Deivydas Praspaliauskas: nuo indų plovėjo iki nuosavo restorano savininko

- Teko girdėti, kad būti profesionaliu virėju nesvajojote, o viena iš jūsų svajonių buvo dirbti padavėju „Stikliuose“. Ar tikrai?

- Niekada negalvojau, kad tapsiu virėju. Visada sakiau, kad jei ką nors darai, reikia daryti labai gerai arba nedaryti visai. Kai mokiausi padavėjo specialybės, norėjau dirbti geriausioje vietoje, o tuo metu maniau, kad tai „Stikliai“. Tačiau prieš 5 metus gavau darbą virtuvėje ir supratau, kad tai vieta, kur man labai patinka ir kur aš puikiai jaučiuosi. Tada išsikėliau sau naujų tikslų. Virėjo specialybės karjeros viršūnė – nuosavas restoranas. Taigi sau pasakiau, jog tikrai turėsiu savo restoraną, kad ir kada tai būtų. Tiesa, tuomet maniau, kad pirmąjį savo restoraną atidarysiu, kai man bus maždaug 27–30 metų. Tačiau gyvenimas man mėtė šansus, o aš jais pasinaudojau.

- Dirbote Jungtinėje Karalystėje, Kipre, išvykote į Daniją dirbti indų plovėju. Kaip klostėsi jūsų karjera, prieš tampant virėju?

- Kai man buvo 18 metų, išvažiavau tiesiog užsidirbti pinigų. Iš pradžių dirbau Jungtinėje Karalystėje, tada padavėju 5 žvaigždučių viešbutyje Kipre. Ten buvo smagu, tačiau po trijų mėnesių pavargau – dirbdavau po 12 valandų per dieną, 6 valandas linksmindavausi ir tik 6 miegodavau. Ten susipažinau su danų šeima, su kuria iki šiol bendrauju. Jie man tarsi antroji šeima. Išvykdami danai paliko savo kontaktus ir pasiūlė apsilankyti Danijoje. Ilgai negalvodamas, nusipirkau bilietus ir išvažiavau. Turėjau bilietą atgal, tačiau jo taip ir nepanaudojau. Tuo metu mano tikslas buvo užsidirbti, todėl susigundžiau indų plovėjo darbu. Šis nors ir buvo prastesnis už tą, kurį turėjau, tačiau už jį buvo geriau mokama.

- Vos 19 metų tapote vieno Danijos restoranų virėju, nors tuo metu nebuvote baigęs kulinarijos mokslų. Kaip tai nutiko?

- Dirbau indų plovėju ir vieną užimtą dieną manęs paprašė padėti pagaminti salotas. Tikriausiai pavyko visai neblogai, nes kitą dieną vėl paprašė padėti. Po savaitės atėjęs į darbą prie kriauklės radau kitą žmogų. Pamaniau, kad padėdamas gaminti prastai atlikau indų plovėjo pareigas, taigi mane nutarė atleisti, tačiau klydau – gavau darbą virtuvėje. Taip iš vieno darbo eidavau į kitą, vis geresnį. Įsidarbinau italų kavinukėje, vėliau „Michelin“ žvaigždutės restorane. Į darbą ateidavau pirmas ir išeidavau paskutinis. Dirbau daug, dažnai nemokamai, tačiau tuo metu mane tai „vežė“.

- Vis dėlto nusprendėte studijuoti. Kodėl?

- Vykdamas į užsienį žinojau, kad turėdamas diplomą gaučiau dvigubai. Kodėl gi nepastudijavus? Studijuoti danų kalba nebuvo lengva, tačiau žinojau, kad noriu ir galiu išmokti. Danų kalba man netgi pradėjo patikti. Nors dabar jau primiršau šią kalbą, vis dar galiu laisvai bendrauti su danais jų gimtąja kalba. Tačiau studijų taip ir nebaigiau. Kai reikėjo laikyti baigiamuosius egzaminus, „Lauro lapas“ jau šventė pirmąjį veiklos pusmetį. Ateityje studijas norėčiau baigti.

- Lietuva apie jus sužinojo po Vilniuje vykusio konkurso „Geriausias Lietuvos virėjas 2010“, kurį laimėjote. Iš 2012 m. Londone vykusio Šiaurės Europos virėjų konkurso parsivežėte bronzos medalį. Ką jums reiškia tokie pasiekimai?

- Konkursas savotiškas „savęs perlipimas“. Tai nepadeda išmokti geriau gaminti, tačiau tai įdomi patirtis, lengvas išbandymas. Malonu žinoti, kad laimėjai, lipti ant pakylos.

- Danijoje jums puikiai sekėsi, kodėl grįžote į Lietuvą?

- Iš pradžių norėjau pasilikti ir dar padirbėti ten, tačiau po laimėto konkurso „Geriausias Lietuvos virėjas 2010“ žmonės sužinojo apie Praspaliauską ir supratau, kad tai tinkamiausias laikas grįžti, jei noriu ko nors pasiekti Lietuvoje, atidaryti savo restoraną.

- 2012 m. jūsų su bendraturte įkurtas restoranas „Lauro lapas“ pranoko klientų lūkesčius – čia sunku patekti nerezervavus staliuko, kas savaitę naujas valgiaraštis. Tačiau „Lauro lapas“ - jau užverstas jūsų karjeros puslapis. Kodėl išėjote iš paties įkurto restorano?

- Norėjau ir naujų iššūkių, ir pakeisti aplinką. „Lauro lapas“ nebuvo vien tik mano restoranas. Bendraturtė atidarydama „Lauro lapą“ rizikavo lygiai taip pat kaip ir aš, todėl nenorėjau nieko varyti ir išėjau pats. Jutau, kad nebenoriu ten būti. Asmeniniai santykiai susimaišė su darbu, nebeliko pasimėgavimo tuo, ką darau, reikėjo permainų.

Dabar atsirado naujas polėkis, noras pradėti viską iš naujo, bet jau išmokus daug naudingų pamokų, pasimokius iš klaidų. Dabar mano tikslas – ramybė. Noriu šiek tiek stabtelti, suaugti, pagalvoti apie asmeninį gyvenimą, būsimą šeimą.

- Permainos jūsų gyvenime - naujasis „Bistro 1 dublis“. Kas tai bus?

- Taip, šiuo metu visur bėgu, skubu. Niekam neturiu laiko, bet labai dėl to džiaugiuosi - maždaug po mėnesio ketinu atidaryti naują bistro. Daug kam atrodo, kad tai bus vieta jaunimui, kur oš muzika, tačiau aš šią vietą įsivaizduoju kitaip. Tai bus vieta, kur visi galės ateiti papusryčiauti arba papietauti kitaip, pabendrauti su virėju ir pamatyti, kaip viskas vyksta. Čia bus galima papietauti per 30–45 minutes. Bistro bus atvira virtuvė, kad žmonės pamatytų, kaip dirbu, o tai mane privers dar labiau pasitempti. Valgiaraščio dar nesugalvojau, manau, kad jis keisis kiekvieną savaitę. Atmosfera bus jauki ir laisva, tačiau ne per daug – pagarbos klientui tikrai pakaks.

- Ar tikitės sėkmės?

- Nors daugelis mano, kad V.Šopeno gatvė nėra pati tinkamiausia vieta „Bistro 1 dublis“ (čia nėra stovėjimo aikštelės ir panašiai), aš labai tikiu šia vieta. Kuo toliau, tuo jaukesnė ji man atrodo. Gatvės pavadinimas taip pat patinka. Galbūt kada nors galėsiu papasakoti savo vaikams ar anūkams, kaip kūriau savo restoraną – daug ką dariau pats, taip, kaip noriu. Man patinka plaukti prieš srovę. Maži žmonės nudirba didelius darbus. Mačiau, kaip atsitiko su „Lauro lapu“, kurio sėkme, ypač tokia greita, mažai kas tikėjo. Jaučiu, kad dabar aš turiu dar daugiau privalumų, esu geriau žinomas. Klientai jau dabar domisi, ar bistro jau atidarytas, nori rezervuoti vietas, būti pirmaisiais lankytojais.

- Ką reiškia naujos kavinės pavadinimas? Kodėl ne „Bistro 2 dublis“?

- Pavadinimą galvojau ilgai. Iš pradžių norėjau bistro pavadinti „2 dublis“ - „Lauro lapas“ buvo pirmas dublis, šis bus antrasis. Tačiau dažniausiai antras dublis būna tada, kai pirmasis dublis nepavyksta. „Lauro lapas“ tikrai nebuvo nevykęs dublis. Tai buvo puiki pradžia ir restoranas iki šiol puikiai veikia. Todėl mano bistro pavadintas pirmuoju dubliu. Ateityje, jei plėsimės, nereikės galvoti pavadinimo, tiesiog galėsiu pavadinti „2 dublis“. Tik tikiuosi, kad „2 dublis“ bus ne bistro, o restoranas.

- Garsėjate griežtumu virtuvėje – keliate aukštus reikalavimus. Esate reiklus sau ir kitiems?

- Nemanau, kad esu griežtas. Galiu pasakyti griežtesnį žodį, bet nesu velnias. Turiu didelių siekių, noriu, kad ir mano darbuotojai siektų daugiau. Vis dėlto daugiausia reikalauju iš savęs. Nes, kaip ir minėjau, daryti reikia labai gerai arba visai nedaryti.

- Ar pavadintumėte save verslininku?

- Verslininkas turi galvoti, kaip uždirbti, o aš dažniausiai galvoju, kaip sutaupyti savo klientų pinigus. Naujame bistro taip pat nebus labai brangu, nes nemanau, kad esu toks geras virėjas, kuris iš klientų gali „plėšti“ daug pinigų. Taigi verslininkas iš manęs nekoks. Greičiau pavadinčiau save vadybininku. Man neblogai sekasi savireklama, rinkodara. Vadybininkas turi užburti savo klientą, manau, kad ir tai sugebu. Be to, stovėjimas prie viryklės – malonumas, tačiau kad keptuvėje atsidurtų žuvis, reikia daug darbų nudirbti: užsakyti produktus, atsigabenti ir panašiai. Tai jau savotiška vadyba. Ar aš esu geras virėjas, paaiškės, kai bus atidarytas „Bistro 1 dublis“. „Lauro lape“ aš buvau dirigentas, o čia būsiu virėjas. Nors dauguma jau dabar mane puikiai vertina, dar noriu pats sau parodyti, ko esu vertas.

- Nuo indų plovėjo Danijoje iki nuosavo restorano Lietuvoje. Koks jūsų sėkmės receptas?

- Blizgančios akys. (Šypsosi.) Savo idėjomis labai tikiu, darau tai, kas man prie širdies. Jei ko nors imiesi, savo idėja reikia tikėti iki galo. Netgi jei idėjos kartais gali skambėti absurdiškai, neperspektyviai, negalima jomis abejoti. Ypač kai kuri verslą, nors aš verslininku savęs nepavadinčiau. Reikia siekti būti geriausiam savo srityje. Taip pat reikia optimizmo, ryžto, užsidegimo, nebijoti rizikos... Geras patiekalas iš viso to išeitų. (Juokiasi.)

DOSJĖ:

- Gimimo data: 1988 10 08.

- Išsilavinimas: Alantos technologijos ir verslo mokykla, Kopenhagos viešbučių ir restoranų mokykla.

- Laisvalaikio pomėgiai: skvošas, gaminti maistą draugams.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Laisvalaikis“