Dainininkė Jazzu išbandys save ir teatro scenoje

- Kaip atsirado sceninis vardas Jazzu?

- Kai man buvo 13 metų, Jazzu vardą man sugalvojo draugai, nes ėmiau mokytis džiazo vokalo, dalyvavau įvairiuose konkursuose, kuriuose man puikiai sekėsi. Ilgainiui tas pasimiršo, kol su Leonu (Leonu Somovu, - red. past.) išleidome pirmą bendrą dainą "Parduodu tau savo muziką". Neturėjome jokių intencijų ją kam nors rodyti, o kadangi dauguma draugų sukasi muzikos versle, išgirdę mūsų bendrą darbą liepė nedelsiant siųsti į radijo stotis. Tada reikėjo kaip nors pasivadinti, nes Justė Arlauskaitė skamba nuobodžiai. Taip prisiminiau Jazzu.

- Kaip atsidūrei Londone?

- Iš pat pradžių norėjau vykti į Prancūziją, tačiau išgąsdino kalbos barjeras ir tai, kad esu antipoliglotė, todėl atsisakiau tos minties, bet pati išvykimo idėja niekur nedingo.

- Iš kur tas noras išvažiuoti?

- Vilnius man pasidarė per mažas. Labai jauna pradėjau dainuoti, daug visko pažinau, ir aplinka, kurioje gyvenau, man paprasčiausiai atsibodo. Jaučiausi joje užstrigusi, todėl norėjosi naujų patirčių. Taip pat kitoje šalyje mačiau perspektyvą realizuoti savo talentą. Kaip aš sakau, ne aš Londoną, bet jis mane pasirinko. Draugė stojo, ir aš užsimaniau pabandyti kartu. Rezultatas buvo toks, kad ji neįstojo, o mane priėmė. Taip Londone praleidau penkerius metus, iš kurių trejus studijavau.

- Kaip žiūri į jaunimo emigraciją ir ką tau reiškia patriotiškumas?

- Myliu Lietuvą, bet dar labiau myliu pasaulį. Kai manęs klausia, kur yra mano namai, aš visada atsakau - visas pasaulis. Kai gyvenau Londone, Lietuvoje lankiausi kas mėnesį. Ir toliau vyko mano koncertai, įrašiau dar vieną albumą. Lietuvoje viskas prasidėjo ir negaliu to ignoruoti, todėl grįžtu ir atiduodu duoklę šaliai, kurią myliu, ir žmonėms. Galiu Lietuvoje palikti dalį savęs, bet ne visą.

- O ar Lietuvoje yra ką veikti profesionaliam muzikantui. O galbūt ta veikla turi "lubas"?

- Tikrai taip. Pradedant nuo valstybės ir aplinkinių požiūrio į muzikantą ir muziką ir baigiant vietomis, kuriose menininkas gali reikštis. Man ir mano muzikai Lietuvoje yra vos keturi miestai, kuriuose aš galiu groti. Bet juk negaliu ten rodytis kiekvieną savaitę. Nenoriu žmonių savimi perkrauti. Manau, kad bet kokia specialybė Lietuvoje galiausiai pasiekia "lubas", todėl žmonės ir išvažiuoja. Neslėpsiu, kad Lietuvoje galėčiau gyventi kaip karalienė. Turiu savo nišą ir savo gerbėjų būrį. Bet su svajonių išsipildymu didėja ir tikslai. Šiuo metu jaučiu, kad Lietuvoje man nebėra erdvės, kur tuos išaugusius tikslus galėčiau pildyti. Muzikiniu požiūriu čia jau pasiekiau daug. Nemanau, kad Lietuvoje mano gerbėjų būrys galėtų gerokai išaugti. Tam daro įtaką ne kiekvienam priimtinas muzikos stilius, žmonių požiūris į lietuvišką muziką ir mano pačios požiūris į save.

- Kaip manai, kuo tu ir tavo muzika išsiskiria iš gausios ir vis augančios alternatyvios muzikos pasiūlos?

- Labai sunku į save pažvelgti iš šono. Žmonės, kurie mane pažįsta, sako, kad didžiausias mano pranašumas tai, kad esu visokia: galiu būti ant scenos ir be jokių pastangų valdyti tūkstantinę minią žmonių ir lygiai taip pat galiu iki ryto plepėti su nepažįstamu žmogumi. O visa tai reziumuočiau kaip natūralumą.

- Tavo įvaizdis ir laikysena tiek scenoje, tiek gyvenime impozantiška. Tai kuriama tikslingai ar taip išeina savaime?

- Mano įvaizdis neturi nieko bendra su strategija. Ir prieš tampant Jazzu buvau ryški. Niekada nedarau nieko, ko nejaučiu. Ne kartą scenoje buvau pasirodžiusi su kuklia juoda suknele, ir tai visiškai nepakeitė mano asmenybės. Turiu stiliaus, estetikos ir grožio suvokimą. Negaliu į sceną eiti bet kaip apsirengusi. Man svarbu gerai jaustis, o aš gerai jaučiuosi, kai gerai atrodau. Tai ir mano muzika bei kūryba tarpusavyje siejasi.

- Kokios tavo kaip atlikėjos ambicijos?

- Galima užsiiminėti saviįtaiga labai ilgai, tačiau nesu tokia kvaila ir į galimybes žiūriu realiai. Vienintelė mano ambicija dabar - daug dirbti, plėsti savo gerbėjų būrį, groti su profesionalais, kad po dvejų metų pasiimčiau Europos MTV apdovanojimą. (Juokiasi.)

- O kokie artimiausi planai?

- Pasirašiau kontraktą su švedų kompanija "Mr. Radar Music". Švedijoje su grupe "Koop" įrašinėsiu solinį albumą, kurį leisime visoje Europoje.

- Kokiose srityse, be muzikos, dar jautiesi gabi?

- Tam tikri žmonės, kurie gana kompetentingi savo srityse, pastūmėjo mane vaidinti. Kartą vaidinau kine, o dabar iš režisieriaus Sauliaus Šaltenio gavau kvietimą atlikti pagrindinį vaidmenį teatre su labai žinomais aktoriais. Taip pat rašau ne tik dainų tekstus, bet ir įvairių žanrų grožinius kūrinius. Turiu nemažą krūvą lentynoje gulinčių tekstų. Draugai ir pažįstami ragina išleisti knygą. Galbūt taip ir padarysiu.

- Esi karjeristė ar svajoji apie šeimą?

- Esu labai šeimyniškas žmogus. Myliu vaikus, ir vaikai labai mane myli. Bet kol kas leisiu sau būti karjeriste, kad tai šeimai po to būtų geriau. Tačiau nekiltų jokių problemų, jei ir dabar nuo mylimo žmogaus atsirastų vaikų. Bet dar ne laikas. Kol kas darau karjerą ir mėgaujuosi gerbėjų dėmesiu.

- Mėgsti bohemišką gyvenimo būdą?

- Skambi frazė tas "bohemiškas gyvenimo būdas", tik jis dažnai klaidingai interpretuojamas. Bohemiškas gyvenimo būdas nebūtinai yra narkotikai, alkoholis, cigaretės ir seksas. Tai gali būti džiazo improvizacija iki ryto su ką tik pažintu vokiečiu pianistu, kaip man neseniai ir nutiko. Iš esmės man patinka naktinis gyvenimas. Ir aš kalbu ne apie naktinius klubus, o apie patį paros metą ir jo mistinę atmosferą, todėl ir kuriu dažniausiai naktį.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"