Dr. Tomas Kiauka: "Metas kelti gedulo vėliavą"

Teologijos mokslų daktaras Tomas Kiauka gimė Šilutėje, vidurinę ir dailės mokyklas baigė sostinėje. Vilniaus universitete studijavo graikų ir lotynų kalbas, evangeliškąją teologiją - Vokietijoje, Erlangeno ir Heidelbergo universitetuose, pastarajame apgynė teologijos mokslų daktaro disertaciją. Skaitė paskaitas Marburgo universitete, veda seminarus Hanoverio universitete. Klaipėdos universiteto studentams dėsto kultūrologinės religijos semiotiką, moderniąją ir postmoderniąją kultūrą, Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos filiale - filosofiją. Taip pat dirba KU Baltijos regiono archeologijos ir istorijos institute mokslo darbuotoju.

"Neturiu iliuzijų"

Kaip jaučiatės Mokslo ir žinių dieną? Šventiškai?

Anaiptol. Jaučiu liūdesį. Manau, šią dieną reikėtų iškelti gedulo vėliavas.

Kodėl gi?

Todėl, kad ji primena vis blogėjančią švietimo situaciją. Mažėja mokinių, nyksta ištisos klasės, mokymo programos nespėja su laiku. Mokytojo darbas nuvertėjęs, jį dirba ne tie, kurie turėtų dirbti (kalbu ne apie visus), valstybės valdytojų ir visuomenės požiūris į pedagogo profesiją neadekvatus. Uždaras ratas. Mokymo įstaigose neugdomos asmenybės, klesti nihilizmo dvasia. Mokslas verčiamas komercijos objektu, preke, ir tampa neįgalus. Žodžiu, įsibėgėję procesai nieko gero nežada.

Visai nieko gero?

Gal kam nors visa tai ir gerai. Vartotojų-gamintojų-šiukšlintojų visuomenę lengviau valdyti. Kam reikia asmenybių, gebančių kritiškai mąstyti? Kai nėra asmenybių, mažiau problemų.

Skamba nykiai.

Neturiu iliuzijų. Globali situacija gana nyki. Išsilavinimas vis mažiau reikalingas, jis mažai ką lemia. Ir jokie pokyčiai realiai nevyksta. Viskas "užrūgę".

Kodėl taip yra?

Problema turi daug dedamųjų dalių. Ji apima ir Bolonijos procesą*, standartizuojantį mokslo kokybę, ir daug kitų priežasčių - labai plati tema. Akivaizdu, jog reformos ne pagerino, bet pablogino padėtį. Aš jau seniai stebiu, kaip vyksta grandininė reakcija. Labiausiai nukentėjo humanitariniai mokslai. Uždaromos ištisos katedros - jos nebesurenka studentų. Išmirė daug specialybių. Nūdienos "sėkmės" šūkis - žvelgti pragmatiškai, pasiekti sėkmės - tai yra daug uždirbti. Mažai kam rūpi, kad gyvenimas kur kas įvairesnis ir įdomesnis. Universitetai tampa valstybės užsakymų vykdytojais, darbo rinkos užpildytojais, kitaip tariant, prisitaiko. Prisitaiko dėstytojai, prisitaiko studentai. Akademinė bendruomenė, šimtmečiais buvusi visuomenės smegenys, progresas ir avangardas, tampa visuomenės kontrolės priemone, pilkuma ir tuštuma. Tai, žinoma, mano individualus požiūris ir aš kalbu bendrai. Atskirose srityse galima įžvelgti pozityvių dalykų, esama atskirų etuziastų, bet jų niekas neskatina.

Akademinė bendruomenė tapo lengvai pažeidžiama visuomenės dalis.

Taip ir yra. Dauguma dėstytojų turi vienintelį ir nepastovų pragyvenimo šaltinį ir bijo jį prarasti. Jiems net paskolos bankas neduos, nes nežinia, ar kitąmet įstaiga pasirašys sutartį, ar jie turės darbo. Jeigu nukenčia pramonininkai, praranda pieną ar varškę, jie reikalauja valstybės dėmesio ir paramos. O akademinė bendruomenė, kuri praranda studentus, tyli ir kenčia.

Daugiau avantiūrizmo

Ką gero, šviesaus prisimenate iš vidurinės mokyklos laikų?

Bendravimą, buvimą su žmonėmis. Mūsų buvo labai gera klasė. Daugiau kuo nors pasidžiaugti, deja, negaliu.

Kodėl pasirinkote teologiją?

Per atsitiktinumą. Pasinaudojau galimybe studijuoti Vakaruose, galvojau - reikia pabandyti. Vilniaus universitete tris semestrus pastudijavęs klasikines graikų ir lotynų kalbas, gavau "Deutsches Nationalkomitee des Lutherischen Weltbundes" stipendiją ir išvykau į Erlageno universitetą. Ten studijuodamas supratau, kad nieko įdomesnio už teologiją nėra.

Kaip mokslininkas, eruditas, plataus akiračio žmogus jaučiasi Klaipėdoje, dažnai vadinamoje provincija?

Aš pusę metų laiko praleidžiu Vilniuje, pusę - Klaipėdoje. Man artimas šitas miestas dėl jo tapatybės, istorijos. Provincija - kebli sąvoka. Provincialu gali jaustis ir Vilniuje, ir Niujorke. Svarbu, ką pats mąstai.

Ko linkite dabartiniams studentams?

Avantiūrizmo. Nesivadovauti šablonais ir klišėmis, gatavomis "sėkmės formulėmis", kurios labai apgaulingos. Ieškoti savo kelio, žiūrėti pačiam, kas esi ir ko tau reikia. Nebijoti rinktis iš to, kas nesiūloma masiškai.

* 1999 m. Bolonijoje 29 Europos šalių švietimo ministrai pasirašė deklaraciją "Europos aukštojo mokslo erdvė". Deklaracija numatė pagrindinius tikslus ir gaires, įvardijo įrankius "stiprinant ir plečiant europinio aukštojo mokslo idėją". Po šios deklaracijos pasirašymo buvo pradėta daug reformų.