Dominykas Vaitiekūnas: "Pasaulėjauta "pabliaukime prie berželio" man nebūdinga"

Save jis vadina "strikinėjančiu įrodymu, kad didelei sielai užtenka mažo kūnelio". Tik strikinėjimas šokių projekte "Šok su manimi" virto visai padoriu šokimu - nuo pat projekto pradžios aktorius Dominykas Vaitiekūnas (24) ir jo partnerė užima absoliučias lyderių pozicijas. Maksimalizmu ir perfekcionizmu (šie bruožai gludinami), ironija ir autoironija apdovanotas juodojo humoro (šis dažnai maskuojamas) mėgėjas įsitikinęs, kad džiaugsmo Lietuvoje per daug, todėl su bendraminčiais įkūrė net du liūdno pavadinimo vaidinančius ir šokančius susivienijimus "Trupė liūdi" ir "Liūdni slibinai". O šokiams pasibaigus dar žada mestis ir į pasakas - mažuosius ir jų tėvelius pakvies į spektaklį, pavadintą "Kas prarijo Kalėdų Senelį?" Hm...

- Kaip vertini šokių projekto, kuriame dalyvauji, meninį lygį?

- Man sunku vertinti, nes maždaug prieš šešerius metus aš atsikračiau televizoriaus. Neturiu ir nežiūriu jo iki šiol. Tai nežinant konteksto vertinti yra sudėtinga. Bet aš nebūčiau sutikęs dalyvauti šiame šou, jei galvočiau, kad tai yra visiškas šlamštas.

Man, kaip jaunam žmogui, labai nepatinka aukštojo meno ir žemojo meno supriešinimas. Kad teatras yra gerai, o televizija - blogai. Skirstymas į juodą ir baltą. Manau, popkultūrą neigti yra beprasmiška. Manau, kad žmonės, kurie įgyja aukštąjį scenos išsilavinimą, ir turi eiti į pramogų verslą ir stengtis, kad popkultūra įgytų kitą kokybę. Kita vertus - kas yra popkultūra? Mocartas tarp savo kartos muzikantų buvo laikomas popso atstovu... O tas pats teatras kartais būna toks gilus, kad tos gelmės kaip nematyti, taip nematyti...

- Kas būdinga lietuviškam humorui?

- Lietuviai šiek tiek bijo juodojo humoro. Regis, jį naudoja už uždarų durų, bet viešumoje juodas humoras nėra labai eksploatuojamas. Lietuviškas humoras yra santūrus. O aš esu šiurkštaus humoro mėgėjas. Žinoma, taikausi prie aplinkos ir dažniausiai stengiuosi į viešumą neišleisti juodojo humoro, nes bijau, kad galiu būti ne taip suprastas. Bet man būdinga ironija ir autoironija. Manau, kad geriausia, ką gali ištikus bėdai padaryti, yra nusijuokti.

- Kuo tu keistas, kad vaidini Keistuolių teatre?

- Gal kad ir jie turi šiek tiek "liūdesio", kad mane, tokį "liūdną" iš "Liūdnų slibinų", pasikvietė. Sutapo mūsų auros, kvapai... Beje, viena iš mano keistenybių - aš jaučiu pasaulį kvapu. Kartais žmonės nustemba, kai aš pradedu viską uostyti. Prieš paragaudamas maistą pauostau, prieš rengdamasis drabužį pauostau, žmones atsimenu pagal jų kvapą. Būna, kad užuodžiu kvapą ir žinau, jog kažkur patalpoje yra konkretus žmogus. Turiu savybę pažinti pasaulį per kvapus.

- Koks kvapas tau nepatinka?

- Labai nemėgstu virtuvės, kurioje kas nors kepama su riebalais, kvapo. Labai nemėgstu gaminamo maisto kvapo. Dažniausiai mano namuose niekas negamina. Gal tai susiję su gyvenimo būdu - neturiu nei laiko, nei noro ruošti maistą. Kulinarinių pomėgių - jokių.

- O koks kvapas tau patinka?

- Vasaros nakties kvapas. Bet mieste. Nes aš esu visiškas asfalto vaikas. Man gamta labai patinka, bet aš ten galiu praleisti tik keletą valandų. Man reikia miesto, gatvių, triukšmo. Tikroji lietuviška pasaulėjauta "pabliaukime prie berželio" man nebūdinga.

- Esi asfalto vyturys ar pelėda?

- Pelėda. Man ir mokykloje anksti keltis buvo sunku, ir net į darželį, pasak mamos, aš eidavau beveik miegodamas. Gal dėl savo naktinėjimo aš ir aktoriaus profesiją pasirinkau - tokį nestabilų gyvenimo būdą, kai dažnai labai trūksta disciplinos. Nes vieną dieną aš grįžtu namo dešimtą vakaro, kitą - antrą nakties. 10-11 valandą vakaro mane aplanko jausmas, kad aš dar kažko nepadariau. Pirmą valandą nakties galiu išsitraukti siurblį ir tvarkyti namus, skalbti... Man naktis - gyvybiškiausias laikas.

- Tai, kas susiję su mano profesija. Gal dėl to vis dar esu šitoje velniavoje. Aktoriaus darbas yra sudėtingas. Tai darbas be jokių garantijų. Nes aktoriai yra nepriklausomi, laisvoje rinkoje. Ir grupę "Liūdni slibinai" mes sukūrėme tikrai ne iš gero gyvenimo. Greičiau iš liūdesio nei iš džiaugsmo. Nes žinojome, kad baigusių Teatro ir muzikos akademiją mūsų tikrai niekas nelaukia.

- Kaip manai, ar žmogus gali įgyti tokių bruožų, kokių iš esmės neturi, bet labai norėtų turėti?

- Priklauso nuo to, koks tas noras. Jei kalbame apie psichologiją ar įpročius, manau, tuos dalykus galima pakeisti... Jei žmogui reikia žinių, jis jų gali įgyti. Jei automobilio - gali pagalvoti, kaip užsidirbti pinigų...

- O jei, pavyzdžiui, žmogus nori būti lyderiu, nors toks nėra?

- Žmogui būdinga nesusitaikyti arba nematyti realybės tokios, kokia ji yra. Man atrodo, kad reikia stengtis blaiviai įvertinti savo galimybes, užuot trepsėjus kojytėmis į grindis. Na, jei tavo plaukai tiesūs, o tu nori garbanotų, tai ką dabar?.. Nesugebėdami susitaikyti su realybe žmonės kenkia sau ir kitiems.

- Su kokiais žmonėmis bendrauti tau yra sunku?

- Su tokiais, kurių labai griežtos moralinės, etikos, kultūrinės nuostatos ir kurie mano, kad yra tik taip ir ne kitaip. Su tokiu žmogumi dažniausiai nebeturiu apie ką diskutuoti.

- Ar ginčijiesi ir su režisieriais?

- Kūrybiniame procese kūrybinis ginčas yra labai reikalingas ir naudingas. Nes komanda, kurią sudaro skirtingi žmonės, dėl bendro tikslo turi prieiti vieną tiesą. Bet kūrybiniai ir asmeniniai ginčai yra skirtingi dalykai.

- Ar tu, kaip aktorius, turi svajonių vaidmenį?

- Turiu.

- Kokį?

- Nesakysiu. Šito nesu pasakęs dar niekam.

- Kokį automobilį pirktum, jei būtum turtingas kaip Tomas Kruzas?

- Tokį, kuris važiuoja, šildo ir kurio nereikia dažnai remontuoti. Nes dabar vairuoju beveik priešingybę. (Juokiasi.) O važiuoti reikia, nes aš gyvenu Vilniuje, o mano šokių partnerė (Justina Žemaitytė - aut. past.) - Kaune. Tai dažnai man iš paros tenka išbraukti po 4 valandas, kurias suryja kelionės.

- Ar dabar, kai šoki, valgai daugiau?

- Atvirkščiai. Anksčiau buvau didesnis ėdrūnas. Kai fizinio krūvio daugiau, norisi paprastesnio maisto - daugiau daržovių, troškintų patiekalų. Didžkukulių ir visokių kitokių riebių dalykų nebesinori.

- Tavo viešose kalbose vis minimos močiutės: kad močiutę reikia mylėti, kad močiutėms tai patiks... Apie kokias močiutes čia kalbi?

- Iš tikrųjų nebeturiu nė vienos savo močiutės. Turbūt tai - išsprūdęs ne visai tinkamas mano humoras. Nes dažniausiai močiutės ir apskritai vyresni žmonės mėgsta vaikiško veido jaunuolius - tokius anūkėlius. O mes su Justina tiek dėl ūgio, tiek dėl mūsų jaunų veidų dažnai sulaukiame visokių replikų. Yra tekę ir iš kolegų ar šiaip projekto metu išgirsti, kad norėtų mus turėti ar lentynoje, ar vonioje pasidėję...

- Ar slapta laikaisi diskriminacinio teiginio, kad maži žmonės - talentingesni už aukštus ar vidutinio ūgio? Na, išskyrus krepšinio aikštelėje?

- Laikausi nuostatos, kad maži žmonės greičiau bėga, jie pralenda pro mažesnes skylutes. Aš manau, kad ūgis nėra proporcingas intelektui. Bet mene ir scenoje mažam žmogui yra šiek tiek patogiau: jis mažiau kur kliūva, mažiau vietos užima, yra greitesnis ir vikresnis...

- Kokių rožinių svajonių turi?

- Šiuo gyvenimo periodu mano svajonės paprastos ir žemiškos. Labai norėčiau susitvarkyti savo namus. Taip - nuodugniai, nes tam dažnai nelieka laiko. Labai norėčiau gerai išsimiegoti ir kartkartėmis turėti poilsio dienų. Ir dar norėčiau pabūti su draugais.

Parengta pagal "Respublikos" priedą "Laisvalaikis"