Dalia Kutraitė: "Politikoje sunku būti moterimi"

Šią frazę prašau priimti kaip humorą. Pasakiau taip ieškodama pasiteisinimo, kad atvažiavau vilkėdama dalykinį, kasdienį drabužį, nors turėjau būti su vakarine apranga. Neturėjau laiko persirengti. O šiaip jau aš manau - nors tikrai nesu feministė - kad moteriai visų svarbiausia yra laimė šeimoje. Tai laimė turėti vaikų, gerą vyrą. Laimė būti gerąja namų dvasia. Šiuo atžvilgiu esu labai senoviška. Tačiau neabejoju, kad ateina laikas, kai galima šiuos dalykus suderinti. Iš tikrųjų nemanau, kad karjera gali padaryti žalos protingai moteriai.

Ar artimieji nepriekaištauja dėl jūsų aktyvios politinės veiklos? Galbūt sako pasigendantys jūsų dėmesio?

Mano gyvenime taip susiklostė, kad tuo metu, kai mano vaikai buvo maži, galėjau būti namuose pakankamai daug laiko. Dirbau televizijoje, bet turėjau galimybę paruošti trijų patiekalų pietus. Buvo toks etapas. Šiuo atveju gerai, kad mano aktyvioji veikla, atimanti daug laiko, prasidėjo daug vėliau. Mano vaikai dabar daugiau didžiuojasi mano karjera, negu dėl jos kenčia. Vienam mano sūnui - 25-eri, kitam - tuoj bus 18 metų. Gera susitikti, bet, manau, jie nenorėtų, kad kiekvieną rytą klausčiau jų, ką valgys ir pan.

Dabar kai kas jus vadina prezidento Rolando Pakso dešiniąja ranka. Ar kada nors numanėte, kad jūsų gyvenimas pasisuks būtent tokia kryptimi?

Specialiai to nesiekiau. Tai atsitiko be mano valios.
Politika - tai tokia sritis, kurioje būti moterimi, išlaikyti gerąsias moteriškas savybes labai sunku. Negaliu atsistebėti, pavyzdžiui, Kazimiera Prunskiene. Ji su tokiu ūpu ir noru dalyvauja politikoje. O aš per savaitę turbūt šimtą kartų pasakau, kad nebenoriu to daryti, politinė veikla labai dažnai kertasi su mano principais. Nenoriu tapti vyru politikoje: noriu likti moterimi. Džiaugiuosi, kad kol kas man pavyksta. Džiaugiuosi, kad esu moteris.

Deklaruojamos lygios galimybės, bet kai kurie vyrai į moteris politikes vis dar žiūri su nepasitikėjimu.

Kuo aukščiau lipi tais "vyriškų sferų" laipteliais, tuo labiau jauti vyrų pasipriešinimą. Absoliučiai neargumentuotą, nelogišką, bet natūralų gamtos duotą pasipriešinimą: "Ji eina tuo keliu, kuriuo turime eiti mes". Kai dirbau kūrybinį darbą televizijoje, šito nejaučiau, mane netgi erzindavo kalbos apie lygias galimybes, nes įsivaizdavau, kad jos egzistuoja. Dabar galiu aiškiai pasakyti: kiekviena moteris, norinti pasiekti to paties kaip ir vyras, turi būti penkis kartus gabesnė ir dešimt kartų stipresnė.

Ar dėl to patiriate skaudžių momentų? O gal išmokote nereaguoti jautriai?

Ne, jei mokėčiau jautriai nereaguoti, tada suprasčiau, kad jau praradau savo moteriškumą, žmogiškumą. Reaguoju labai jautriai, ir kuo toliau, tuo daugiau būna tų skaudžių momentų. Dabar jaučiuosi esanti nuolatinėj kovoj. Kovos būsena man labai nepriimtina ir varginanti, bet kurį laiką dar pakovosiu.

Nepasiduosit...

Stengsiuosi. Jeigu moterys parems (juokiasi). Bet moterys neremia moterų politikių. Tai rodo tyrimai, rinkimai.

Ką jums reiškia buvimas prezidento komandoje?

Kol kas - tai labai didelė įtampa. Didelis darbo krūvis. Tai reiškia besitęsiantį maratoną, kurį pradėjome bent jau prieš metus. Ir jis dar nė minutei nebuvo sustojęs. Tas maratonas nedavė jokios galimybės atsikvėpti, suvokti - "Ach, tikslą pasiekėme, dabar jau gerai".

Palikime politiką nuošaly. Sakykit, kokia esate namuose?

Visada mėgau bendravimą, gerą humorą. Vertinu šmaikščius žmones. Kai kam atrodo, kad ir aš turiu humoro jausmą.
Mano pačios laimingiausios akimirkos - kai esu su savais žmonėmis, kuriems nereikia su manimi tvarkyti jokių reikalų. Jiems visai nesvarbu, ar aš tuo metu esu Seime, ar Savivaldybėje, ar Prezidentūroje. Šiems žmonėms svarbiausia, kad esu jiems senai pažįstama, gera draugė, mylima žmona. Manau, esu pakankamai smagus žmogus, kai nepavargusi.

Girdėjau, kad esate didelė Ryčio Cicino gerbėja. Turite surinkusi daug jo albumų, kaupiate dainininko nuotraukas?

Tai bent (juokiasi)! Aš - R. Cicino gerbėja?.. Turiu visus labai nuliūdinti, o ypač - R. Ciciną, bet tikrai nesu jo gerbėja. Tačiau, žinoma, tai nereiškia, kad jis blogai dainuoja. Bet čia jūs mane taip pralinksminot! Tai vienas įdomesnių gandų apie mane. Būtinai įrašysiu savo dienoraštyje.

O kieno gerbėja esate?

Nežinau, yra daug gerų dainininkų. Bet nėra nė vieno, dėl kurio alpčiau.

Kokių dar gandų girdėjote apie save?

Būna, nuvažiuoji į kokį nors rajoną ir sužinai, kad kažkas gavo darbą todėl, kad jį rekomendavo Kutraitė. O pasirodo, kad to žmogaus nė nepažįstu... Ir jis manęs nėra matęs, bet, matyt, vikriai apsisuko.
Arba kas nors paskambina į Prezidentūrą ir prašo sekretorės sujungti su manimi - neva viename mokyklos suole sėdėjom, esam geri draugai. Bet ir vėl paaiškėja, kad skambinančiojo aš nepažįstu...

Ko siekia šie žmonės?

Įvairių dalykų: nori patekti pas prezidentą, gauti darbą, išspręsti kokią nors problemą.

O gal skambina todėl, kad jūsų balsą išgirstų?

A, norėčiau... Bet, deja, ne.

Kaip jūs atsipalaiduojate po darbų, kaip atsikratote įtampos?

Geriausias būdas pailsėti - nuvažiuoti į sodybą. Ji yra Molėtuose. Sulaukiame draugų, smagiai bendraujame. Būname be vakaro kostiumų, laisvi. Sodyboje su dideliu džiaugsmu vaikštau "laukiniškai": be šukuosenos, be kosmetikos. Tai tikros laimės valandos. Nieko geresnio mūsų šeima nėra radusi, nors teko nemažai keliauti.

Kam niekada negailite pinigų?

Na, kad lyg ir nėra tokio dalyko. Dabar labai įtemptai mąstau... Visada perku tai, ko reikia, pagal galimybes padedu kitiems. Bijau pasirodyti neįdomi, bet turbūt neturiu tokios silpnybės, kuriai galėčiau paskutinius pinigus paaukoti. Nesu iš tų moterų, kurios, tarkim, negali ramiai praeiti pro batų parduotuvę. Tačiau jei turiu laiko, vaikščioti po parduotuves man patinka.

Ar esate išlaidi?

Ne. Nelabai.

Vadinasi, vyras nepriekaištauja, kad daug pinigų niekams išleidžiate...

Kad ne. Turbūt čia esu vyriška (juokiasi).

O moteriškos apkalbos - svetimas jums dalykas ar ne?

Mane įskaudina kitokio pobūdžio apkalbos, pavyzdžiui, spaudoje. Palyginus su tom apkalbom, kuriose dalyvauja konkurentai, oponentai, moteriškos apkalbos - visai nekaltos. Turiu labai daug draugų. Bet nebėra kada sėdėti kavinėj ir ką nors apkalbinėti...