor) "Adrenalinas".
2010 m. - Silvesterio Stalonės (Sylvester Stallone) režisuotas filmas "Nesunaikinami".
2013 m. vaidina Teiloro Hekvordo (Taylor Hackford) filme "Parkeris".

Pagal "Psychologies"