Dionyzas Varkalis: "Gyvenimo prasmė - lyg paukštelis medyje"

Laidotuvių vainikai ir žvakutės prie sunaikintų ir naikinamų paveldo objektų Klaipėdos senamiestyje ir centre - tai naujausia, šią savaitę D. Varkalio ir jo bendraminčių inicijuota socialinė protesto akcija.

"Telšiai, Marijampolė klesti ir tvarkosi, o Klaipėda, jūrinis miestas, turintis daug didesnius finansus, griūva. Nugriautas XVIII a. pastatas Daržų gatvėje, Didžiosios Vandens gatvės 26 namas. Eiti per senamiestį - pavojinga, nes krenta čerpės nuo stogų, byra tinkas.

Man tenka daug bendrauti su turistais, tad iš pirmų lūpų žinau, jog vokiečių, šveicarų grupės atsisako važiuoti į Klaipėdą, nes miestas yra apleistas. Nejaugi taip leisime sunaikinti ir vieną iš svarbiausių istorinių ir architektūrinių miesto simbolių - centrinį paštą ir nuo jo neatsiejamą karilioną? Klaipėdiečiai, atsibuskime", - ragino pašnekovas.

Sielojosi D. Varkalis ir dėl mieste kertamų medžių: "Visas pasaulis, turintis galingiausias armijas, nesugebėjo suvaldyti gaisrų, kilusių Sibire ir Amazonės miškuose. O mes, kaip baisiausi barbarai, patys naikiname savo brangiausią turtą - miškus, miesto želdinius."

"Gyvenimo prasmė - tai lyg šis mažas gintaro paukštukas medyje, kurio link sėlina gyvatė. Jai gyvenimo prasmė - tik gardus kąsnelis", - komentuoja vieną iš savo kūrinių, rezonuojantį su šiandienos aktualijomis, D. Varkalis.

Dionyzai, jūs dirbate Kalvystės muziejuje, aktyviai dalyvaujate visuomeniniame gyvenime. Kada atrandate laiko kūrybai?

Šiai parodai, kuri pristatoma Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, ruošiausi pusę metų. Dirbau dieną naktį be savaitgalių ir atostogų.

Norėjau šia paroda pažymėti savo 85-metį ir padėkoti žmonėms, kurie manimi tikėjo ir palaikė mane sovietiniais laikais, kai aš buvau kitoje barikadų pusėje, kai saugumas rinko medžiagą, kad mane į kalėjimą pasodintų.

Norėčiau paminėti tuos žmones, kai kurių jau nėra tarp gyvųjų. Tai buvo Vytautas Jakelaitis, Alfonsas Žalys, Romualdas Budrys, Irena Novogreckienė ir kt. Jie manimi tikėjo, padėjo ir dėl to pavyko padaryti daug gerų darbų Klaipėdai. Pavyzdžiui, sovietiniais metais senamiestyje pastatyti koplyčią, pavadintą Kalvystės muziejumi, ir įkurdinti joje kompoziciją iš kryžių, suvežtų iš naikinamų senųjų Klaipėdos miesto kapinių.

Ar dabar yra tokių žmonių?

Yra. Esu dėkingas likimui, kad jis mane suvedė su jaunais, labai protingais ir talentingais jaunuoliais, kurie suvokia Klaipėdos miesto praeities vertybes ir rūpinasi jos ateitimi. Su šiais žmonėmis kuriame šeštą muziejų - Karalienės Luizės. Nesame pirmi, kurie nori įprasminti šią asmenybę ir mūsų miesto istorijos periodą, tačiau žmonėms nusvyra rankos, susidūrus su biurokratija. Mes pasiryžę eiti iki galo, kad ši iniciatyva būtų įgyvendinta.

BLOGYBĖS. "Vienoje iš kompozicijų D. Varkalis simboliškai pavaizdavo dviejų blogybių - fašizmo ir sovietų ideologijos - kovą.

Klaipėdos miesto ir krašto istorija, regis, svarbiausia ir jūsų meninės kūrybos tema. Pakomentuokite savo kūrinius, pristatomus parodoje "Minčių pašnekesiai".

Parodoje pristatau mažosios plastikos ir juvelyrikos kūrinius, sukurtus naudojant tauriuosius metalus, gintarą, brangakmenius.

Kiekvienas eksponatas turi savo prasmę. Aštuoniasdešimt procentų ekspozicijos - tai taikomosios, dekoratyvinės dailės darbai, kuriuos galima panaudoti: papuošalai, žvakidės ir pan.

Tiesa, jog visą mano kūrybą jungia viena pagrindinė tema - Klaipėda, jos tragedija. Simboliškai ją perteikiu kompozijoje, kurią kurdamas panaudojau tikrus radinius: minos skeveldras, kario šalmą. Pokariu juos radau griuvėsiuose Klaipėdos senamiestyje, vietoje, kur dabar stovi prekybos centras "Kiras". Menininkai mėgsta interpretuoti gėrio ir blogio kovos tema, aš savo kūrinyje pavaizdavau dviejų blogybių kovą, kurią kentė mūsų miestas. Viena blogybė - tai erelis, o kita - kobra raudonomis akimis...

Kitoje kompozicijoje, pavadintoje "Paskutinis šovinys sau", panaudojau tikrą šovinį, kuris buvo rastas žuvusio partizano kišenėje. Juk žinote, kad kiekvienas partizanas turėjo tokį šovinį, kad nusižudytų, užuot išdavęs tėvynę.

Atskiras stendas jūsų ekspozicijoje skirtas papuošalams. Kalvystės muziejuje mokote lankytojus baltiškų papuošalų rekonstrukcijos. Ar sudėtinga atkurti baltiškus papuošalus?

Manau, kad svarbiausios, reikšmingiausios patirtys mano gyvenime yra dvi. Pirma, kad man teko laimė dalyvauti Lietuvos Sąjūdyje. Būti jame ne pasyviu stebėtoju, o aktyviu dalyviu, kovoti už Lietuvos laisvę.

Antra patirtis - tai galimybė įvaldyti metalo apdirbimo technologiją, kurią naudojo mūsų protėviai, įsisavinti meninę liejininkystę ir tapti aukščiausios kategorijos restauratoriumi.

Šiandien esu labai laimingas, kad galiu perduoti baltų juvelyrikos rekonstrukcijos paslaptis tūkstančiams žmonių. Pasigaminti baltiškus papuošalus į Kalvystės muziejų Klaipėdoje atvyksta žmonės iš viso pasaulio, mokinių grupės iš Anglijos.

Man tai labai svarbu - perduoti žinią, kad baltai nebuvo kažkokia atsilikusi, miškuose gyvenanti laukinė gentis, o aukštą dvasinę ir materialinę kultūrą puoselėjusi žmonių bendruomenė. Tai įrodo faktas, jog mūsų protėviai nešiodavo ant savęs net kelis kilogramus papuošalų: apyrankes, sages, plaukų sages, vėrinius ir t. t.

Juos rekonstruojame pagal archeologinius radinius, pasitelkę šiuolaikines technologijas, tačiau reikia pripažinti, jog tenka pasukti galvą, kaip mūsų protėviai juos sukurdavo, neturėdami lazerių ir šiuolaikinių įrankių.

Ar jūsų kūriniai, eksponuojami parodoje, parduodami?

Ne, neparduodami. Iki spalio 26 d. paroda veiks Klaipėdoje, vėliau noriu savo kūrybą pristatyti gimtuosiuose Telšiuose, po to - Rietave, Plungėje. O vėliau bus matyt...

Dosjė
Dionyzas Varkalis gimė 1934 m. Pagermontės k. Telšių r. Muziejininkas, tautodailininkas (nuo 1968 m.), metalo restauratorius, visuomenininkas, Lietuvos jūrininkų sąjungos atkūrimo iniciatorius ir garbės narys, Lietuvos kultūros fondo Klaipėdoje pirmininko pavaduotojas, aktyvus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys, Kalvystės muziejaus (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus padalinys) įkūrėjas (1985), vienas iš 4 Laikrodžių muziejaus (Lietuvos dailės muziejaus padalinys) įkūrimo iniciatorių.
Metalo dirbinių liejimo pradininkas. Kuria metalo ir gintaro juvelyrinius darbus, kuriuos neretai inkrustuoja brangakmeniais. Darbuose autorius daug dėmesio skiria gintaro ir metalo komponavimo santykiui. Gamina žalvarinių baltų papuošalų rekonstrukcijas. Liaudies menu susidomėjo ir pats pradėjo kurti dirbdamas laivo mechaniku. Iš pradžių jį labiausiai traukė metalo apdirbimas. 1968 m. pirmą kartą jo darbai eksponuoti parodoje. Nuo to laiko meistras vis daugiau laiko skyrė kūrybai, perėjo dirbti į Plungės liaudies gaminių įmonę "Minija".
Sukaupė Klaipėdos krašto senų laikraščių, knygų ir atvirukų, XIX-XX a. Rytprūsių miestiečių namų interjero ir buities apyvokos daiktų, sidabrinių, fajansinių ir porcelianinių indų, dekoratyvinių skulptūrų ir vazelių, dramblio kaulo ir bronzinių interjero skulptūrų, žvakidžių, medalių rinkinius. 1987 m. surengė taikomosios dailės rinkinių parodą Klaipėdos paveikslų galerijoje (dabar Prano Domšaičio galerija), daugumą vertybių padovanojo Klaipėdos muziejams. Jo pastangomis Klaipėdoje buvo išsaugota Gustavo Kackės kalvė su visa autentiška įranga, kuri ir tapo Kalvystės muziejaus pagrindu. Muziejininko rūpesčio ir pastangų dėka surinkti ir nuo sunaikinimo išgelbėti senųjų Klaipėdos kapinių kryžiai, tvorelės.

KŪRINYS "Paskutinė kulka".