Dr. Vytautas Jokubauskas: "Nėra tokios sąvokos "eiliniai žmonės"

Pernai buvo išleista dr. V. Jokubausko ir jo kolegų Jono Vaičenonio, Vyganto Vareikio, Hektoro Vitkaus parengta monografija "Valia priešintis. Paramilitarizmas ir Lietuvos karinio saugumo problemos". Šiuo metu klaipėdietis mokslininkas renka medžiagą mokslo darbui "Pirmojo pasaulinio karo atminimas: Lietuvos ir Rytprūsių lyginamoji analizė (iki 1939 metų)".

Patirtis

Patirtis, arba istorija, yra teisingiausia žmogaus ir visos tautos mokytoja. Jūs tyrinėjate Lietuvos karybos istoriją, tad pirmiausiai klausiu: kada ji prasideda?

Nuo valstybės istorijos pradžios. Kas yra valstybė? Tai politinis darinys, glaudžiai susijęs su karine jėga. Taigi - nuo Mindaugo Lietuvos laikų. O vėliau - tai jau karinių pajėgų struktūros klausimas. Kito LDK kariuomenės komplektavimas. Pagaliau ir 19 a. būta lietuviškų karinių formuočių apraiškų: tai 1812 m. prancūziški lietuvių pulkai, formuoti Lietuvos civilinės administracijos, bet pavaldūs Prancūzijos karinei vadovybei. Vėliau sukilimų dalyviai.

Visiškai naujas raidos etapas - 20 a. atkurta Lietuvos Respublikos kariuomenė. Beje, ir tuomet, 1918 m., buvo daug skeptikų, kurie sakė: kam to reikia? Žmonės pavargę nuo karo! Kaip žinome, Pirmasis pasaulinis karas nusinešė vien tik karių 10 mln. gyvybių, o civilių aukos irgi buvo milžiniškos.

1990 m. taip pat buvo didžiulis pasipriešinimas ginkluotųjų pajėgų kūrimui: kam mums ta krašto apsauga, Sąjūdis to neplanavo.

Pastaruoju metu išties daug kalbame apie karą, ir ne tik žiniasklaidoje, bet jau ir šeimos virtuvėje. Ši tema spaudoje... net nežinau, ar čia tinkamas žodis "eskaluojama".

Mes nuolat kalbame apie sveikatos apsaugą. Galima sakyti, jog ši tema "eskaluojama". Žinant, kad žmogaus gyvenimas yra baigtinis, tokios kalbos - beprasmiškos. Šiaip ar taip mirsime.

Mes "eskaluojame" būtinybę gerinti švietimo kokybę, nors galima sakyti - o kam to reikia, juk vis tiek dauguma jaunimo papildo užsienio universitetus. Kodėl turime jais rūpintis?

Tas pats su krašto apsauga. Sveikata, švietimas, mokslas - svarbios sritys; lygiai taip pat svarbus ir saugumas, o gal net svarbiausias.

Niekas nenori ruoštis karui.

Be abejo. Skeptikai sako: va, jau dvejus metus kalbame apie grėsmes, bet karo kaip nėra, taip nėra. Tai ir džiaukimės. Gal jo todėl ir nėra, kad kalbame?

Daugiau skaitykite dienraščio "Vakarų ekspresas" priede "Šeštadienis"