Danny DeVito: "Pasaulis žiaurus, bet tai ne mano idėja"

Jeigu pažvelgtumėte į mano spintą, pamatytumėte, kad visi daiktai joje juodi - kelnės, marškiniai ir visa kita. Kadaise man motina pasakė, kad juoda spalva lieknina, ir nuo to laiko stengiuosi laikytis jos patarimo. O dietos jau nuo dešimties metų laikausi.

Kadaise dirbau automobilių parkuotoju ir trankiausi su hipiais po Saulėlydžio bulvarą (angl. Sunset Strip. - Red. pas.) Los Andžele. Turėjau ilgus plaukus, lietpaltį, sportbačius ir tarp jų atrodžiau kaip savas. Labiausiai pasaulyje tada norėjau vaidinti, nors niekaip negalėjau suprasti, kam gali prireikti penkių svarų aktoriaus.

PAVOJINGIAUSIA - atimti iš žmonių galimybę juoktis iš to, kas jiems atrodo juokinga, įsitikinęs aktorius.

Kartą užėjau į nuostabų, puikiai apstatytą biurą, kuriame sėdėjo Jamesas Brooksas (JAV prodiuseris, labiausiai išgarsėjęs dėl "Simpsonų". - Red. past.) ir krūva kitų žmonių. Mano marškinių rankovės atraitytos, sviedžiu scenarijų ant stalo ir sakau: "Ir kas gi parašė šitą mėšlą?" Stojo mirtina tyla. Paskui jie ėmė žvengti kaip pamišę, o aš atsisėdau ant kėdės ir žiūrėjau, kaip jie žvengia. Taip gavau vaidmenį filme "Taksi" (komedinis ABC kompanijos serialas, 1978-1983 m. - Red. past.).

Visada norėjau turėti baseiną - kad galėčiau išeiti kieman ir tėkštis į vandenį. Būdamas mažas dažnai išsirausdavau duobę, pripildavau vandens ir darydavau purvo vonias - Naujajame Džersyje visi taip darydavo. Pirmas dalykas, kurį dariau gavęs pinigus už "Taksi", - puoliau ieškoti namo su geru baseinu.

Vasarą Asbury Parke (miestas Naujojo Džersio valstijoje; netoli jo aktorius įsigijo vasarnamį. - Red. past.) velniškai karšta. Smėlis įkaista taip, kad net pūslės ant kojų iššoka, tu bėgi prie vandens šokinėdamas nuo vieno rankšluosčio ant kito. Ir žmonės, žiūrėdami į tave, juokiasi.

Pavojingiausia - atimti iš žmonių galimybę juoktis iš to, kas jiems atrodo juokinga. Prisimenu, vos tik baigėme "Rouzų šeimos karą" (1989 m. DeVito režisuota komedija. - Red. past.), pirmuoju reisu skridau į Europą. Ką tik nuostabiai pavakarieniavęs, išgėręs porą taurelių, šalia manęs - draugai, jaučiausi puikiai - geriausias metas cigarui. Stiuardai man atrodė šaunūs vaikinai, tad pasakiau: "Klausykit, taip norėčiau dabar parūkyti!", bet jie atsakė, jog tai visiškai neįmanoma. Pasiteiravau kodėl, sako, jog vargu ar keleiviams tai patiks. Tada aš sakau: "Na, gerai, o jeigu aš dabar pereisiu per saloną ir jų atsiklausiu?" Stiuardai suglumo, paskui kažkuris tarė: "Nebent gautumėt leidimą iš kiekvieno atskirai." Aš ėjau, sveikinausi su kiekvienu keleiviu ir klausiau, ar neprieštarautų, jeigu surūkyčiau salone cigarą. Niekas neprieštaravo. Tik vienas bičas iš pirmosios klasės šūktelėjo: "Jūs neturite teisės rūkyti lėktuve! Bent jau tol, kol nepavaišinsite cigaru ir manęs."

Žmogui tikrai turi būti kažkas negerai, jeigu jis girtas aštuntą ryto. Viskam kitkam galima rasti paaiškinimą.

Aš stengiuosi nuolat mokytis - tyrinėti gyvenimą ir semtis žinių iš visko, su kuo susiduriu. Patikėkite, mirdamas aš tyrinėsiu gyvenimą.

Tai nuostabu - būti prie ribos. Geriausiai dirbi tuo metu, kai rizikuoji, kai nusispjauni į šilumą ir jaukumą, kai esi įstrigęs vidury kelio.

Yra žmonių, kurie susiplanuoja gyvenimą. Yra žmonių, kurie susiplanuoja metus arba mėnesį. Aš esu tarpinis variantas tarp žmogaus, planuojančio svaitę, ir žmogaus, planuojančio dieną.

Aš puikiai vaidinu subingalvius.

Žinoma, aš turiu advokatą. Tai tarsi atominė bomba: aš ją turiu todėl, kad ją turi visi kiti. Bet kai tik paprašau advokatų man padėti, jie amžinai viską sumauna.

Holivudas - tai džiunglės, kuriose yra visko: siurbiančio smėlio, kraugerių, plėšrių žmogėdrų. Nufilmuoti Holivude filmą - tai ne po parką pasivaikščioti. Žinoma, kartkartėmis ten pasitaiko neblogų žmonių, bet vis dėlto geras vietas studijose dažniausiai gauna tie, kurie net nenutuokia, kas per daiktas yra tas kinas.

Regis, visagalis doleris galutinai pribaigė altruizmą, ir niekas šiandien neaukos savo pasturgalio vardan to, kuo tiki.

Aš nufilmavau "Hofą" (1992 metų biografinis filmas apie JAV profesinių sąjungų lyderį Jimmy Hoffą, paslaptingai dingusį be pėdsakų 1975 m. - Red. past.) bent jau todėl, kad tas vyrukas turėjo kiečiausią stuburą planetoje. Jeigu kas nors turėjo tada tapti prezidentu, tai būtent jis.

Pasaulis žiaurus, žiaurus, žiaurus, be galo žiaurus. Bet tai ne mano idėja.

Iš visų niekšybių pirmiausiai reikia vyti iš savęs pavydą. Jis įsiskverbia į tave nepastebimai ir labai greitai suėda iš vidaus.

Mano žmona - žydė. Aš - italas, katalikas. Švenčiame Peisachą ir Kalėdas, puošiame eglutę. Mes turime macų ir Velykų kiškį. Mes tik nepaisome Didžiojo pasninko ir visų tų apribojimų, kurių reikalauja judaizmas. Mes darome tik linksmus dalykus, o tuos "degsi pragare už savo nuodėmes" tyliai pašalinome.

Santuoka yra ne tik jausmai. Tai ir darbas.

Vaikystėje nuolat girdėdavau: "Į dešrainius jie deda tam tikrą kiekį žiurkių mėsos." Įdomu, ką reiškia "tam tikras kiekis"? Ir kas tie "jie"? Apie ką išvis čia kalbama?

Aš visada bandau padaryti interviu linksmą, bet man ne visada pavyksta padaryti tai tinkamai.

Aš niekada nežiūriu į priekį. Esu čia ir dabar. Taip ir reikia gyventi.

Man patinka filmai, kurių pavadinime yra žodis "tamsus".

Vaikystėje manęs niekas neerzino.

Kūno kultūros pamokose visada stovėdavau paskutinis berniukų eilėje, o kai bėgdavome krosą, vos vilkdavausi paskutinis išpiltas prakaito.

Kai pradėjau dirbti pas seserį jos grožio salone (iki aktorystės DeVito baigė kirpėjų akademiją. - Red. past.), supratau, kad galiu uždirbti daugiau, jeigu vietoje žirklių imsiuosi teptukų. Laikraštyje pamačiau reklaminį skelbimą apie grimerių kursus Dramos akademijoje Niujorke. Nuvykau ten, įstojau ir turėjau lankyti aktoriaus meistriškumo pamokas. Galiausiai seseriai pranešiau, kad Niujorke tapau ne grimuotoju, o aktoriumi.

1966 m. baigęs akademiją, radau darbą vasaros teatre Eugene O'Neillo centre Konektikute. Ten pirmąkart sutikau Michaelą Douglasą. Tuo metu jis buvo hipis su motociklu, ir mes greitai susidraugavome. Pažįstu Michaelą 40 metų ir jaučiu jam šiltus jausmus, o dirbti su juo - malonumas. Jis žiauriai savas bičas.

Mano pusseserė draugavo su Jacko Nicholsono seserimi, ir aš tiek prisiklausiau apie patrauklų jaunuolį, kuris išvyko į Los Andželą tapti aktoriumi. Kai gavau vaidmenį filme "Skrydis virš gegutės lizdo", į kurį mane pakvietė Douglasas, su Nicholsonu susitikau pirmą kartą. Nesakiau, kad irgi esu nuo Naujojo Džersio. Po kokių penkių dienų jis pamatė mane ir sušuko: "Juk tu iš Asbury Parko!"

Konektikuto teatre man patiko, bet aš svajojau apie kiną. Išskridau į Los Andželą, pragyvenau Holivude dvejus metus negavęs nė vieno vaidmens, nors nuolat vaikščiojau į kino bandymus, o naktį dirbau sargu.

Per vieną atranką Holivudo agentas man pasakė, kad niekada negalėsiu vaidinti kine, nes esu labai mažas (1,52 metro - Red. past.). Jis matė mane pirmą kartą gyvenime ir nežinojo, ką sugebu. Idiotas.

Kartą per radiją išgirdau, kad viena moteris į savo vyro "Ferrario" baką pripylė dažų. Taip pat girdėjau, kad kita moteris išpjovė personažui nosį Pikaso paveiksle, kuris priklausė jos vaikinui. Pagal analogiją mano filme ("Rouzų šeimos karas". - Red. past.) Douglaso herojus nupjauna visų žmonos batelių kulniukus.

Gandai, kad Michaelas Douglasas ir Kathleen Turner iš tikrųjų graužė vienas kitą filmavimo aikštelėje, išgalvoti žurnalistų.

Ilgalaikės santuokos paslaptis? Laukinis seksas ir geras miegas. Rhea gyveno Brukline ir praėjus dviem savaitėms po mūsų pažinties persikraustė į mūsų su Douglasu butą, kurį mes nuomojomės Manhetene. Aš iki šiol manau, kad jai labiau patiko mano adresas nei aš pats.

Iki "Kontrakto su neūžauga" (1995 metų rež. Barry Sonnenfeldo komedija) aš prodiusavau "Bulvarinį skaitalą" (1994 m. rež. Quentino Tarantino kriminalinė drama, už geriausią scenarijų laimėjusi "Oskarą" bei dar 6 nominacijas. - Red. past.), todėl labai norėjau patraukti Travoltą į savo naują projektą. Travolta, žinia, yra scientologas, jis pakvietė mane ir režisierių Sonnenfeldą, taip pat scenaristą Scottą Franką į Scientologijos centrą Holivudo bulvare ir mes puikiai papietavome. Pietų metu į restoraną įėjo operos solistas Placido Domingo su dviem palydovais. Aš apkabinau jį ir prisipažinau, kad juo žaviuosi. Jis atsakė, jog džiaugiasi dėl mūsų netikėto susitikimo. Automobilyje Barry'iui pasakiau nežinojęs, kad Domingo - scientologas. Barry atsakė, kad jis turbūt tą patį pagalvojo apie mane.

Su Arnoldu Schwarzeneggeriu draugaujame iki šiol, nors bendraujame rečiau. Nes jis labai užsiėmęs. Bet aš jam siunčiu elektroninius laiškus, kai man nepatinka tai, ką jis daro.

Mano talismanai - mobilusis telefonas ir nosinaitė.

Negaliu pakęsti nepagarbos gamtai ir žiauraus elgesio su gyvūnais.

Iš įvairių pasisakymų spaudai

Garsiausi vaidmenys
"Skrydis virš gegutės lizdo" (1975 m., rež. Milosas Formanas)
"Romanas su brangakmeniu" (1984 m., rež. Robertas Zemeckis)
"Nilo perlas" (1985 m., rež. Lewisas Teague)
"Negailestingieji" (1986 m., rež. broliai Zuckeriai)
"Dvyniai" (1988 m., rež. Ivanas Reitmanas)
"Rouzų šeimos karas" (1989 m., rež. Danny DeVito)
"Betmeno sugrįžimas" (1992 m., rež. Timas Burtonas)
"Hoffa" (1992 m., rež. Danny DeVito)
"Kontraktas su neūžauga" (1995 m., rež. Barry Sonnenfeldas)
"Sėkmės šaulys" (1997 m., rež. Francis Fordas Coppola)
"Žmogus mėnulyje" (1999 m., rež. Milosas Formanas)
"Mano gyvenimo žuvis" (2003 m., rež. Timas Burtonas)
Per pastaruosius penkerius metus DeVito vaidino daugiau nei dešimtyje filmų, tačiau nė vienas iš jų neturėjo didelio pasisekimo.
1992 metais jis įkūrė savo prodiusavimo kompaniją "Jersey Films", kuri išleido tokius filmus kaip "Tikrovė kandžiojasi" ir "Bulvarinis skaitalas".
Šiuo metu DeVito ruošiasi filmuoti komediją "Medaus mėnuo su tėčiu" ("Honeymoon With Dad"), kuriame bus pasakojama apie žmogų, pamestą sužadėtinės vestuvių dieną. Nelaimėliui teks praleisti medaus mėnesį su tėvu, kurio ilgą laiką nematė. Manoma, kad filmavimo darbai prasidės 2013 metais, pertraukoje tarp televizijos serialo "Filadelfijoje visada saulėta" sezonų. Šiame seriale DeVito vaidina vieną pagrindinių personažų.