Dominykas Vaitiekūnas: „Neturėtų būti gėda „tvarkyti“ psichinę sveikatą!“

Aktorius, atlikėjas, TV laidų ir renginių vedėjas Dominykas Vaitiekūnas (31) sako, kad šiandien visi jaučiame socialinį spaudimą būti sėkmingi, nepatekti į sudėtingas situacijas. Prisipažįsta, kad kai gyvenime vienu metu jį ištiko ir profesinė, ir asmeninė krizė, teko pasibelsti į psichoterapeuto duris. „Kartais pagalvoju, kad jausmai yra organinės kilmės - kaip obuolys, kuris netinkamas prižiūrimas ima pūti. Vaisių reikia suvalgyti, kol jis šviežias...“ - sako Dominykas.

- Dominykai, kažin ar Lietuvoje šiandien rastume už tave atviresnį žmogų: dalyvauji socialinėse akcijose, drąsiai reiški nuomonę jautriais klausimais.  
- Nuo pat vaikystės svajojau gyventi atviroje visuomenėje. Tokioje, kurioje problemos ne slepiamos „po kilimėliu“, o apie jas kalbama, kad kiekvienas žmogus turėtų galimybę gauti informaciją. Nereikia jautrių klausimų stigmatizuoti, laikyti gėdingu dalyku.
Pats stengiuosi elgtis pagal mano įsivaizduojamą visuomenės modelį – esu aktyvus ir kalbu apie dalykus, kurie dažnai „nepatogūs“. Tiesą sakant, kalbėti apie „nepatogius“ dalykus ir man nėra patogu, o kalbėti apie jausmus – nelengva! Atvirumas – sudėtinga sąvoka. Nemanau, kad reikia aklai sekti principu „būk atviras visiems“. Būk visiškai atviras pats sau, o kiek atvirauti su kitais – gerai pasverkite. Pavyzdžiui, net ir aš savo PIN kodo neskelbiu viešai (juokiasi).
Kai kuriuos gyvenimo aspektus viešinu, nes jaučiu poreikį apie tai kalbėti. Tokiu būdu noriu prisidėti prie atviros visuomenės kūrimo. Galų gale – perduoti savo patirtį. Jeigu paauglys būčiau gavęs „atviros“ informacijos dozę, gyvenimas būtų klostęsis lengviau.
 
- Dalyvauji ir palaikai „Jaunimo linijos“ organizuojamą kampaniją „Jausmai gėdos nedaro“. Ir pats atvirai kalbi apie tai, kad pačiam ne kartą teko gėdytis savo jausmų. 
- Esu statistinis Lietuvos žmogus iš provincijos, kuris buvo mokomas nerodyti pykčio, emocijų. Deja, buvome klaidingai mokomi, kad yra geri ir blogi jausmai. Manau, visi jausmai reikalingi. Kai sakome sau, kad viskas bus gerai, apsimesiu, kad to ar ano nejaučiu, jausmus užgniaužiame, tarsi supakuojame „į maišelį“, įmetame į vieną iš vidinių konteinerių. Talpa užsipildžius, maišelis plyšta, nuo jo turinio ima darytis negera, sklinda nemalonus kvapas, imame kirmyti... Jausmai neišnyksta, priešingai, užgniaužti transformuojasi į nemigą, nerimą, ligas. Galiausiai vis tiek tenka juos išleisti. Jausmus reikia išgyventi. Kitaip tariant, svarbu „išsiventiliuoti“: išsikeikti, išsipykti, paverkti. Taip, šitaip elgtis nėra gražu, bet – reikalinga.

LSVEIKATA