Diana Dainytė - Uribe: "Gyvenimas duotas žmogui skambėti"

Muzikos terapija veržliai skinasi sau kelią į mūsų gyvenimą. Ji sėkmingai taikoma neišnešiotiems kūdikiams, nėščioms moterims, komos ištiktiems ligoniams, turintiems priklausomybę, kūdikiams ir iškeliaujantiems iš šios Ašarų pakalnės... Į Žvelsėnų kaimo sodybą muzikos terapeutė ketina pasikviesti svečių. Vaikai ir suaugusieji muzikos instrumentus galės "nusiskinti" tiesiai nuo medžio, jais barškinti ir išbandyti savo balso galias. Patyriau daug džiaugsmo klausydama, kaip Dianos vyras Markas groja pliauskomis, sūnus - Perkūno būgneliu, o dukra - dangiškais varpeliais. Regis, ir triušis letenukėmis muša ritmą. Prieš tokį orkestrą nuščiūva net paukščių choras. Supratau, kad muzikos instrumentą galima pasidaryti iš stiklo, plastmasės, plunksnų, lanko, bet kokios medžiagos, ir kaip paprasta džiaugtis gyvenimu.

Jūsų dukra Beatričė suskynė man laukinių gėlių puokštę iš skambančios pievos. Tai gal ir pradėkime pokalbį nuo pasakojimo apie jūsų vaikus?

Vaikai yra Dievo duoti, ir, manau, gimdami pasirenka savo tėvus. Vis galvoju, kodėl mano vaikai mane pasirinko. Sebastianas yra atletiškas, prieš pat trečiąjį savo gimtadienį sėdo ant dviračio, ir įvairių sporto šakų treneriai jį kviečia sportuoti. Mokosi skambinti pianinu, trokšta kopti į kalnus. Sakė, padirbės SEB banke (Sebastiano vardo trumpinys), ir keliaus dviračiu aplink pasaulį.

O devynmetė Beatričė - romantikė, renka pievose ir išradingai komponuoja gėlių puokštes, svajoja būti ūkininke, pardavinėti žemės ūkio produktus. Gal kada sutiksite ją prie Anikės skulptūros, pardavinėjančią gėles.

Vaikų laisvės nereikia varžyti, jie kaip iš lanko paleista strėlė, negalima maitoti asmenybės. Bet pravartu duoti jiems pamatinių žinių, nubrėžti tam tikras ribas, kad jiems būtų paprasčiau, aiškiau, kaip šiame pasaulyje gyventi. Dabar toks laikas, kai gali būti devynių amatų meistrai, bet mes padėsime jiems pasirinkti kryptį, kad gabumai neliktų neišnaudoti, kad jų neišbarstytų.

Ar pati ilgai blaškėtės, kol atradote savo pašaukimą?

Nuo septynerių metų mokiausi Čiurlionio meno mokykloje, norėjau pabėgti nuo muzikos, mečiau fortepijono pamokas, o paskui su ašaromis grįžau. Muzikos akademijoje mokiausi muzikos istorijos pas muzikologą Viktorą Gerulaitį. Suprantu, kad muzikos kritikai padeda žmonėms susiorientuoti, kur kokios vertybės, ir mano kurso draugės daro tai iš pašaukimo. Bet aš savo darbe mačiau kitą prasmę. Kai buvau antrame kurse, mano mamai darė antrą širdies operaciją, ir tada manyje garsiai suskambėjo kita styga - mokysiuosi muzikos terapijos.

O kas yra muzikos terapija?

Terapijai žmonės rašo poeziją, skaito Šventą Raštą, tapo arba šoka. Visos priemonės tinka. Pasyvioji muzikos terapija yra klausymasis muzikos įrašų. Terapeutas labai atsargiai parenka muzikos kūrinius - pagal ligos simptomus, situaciją. Bet relaksacijai skirta muzika ne visada tinka, kai žmogus susierzinęs, kenčia depresiją ar yra įtūžęs.

Aš studijavau kūrybinę muzikos terapiją, ir mes grojame kuo širdis geidžia: buteliais, gitaromis, šukomis, akmenukais, žolytėmis. Pusmetį dirbau psichiatrijos ligoninėje, o šiuo metu padedu sveikų žmonių grupėms atskleisti savyje grynuolį, savo gebėjimus. Viena muzikos terapijos ypatybių yra ta, kad ji vienintelė veikia abu žmogaus smegenų pusrutulius. Žmogui po insulto, kuris nebegali kalbėti, taikoma metodika atgaivinti kalbos įgūdžius, naudojant kitą centrą, kuris atsakingas už dainavimą.

Tūkstantmečių senumo perkusinis instrumentas, padarytas iš įvairių metalų, gali būti net iš septyneto ar dvylikos. Jie labai turtingi obertonais. Himalajų, Tibeto, Nepalo gyventojai seniau juos naudojo buityje. Ten kiekviena šeima namuose turi altorėlį, ir tokiame dubenyje aukoja dievams ryžius, vandenį ar gėlių žiedus. Vėliau vienuoliai pradėjo jais groti. Į Europą skambantys dubenys atkeliavo su hipiais, "gėlių vaikais". Per tris dešimtmečius mokslininkų atlikti eksperimentai patvirtino šių instrumentų poveikį smegenims. Kaip ežero vanduo bangelėmis perduoda žinią kiekvienam lašeliui apie įkritusį akmenėlį, taip ir kiekviena žmogaus kūno ląstelė, suvirpėjusi nuo garso bangos, perduoda vibraciją kitai. Juk beveik 80 procentų žmogaus kūno sudaro vanduo. Skambantys dubenys skirti ne tik medituoti, jie turi gydomųjų galių ir garso vibracija masažuoja. Žmogus klausydamas užsikloja antklode, pereina į miego būseną, ir tie garsai suteikia šilumos pojūtį. Kartais būna tokie stiprūs, jog pasiekia grindis.

Man, egzaltuotam žmogui, tibetietiškų dubenų gaudimas sukėlė jausmą, kad esu skambančio varpo šerdis, kad skrieju. O ką sako racionalistai?

Sako, kad vibracija puikiai veikia imuninę sistemą, harmonizuoja jausmus. Kai dirbu su grupe, priartinus prie kiekvieno žmogaus dubenį ir į jį sudavus, skambesys būna vis kitoks. Kartą vakarėlyje juoko dėlei prikišau dubenį prie moters, išgėrusios vieną taurę vyno, ir ji visiškai apsvaigo.

Studijuoti muzikos terapiją vykote į Norvegiją. Buvo verta?

Stresas ir didžioji baimė buvo laikyti egzaminus, nes reikėjo improvizuoti. Tarybiniam suvaržytam žmogui grojimas buvo kūrinio atkartojimas iš natų, ir niekas kita. Reikėjo save peržengti. Nuo to laiko patinka improvizuoti pianinu, galiu kurti bet kokia tema, net žmogaus vardą paversti garsais.

Norvegijos vaikų darželiuose svarbu ne parodyti programėlę, vilkint baltus marškinėlius, o pats muzikavimas. Mūsų vaikai stovi įsitempę it stygos, drebantys, iškalę eilėraščius pasirodymui. Ten ruošėme su pradinukais muzikinį spektaklį: susipažinome su vaikais ir kėlėme sau užduotį sustiprinti geriausias jų savybes, neutralizuoti prastesnes. Vienas berniukas kėlė mokytojams daug rūpesčių, tai mes sugalvojome jam "terapinį" vaidmenį: vaikas turėjo stovėti šalia pasakotojo ir uždegti arba užgesinti žibintą. Tam reikėjo susikaupti.

Ar savo vaikams dainuojate lopšines?

Žinoma. Jeigu mano sūnus trečią nakties paprašo pagroti dubenėliais, nešuosi ne tik juos, bet ir termometrą. Nusiraminimui vakare užtenka pagroti ir dešimt minučių, bet kai vaikai serga, mudu su vyru skambinam pasikeisdami. Dukra kartais jau sugalvoja dainelės tekstą su melodija; puolu užrašinėti, nes tuoj ir užmiršta.

Žmonės labiau mėgsta skaityti knygas, kaip pakeisti savo gyvenimą, negu iš tikrųjų jį keisti. Pasiklysta tarp įvairių būrėjų ir terapijų, ir vis tiek dejuoja, kaip sunku gyventi. Ko jūs imatės, kai akyse juoda?

Mes neturime senelių, kam palikti vaikų, tad kokybiško laiko sau labai trūksta. Muzikos garsai padeda išlįsti iš juodųjų skylių be panikos. Žmogus nesugeba sustabdyti savo varginančių minčių, ir sukasi užburtame rate. Žino, kad reikia kažką keisti, bet įnagių keistis neturi. Kai muzikuoji, smegenų bangos pereina visai į kitą dažnį, paruošiama dirva išeiti ne į tuštumą, bet į kitą gyvenimą, pasijusti kitu žmogumi.

Ką tik grįžote iš sveikuolių stovyklos Šventojoje.

Savaitę studijoje "Vaiska" vedžiau muzikos užsiėmimus. Skambėjo pajūris, visi grojo, kaip kas moka. O praėjusią savaitę Palangoje, palapinėje prie gelbėjimo stoties, vyko jogos bei meditacijos užsiėmimai, šokio ir aerobikos pamokos. Vieną vakarą aš vedžiau, atskleisdama garso paslaptis, kitą - Švirinas būgnais mušė ritmą. ši palapinė atvira visiems. Netrukus atvažiuos grupė iš Vilniaus su gongais.

Ar dar plėsite savo galimybių ribas?

Nėra jokių ribų. Norėčiau daugiau dėmesio skirti ritmui. Kita vertus, garso gelmės yra tokios įvairios. Kai žmonės po pamokos klausia: "O kas toliau?", sakau, kad skverbsimės ne tolyn, o gilyn. Daugelyje pasaulio kalbų vietoje žodžio "groti" yra žodis "žaisti", o mes sakome: "griežti" lyg griežtume dantimis. Tai aš palinkėčiau paversti tai žaidimu. Turiu viziją savo vienkiemį paversti skambančiu sodu, noriu, kad atvyktų žmonės su vaikais eksperimentuoti ir žaisti. Negi lauksi, kol pasibaigs sunkmetis, ir kas žino, kokie bus tos pabaigos požymiai? Negaliu laikyti savyje užgožusi ką esu sukaupusi, turiu skleisti žinias. Tiesiog skambėti.