- Man visada atrodė, kad mūsų kūnai per gyvenimą pasikeičia daug labiau nei siela, todėl mes ne taip jau smarkiai ir skiriamės nuo tų vaikų, kurie buvome vaikystėje. Esmė išlieka. Kuo jos daugiau - tuo mes tikresni. Kaip tik vaikai, gyvenantys mūsų viduje, per kiekvienas Kalėdas laukia stebuklų. "Stebuklų nebūna", - sako mūsų suaugusios galvos. "O gal šiemet bus?" - viliasi mūsų vaikiškos sielos... Tikėjimas stebuklu - tai gražiausia, ką mums dovanoja Kalėdų šventės.
- Jūsų vaikystės Kalėdos...
- Suprantu, kad daugelio vaikystės Kalėdos buvo nuostabios, tačiau maniškės, manau, buvo tiesiog ypatingos. Jos buvo labai tikros ir, jei galima taip pasakyti, teisingos. Didelė didelė eglutė, tikra prakartėlė, didelis baltas Kūčių stalas, o svarbiausia, - ilgas advento laukimas, kurio metu namai pritildavo ir susikaupdavo ateinančioms šventėms. Net būdama maža, jau žinojau, kad laukiant didžiausios metų šventės reikia "skinti gėlytes", o tai reiškia, kad reikia nugalėti kokias nors savo silpnybes ir norus. Manoji tuo metu buvo saldumynai, todėl visą advento laikotarpį saldainių nevalgiau, o tik taupiau juos šventėms. Yra ko dabar pasimokyti iš savo vaikystės Kalėdų. Juk šventės laukimas dažnai yra reikšmingesnis už pačią šventę.
Mano vaikystės Kalėdos. Kodėl jos buvo tokios tikros? Ogi todėl, kad jos vyko viename Kauno Žaliakalnyje stovėjusiam labai paslaptingame name, kur gyveno daug "panelių", mano teta Jonė ir mūsų šeima. Tai buvo pogrindinis moterų vienuolynas, kuriam vadovavo mano nuostabioji teta Joana Juozapaitytė ir kur grįžusi iš Sibiro buvo prisiglaudusi ir mano šeima. Argi gali vaikystėje būti kas nors įdomesnio, kaip paslapčių pilnas namas?
Norėčiau šiemet Kalėdų Senelio paprašyti, kad jis man suteiktų laiko, galimybių ir talento kada nors aprašyti tą nepaprastą savo patyrimą. To tikrai verti ir tada gyvenę žmones, ir pats laikmetis...
- Kai žvelgiate atgalios, už ką esate dėkinga gyvenimui, Dievui, likimui? O gal artimiesiems...
- Esu nepaprastai dėkinga Likimui už kupiną nuotykių, emocijų, kelionių, susitikimų ir atradimų gyvenimą. Dėkinga esu ir savo artimiesiems. Už tai, kad jie visada su manimi. Net ir tie, kurių nebėra šiame pasaulyje.
- Ar tikite pranašystėmis, burtais, magija? Kas Jums yra didžiausias stebuklas?
- Pernelyg rimtai į tai nežiūriu, tačiau, kaip ir daugelis, neišvengiu tam tikro smalsumo, noro atspėti tai, kas neatspėjama... Tai lyg žaidimas, padedantis gauti teigiamos energijos. O didžiausias stebuklas - tai žmogus, niekada nenuspėjamas, kurio galimybės neišmatuojamos, kuris pats ir kuria, ir pats save griauna...
- Išmintinga moteris. Kokia ji?
- Tai moteris, kuri nepriklausomai nuo vyraujančios mados ir tradicijų teisingai suvokia savo misiją šiame pasaulyje ir atskiria, kas yra šio gyvenimo esmė, o kas tik praeinančios smulkmenos.
- Kokius žmones gerbiate? Kaip atsiribojate nuo jus įskaudinusių? Ar esate atlaidi?
- Gerbiu žmones, kurie nemoka meluoti ir turi neišsenkantį giedrumo ir tolerancijos rezervą. Atsiriboju labai paprastai, tiesiog nebendrauju ir išbraukiu juos ne tik iš savo gyvenimo, bet ir iš atminties. Tiesiog pamirštu ir tuos žmones, ir jų skriaudas. Manau, tai išmintingiausias savisaugos būdas, juk niekas taip negriaužia žmogaus kaip širdyje rusenantis pyktis ar nuoskauda. Manau, kad tam mums ir duota sugebėjimas pamiršti.
- Sakoma, jog žmogaus gyvenimas yra tai, apie ką jis visą dieną galvoja. Apie ką galvojate šiandien?
- Esu kažkokio visiškai naujo gyvenimo etape. Tiesiog baigiasi septintieji metai, kai vėl reikia daug ką savo gyvenime keisti, todėl daug galvoju apie ateitį, kokia ji bus, ką veiksiu, kaip susiklostys mano ir man artimų žmonių gyvenimas, kaip išsipręs taip visus varginančios politinės kovos...
- Jeigu Kalėdų naktį į Jūsų kambarį įslinktų angelas sargas, ką jam pasakytumėte?
- Paprašyčiau sėkmės. Ir tikrai ne tik sau ir savo brangiesiems, bet visiems žmonems. Juk apskritai gyventi lengviau ir linksmiau tarp žmonių, kurie yra laimingi.
- Prisiminkite gražausią linkėjimą, kada nors pasakytą Jums.
- Išskirčiau savo mamos kadais man užrašytą linkėjimą "būti šviečiančiu ir šildančiu žiburėliu visiems, kuriuos sutiksiu savo kelyje". Ir čia belieka pajuokauti: "Stengiuosi, bet neišeina..."
Šviesios atminties Monsinjoras K. Vasiliauskas, atsakydamas į klausimą, kaip gyvenate, juokdamasis atsakydavo: "Stengiuosi šventai, bet neišeina..."
Rašyti komentarą