Dr. Silva Pocytė: "Džiaukimės galimybėmis"

"Svajojau būti mokytoja"

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė, daugybės mokslinių publikacijų, straipsnių, leidinių autorė, Klaipėdos krašto istorijos tyrinėtoja, doc. dr. Silva Pocytė kilusi nuo Agluonėnų. Čia ji baigė aštuonmetę mokyklą, o vidurinę lankė Priekulėje. "Tai dvi mokyklos, kurios mane išleido į gyvenimą", - sakė Klaipėdos krašto istorikė.

Kokius prisiminimus labiausiai branginate apie mokyklą, kurių iš mokytojų vardų neišdildė laikas?

Mūsų namai Agluonėnuose buvo prie pat senosios mokyklos, pašonėje, tad galima sakyti, jog užaugau ypatingoje aplinkoje. Šioje mokykloje dirbo mokytojai Stasė ir Stasys Račkauskai - neatsiejama Agluonėnų kaimo istorijos dalis. Jų pirmieji pokario laikų mokiniai dabar jau septyniasdešimtmečiai. Ir aš, ir kiti agluonėniškiai šiuos žmones prisimena jausdami didžiulę pagarbą. Dabar abu jau išėję į amžinybę.

Mokytoja S. Račkauskienė buvo ir mano, ir mamos, ir brolio pirmoji mokytoja. Beje, galėčiau sakyti, kad tam tikra prasme mano pirmuoju mokytoju buvo ir brolis. Jis vyresnis, tad pirmas pradėjo lankyti mokyklą, ir mane namuose noriai mokė pažinti raides, sudėti pirmą žodį, atrasti knygų skaitymo džiaugsmą... Jas pradėjau skaityti dar penkiametė.

Priekulės vidurinę baigiau 1987 metais, ir tai buvo pirmoji dvyliktokų laida. Kalbant apie pedagogus, bene ryškiausiai atmintyje šviečia prisiminimai apie matematikos mokytoją Digrytę - itin griežtą, reiklią, išugdžiusią požiūrį, jog geram pažymiui reikia nuoseklaus mokymosi, o užduotis privaloma atlikti idealiai.

Draugavote su matematika?

Taip. Man vienodai gerai sekėsi visi dalykai. Matematikos mokslas turi daug bendrumų su istorija: abu juos vienija tikslumas ir skaičiai. Čia negali būti painiavos. Pavardės, datos, istoriniai dokumentai - visa tai kabini į vieną grandinę, ieškai trūkstamų dalių ir galiausiai darai išvadą, išsprendi užduotį - kaip matematikoje.

Istorija: gyvai ir širdimi

Kodėl pasirinkote istorikės - mokslininkės kelią?

Tiesą pasakius, daug ką nustebinau, ir net pati save, - šypsosi. - Šis kelias nebuvo iš anksto suplanuotas, jį lėmė tam tikri atsitiktinumai, sutapimai...

Aš nuo mažens svajojau tapti mokytoja. Kas iš vaikų apie tai nesvajoja? Turiu galvoje - tuometinių vaikų. Neįsivaizdavau reikšmingesnio, prasmingesnio darbo nei ateiti į klasę, atsiversti dienyną, klausti... Toji atmosfera, kurią prisimenu iš vaikystės mokyklos, buvo nepaprasta. Tačiau šio darbo sunkumą teko pajusti, kai, būdama studentė, ketvirtame kurse, atlikau vienoje Vilniaus mokykloje praktiką. Mūsų, studentų, mokiniai nelabai klausydavo. Tuomet turbūt ne vienas pagalvojome: ar su šiomis pareigomis susidorotume būdami tikri mokytojai?

Mano studijos Vilniaus universitete, Istorijos fakultete, tęsėsi 1987-1992 m. - tuo metu, kai patys buvome gyva istorijos dalis. Tuo metu, kai dieną pradėdavome eilutėje prie spaudos kiosko ir laisvo žodžio skaitymo, kai, sutūpę bendrabučio kambarėlyje, prie "Šilelio", užėmę kvapą, laukdavome žinių iš parlamento... Džiaugsmingų koncertų Vingio parke ir skausmingų Sausio įvykių fone... Mes studijavome istoriją gyvai ir širdimi - tada, kai ir patys, ir mūsų dėstytojai išgyveno virsmą. Buvo keičiamos studijų programos, paskaitų turinys... Tas politinis-emocinis gyvenimas, kupinas vilties ir įtampos, kurį gyvenau būdama studentė, sudėliojo viską į savo vietas. Lietuvos istorija, Klaipėdos krašto istorija... Tai buvo nearti dirvonai, nepažintos erdvės, staiga atsivėrusios - jas visa širdimi troškau tyrinėti.

Ir tada, pabaigusi universitetą, 1992 m., netikėtai sulaukiau pasiūlymo dirbti Klaipėdoje - naujai įkurtame universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centre. Čia reikėjo žmogaus, diplomuoto specialisto, kuris būtų užsidegęs tyrinėti krašto istoriją, norėtų čia gyventi ir mokėtų vokiečių kalbą... Aš ir buvau toks žmogus, - šypsosi.

Daugiau skaitykite dienraščio "Vakarų ekspresas" priede "Šeštadienis"