Daiva Kunstmonaitė: "Jaučiu širdimi, koks šalia žmogus"

"Paprastai broliai ir seserys artimai bendrauja, kol gyvena pas tėvus. O vėliau sukuria šeimas ir išsilaksto. Draugėn susirenka tik per didžiąsias šventes. Iš mūsų trijulės netekėjusi tik aš viena. Brolis augina du vaikus, sesuo - vieną. Mes kaip italų šeima - vienas be kito negalime. Jų nuomonė svarbiais gyvenimo klausimais man yra neginčijama. Ypač Rimgaudo. Aš jį nuo pat mažens atsimenu kaip tvirtą, turintį savo nuomonę vaikiną.

Labai norėjau išvažiuoti į Jungtinius Arabų Emyratus. Dirbti pagal specialybę tokioje nuostabioje šalyje buvo mano didžiausia svajonė. Šiltas oras, palmės... Tačiau studijas būtų reikėję kuriam laikui nutraukti. Šeima aptarė šį reikalą ir nusprendė, jog kelionę turiu mesti iš galvos. Nejaučiu dėl to kokios nors nuoskaudos. Taip jau mums įdiegta tėvų: privalome vieni kitiems patarti ir padėti. Juk patys artimiausi žmonės niekada nepatars blogai, priešingai - stengsis apsaugoti nuo neapgalvotų ir žalingų sprendimų.
Mes ir dabar beveik neišsiskiriame, kone kasdien aptariame svarbiausius reikalus. Net ir į keliones dažniausiai važiuojame drauge. Rimgaudas su Jolanta labai mėgsta slidinėti. Kai kuris vienas važiuoja į šiltus kraštus, prisijungiu ir aš, nes šaltis man - nepakenčiamas. Ir savaitgaliai, ir visos šventės - kartu."

"Myliu tuos žmones..."

Kai sesuo Jolanta draugavo su vaikinu, kuris jai nepatiko, Daiva labai sielojosi. "Ir kaip buvo smagu, kai ji į vyrus išsirinko žmogų, kuris man, mažei, labai patiko. O kai Rimgaudas tuokėsi, buvau dar visai maža, tada net nesupratau, ką reiškia vestuvės ir kodėl du žmonės nori būti drauge.

Niekada nenorėjau ištekėti vien dėl to, kad ištrūkčiau iš tėvų globos ar pasipuikuočiau prieš drauges. Aš jau sulaukiau to lūžio, kai moteris supranta, jog vedybos vardan vedybų - visiškas marazmas. Ne tai man gyvenime svarbiausia. Vyrui konkrečių reikalavimų nekeliu. Jaučiu širdimi, koks šalia žmogus. Aš tikrai neskubu. O norinčiųjų užkariauti mano širdį yra. Tik dauguma vyrų daro esminę klaidą: jie bando užkariauti mane, nustumdami artimus žmones, bandydami diriguoti savas taisykles."

Daivos darbas baigiasi dažniausiai auštant. Ji jaučia atsakomybę už kolektyvą, klientus ir stengiasi kone visą laiką dalyvauti restorano darbo procese.

"Man buvo didžiulis stresas, kai uždarėme restoraną kapitaliniam remontui. Visa tai truko keturis mėnesius, man tai buvo juodos dienos. Aš taip myliu tuos žmones, kurie ateina pas mus, kad jų apsilankymas man kaip tyro oro gurkšnis. Aš žinau daugumos džiaugsmus ir bėdas, jie būtinai po kelionių atvyksta pasidalinti įspūdžiais, pasidžiaugti kartu.

Tačiau bent kartą per savaitę tikrai randu laiko susitikti su draugais ar paskaityti knygą. Turiu vieną tikrą draugę, su kuria, taip jau likimas lėmė, nesiskiriame apie dvidešimt metų."

Nors Daiva apie vyrų jai skiriamą dėmesį kalba nedaug, tačiau komplimentų ir vylingų žvilgsnių šiai moteriai tikrai netrūksta. "Tikrai, komplimentus galiu rieškučiomis semti. Dažnai būna, kad net nebegirdžiu. Ir tai yra blogai, nes kartais vyras gražius žodžius gali sakyti iš visos širdies..."

Vienas žurnalas praėjusią žiemą rengė konkursą "Jauna, žavi, veikli". Kartą Daivai paskambino žurnalistė ir paprašė susitikti. "Visaip bandžiau atsikalbinėti, nes nenoriu viešumos, nepatinka man tokie dalykai. Bet prikalbino, susitikome. Po kiek laiko ji man vėl skambina ir sako, kad patekau į dešimtuką ir reikės dalyvauti Vilniuje vyksiančiame finaliniame susitikime. O Dieve, pagalvojau, tik to man ir tetrūko. Nuvažiavau. Ir tapau viena iš tų jaunų, žavių ir veiklių moterų. Tiesa, už visas merginas balsavo internetininkai, tai ir jie mane išsirinko. Malonu prisiminti..."