Devizas – jokių klausimų apie turinį

Tiems, kas praleido pro ausis – rinkimus laimėjusios partijos ir didžiausios Seimo frakcijos vadovas kiek anksčiau šią savaitę pripažino svarbų, savo esme, sakyčiau, pritrenkiantį dalyką. R. Karbauskis, kalbėdamas apie priimtą naują Darbo kodeksą, pasakė: „Aš nenoriu veltis į diskusiją apie turinį“ ir „mes stengiamės nediskutuoti apie turinį“. Šios dvi citatos, mano galva, yra šios dienos Vyriausybės ir Seimo daugumos darbo atspindys, veidrodis.

Kai įstatymų leidėjas atvirai pripažįsta, kad jam neįdomus turinys dalykų, kurie keičia žmonių gyvenimus, tai yra labai konkreti žinia rinkėjams. Devizas – į turinį nesigilinsim, bet įstatymus priimsim? Labai arti to.

Kodėl ir kaip keisis minimumą uždirbančio Ramūno alga po Vyriausybės mokesčių „patobulinimo“ ir abrakadabros su „Sodra“? Kokia bus apie inovacijas daug kalbančio ir daugiau nei vidutiniškai uždirbančio Sauliaus ateitis? Galų gale, kaip gyvens ponia Aušra, kuriai kasdien rūpi „vidurinioji klasė“?

Ar naujasis „suderėtas“ Darbo kodeksas padės sukurti bent 1 papildomą naują darbo vietą ir kodėl 2 stiprūs universitetai yra geriau nei 22? Žinoma, klausimai tiems, kas gilinasi į turinį.

Vaizdas kuo toliau, tuo labiau ryškėja – greitasis politinio pasitikėjimo kreditas buvo paimtas greitam vartojimui, o esmę rinkėjai turės išsiaiškinti patys. Ar ne panašiai Lietuvos aukščiausi pareigūnai kartais elgiasi ir užsienio politikoje, kaip, pavyzdžiui, vis nusiplaunant ir permetant kitiems atsakomybę dėl Astravo? Kam nors būtų išties patogiau palikti šį klausimą „trišalei“ branduolinei Putino, Lukašenkos ir Velnio tarybai.

Man asmeniškai daugiau nei keista, kai šiomis dienomis Lietuvai gavus skambų antausį iš Tarptautinės atominės energetikos agentūros (TATENA), kuri net nevertino Astravo jėgainės vietos parinkimo (esą niekas nepaprašė), nėra jokios reakcijos. Absoliuti ramybė. Lietuvos valdžios atstovų, ministrų, premjero tai nedomina?

Kai politikai viešai pripažįsta, kad norėtų (ir dėl savo pačių ramybės), jog kas nors susitartų jiems už nugarų, kad jiems liktų tik techninis veiksmas – paspausti mygtuką... Visa tai man Briuselyje, o ir kaskart grįžus į Lietuvą yra priminimas, kad turiu dėl ko dirbti, dėl ko pakovoti.