Deivydas Praspaliauskas: „Maistas atveria širdis“

„Šiemet esu linkęs penkioms dienoms uždaryti restoraną. Pailsėti reikia visiems. Prieš šventes - didžiausias fanatizmas. Žmonių susidomėjimas toks, jog restoraną galėčiau perkelti į renginių areną, kad visi sutilptų“, - sako virtuvės šefas Deivydas Praspalauskas.

- Danijoje, kur daugiausia laiko ir praleidžiate, ypač justi Kalėdų dvasia. Jūsų akimis, mes taip pat pasiduodame šventiniam įkarščiui ar esame kiek mažiau sentimentalūs?

- Ir ten, ir ten matau savotiško pakvaišimo. Kadangi danai protestantai, skirtumų yra. Mums būdingo santūrumo Kūčių vakarą ten nesijaučia. Danijoje dvidešimt ketvirta diena prilygsta Kalėdoms: visi dalinasi dovanomis, šoka aplink eglutę, kepą žąsį, kiaulienos nugarinę. O silkė į trasą paleidžiama labiau dvidešimt šeštąją. Jei mums atrodo, kad esame silkės šalis, patikėkite manimi – esame labai toli nuo skandinavų. Neturime tiek pirštų, kiek jie turi jos rūšių.

- Na, tuomet galime didžiuotis išradingumu - per Kūčias ant stalo vietoje silkės pataluose patiekiame ir suši, austres...

- Manęs neretai pažįstami paprašo Kūčių stalui užsakyti šviežių austrių, šukučių, krevečių. Žmonės kiekvienais metais ieško naujienų, kuo šiemet nustebinti. Suši taip pat įtraukia į šventinį meniu. Vis dėlto nemanau, kad mums reikia per šventes toli bėgti nuo tradicijų. Kiekviena šeima turi išlaikiusi savų, todėl nė vieno stalo nebus vienodo. Juk taip malonu ir vėl sulaukti būtent to - dieduko gaminamo firminio aguonų pieno... Žinoma, moderniau pasiruošti ar naujai pateikti seną gerą patiekalą visada įdomiau.

- Virtuvės šefo karjerą pradėjote taip pat svetur. Atnešate skandinaviško vėjo ir į lietuvių gastronomiją – restorano lankytojams siūlote šių tautų virtuvių junginį. Ar mums artima tokia kultūrų sandūra?

- Po dienos darbų klientai prieina, apsikabina padėkodami ir sakydami, kad buvo velniškai skanu. Suprantu, kad einu teisingu keliu. Pastebiu, kad lietuviai smalsūs, noriai išbando naujoves. Ėmė daug keliauti – prasiplėtė ir žinios.

Apie lietuvišką virtuvę daug kas mėgta pakalbėti, kad tai – atgyvena. Tiesa, vos paklaustas, ką norėtų suvalgyti dabar, dažnas įvardina paprastus dalykus, pavyzdžiui, kugelį. Spėkite, ką dažniausiai valgo mūsų kolektyvas per pietus? Žemaičių arba bulvinius blynus. Pripažinkime, labiausiai mėgstame tai, ką valgėme vaikystėje. Mano mama ruošia kolektyvo pietus. Žinau, jei mama dirba, pirmadienis bus kugelio diena.

Pastaruoju metu namuose stengiuosi ruošti lietuviškų patiekalų, nes daug jų nesu išbandęs. Tai niša, kur siekiu tobulėti.

- Yra teigiančių, kad lietuviška virtuvė nė neegzistuoja. O ką manote jūs?

- Esme lenkų ir rusų vedinys, tačiau manau, kad savo veidą dar išgryninsime. Po penkiasdešimt metų nacionaline virtuve galėsime vadinti tai, ką dabar kuria mūsų virėjų karta. Atsiras tradicinis rūkytas ungurys, šamas su keptomis bulvėmis... Visa tai nušvis modernesne nuotaika.

- Danai jau daug metų laikomi laimingiausia tauta. Ar jaučiate tai gyvendamas tenai? Ko mums trūksta?

- Danai neskirto žmonių į klases. Prie vieno stalo gali sėdėti ir bankininkas, ir santechnikas, ir gydytojas. Visi bendrauja kaip lygus su lygiu, randa bendra kalbą. Be to, danai ypač vertina laisvą laiką. Stengiasi jį dedikuoti hobiams, šeimai, draugams. Para paskirsto tolygiai: aštuonias valandas nuoširdžiai dirba, kitas aštuonias nuoširdžiai skiria laiką poilsiui ir pomėgiams – harmonija.

Kai grįžtu į Lietuvą, neretai draugai manęs klausia, kas tu tavimi negerai, kad vaikštai toks laimingas, ko čia šypsaisi – esi įtartinas. Manau esu visada laimingas, nes veikiu tai, kas man teikia didžiulį malonumą – nesvarbu, būčiau Danijoje ar Lietuvoje.

Pats iš jų išmokau atkaklumo. Jei jau užsibrėžia kokį tikslą, dirba iš paskutiniųjų. Jaučia atsakomybę prieš save.

- Keistai išsišiepęs, virtuvėje iškėlęs aukštą kartelę... Ar draugai nebijo per šventes jus pasikviesti?

- Kai šventes praleidžiu Lietuvoje, čia esantys artimieji ir bičiuliai per daug sureikšmina mano vaidmenį. Bijo, kad sukritikuosiu jų šventinį stalą. Šiemet planuoju nuvažiuoti pas bičiulio šeimą - jo žmona jau šiandien stresuoja, ką reiks gaminti, bando patiekalus. Idant liautųsi jaudintis, aiškinu, kad mėgstu paprastus dalykus.

- Būtų paprasčiau susitikti jūsų restorane. Bet kiek gi gali kitiems kurti šventę. Ar žmonės per Kalėdas linkę eiti į maitinimo įstaigas ar mieliau namuose su artimaisiais vakaroja?

- Šiemet esu linkęs penkioms dienoms uždaryti restoraną. Pailsėti reikia visiems. Prieš šventes - didžiausias fanatizmas. Žmonių susidomėjimas toks, jog restoraną galėčiau perkelti į renginių areną, kad visi sutilptų. Prieš šventes susitinka seni draugai, vyksta kolektyvo vakarai, pas savus sugrįžtama iš užsienio...

- Ir dar kartą įsitikintini, kad maistas sujungia, sukuria šventę, pakelia ūpą...

- Maistas - svarbiausia šventės sudedamųjų dalių. Prie stalo galima aptarti visas temas, pažinti skirtingų šalių kultūras. Galėčiau laisvai gyventi Ispanijoje ar Italijoje - maistas mane supažindino su šiomis tautomis.

- O pasirinkote Daniją.

- Danijos virtuvėje atsidūriau netyčia. Dirbau padavėju, o vėliau jie mane įtikino pasilikti, mokytis kalbos. Kol mokiausi susikalbėti, buvau įsidarbinęs virtuvėje indų plovėju. Šiandien šeimos garbei, kuri mane priėmė, pavadinau restoraną „Amandus“. Danija man patinka tuo, kad ten yra plačios galimybės, didelė perkamoji galia, todėl tie, kas gerai dirba, – iškils.

Kaip bebūtų, esu pasirinkęs dirbti ir kurti Lietuvoje. Danija gi man – antrieji namai, stoviu tarpdury.