Chavjeras Bardemas: "Būti garsiam nėra malonu"

Šiandien ispanų aktoriui, "Oskaro" laureatui Chavjerui Bardemui (Javier Bardem) sukanka 45-eri metai.

Citatos

Aktoriai - kaip pomidorai turguje: kiekvienas turi savo kainą. Aš irgi pomidoras. Tik aš toks pomidoras, kuriam nusispjaut, kiek jis kainuoja.

Kai matau save ant žurnalo viršelio, man atrodo, kad pasaulis išėjo iš proto.

Tikrasis grožis slypi bjaurume. Štai ką sau kartoju kas dieną.

Ne, aš ne Bredas Pitas.

Nė viena premija nepadarys tavęs geru aktoriumi. "Oskaras" reikalingas tik tam, kad priverstum žiūrovus ateiti į kiną.

Aš nevairuoju, ir visiems tai atrodo neįtikima. Visiems, išskyrus mane.

Per pastaruosius keletą metų neblogai pradėjau kalbėti angliškai - taip neblogai, kad suprasčiau, jog ši kalba niekada man netaps gimtoji. Kai sakau "Aš myliu" arba "Aš nekenčiu" ispaniškai, tiek daug visko ateina į galvą, bet kai tą patį sakau angliškai, mano galvoje tuščia.

Kartais klausiu savęs, kodėl pasirinkau šią absurdišką profesiją, o ne išvykau į Afriką gelbėti kam nors gyvybės. Atsakymas labai paprastas: aš hipochondrikas, o iš jų blogi gelbėtojai.

Tikiu tuo, kad kadaise žmonės išties buvo mažos beždžionės. Bent jau aš kiekvieną rytą pažvelgęs į veidrodį perduodu Darvinui linkėjimus. Tokiais momentais jo teisumas ypač akivaizdus.

Būti garsiam yra visiška nesąmonė. Tai nemalonu, ypač Amerikoje. Kaina per didelė, aš jai nepasiruošęs. Amerikiečiai žino, kaip su tuo tvarkytis, aš - nemoku.

Apdovanojimai trukdo dirbti. Vos patikėsi savo didybe - viskas. Kaip aktorius esi miręs.

Man patinka, kai gyvenimas parodo, kaip menka yra tai, ką darau.

Aš nesu prabangos šalininkas. Juoduosius ikrus man atstoja du kepti kiaušiniai, bulvės ir kumpis. Ir viskas būtinai didelėje lėkštėje.

Man nejauku žiūrėti į save.

Kai būdamas šešerių metų pasirodžiau Fernando Fernano Gomeso (Fernando Fernan-Gomez) filme "Niekšas", ten buvo scena, kurioje vienas vaikinas juokais man grasino pistoletu. Pagal scenarijų aš turėjau pradėti juoktis, bet pravirkau. "Tai, žinoma, ne tai, ko norėjau, bet man vis tiek patiko." Tądien supratau, kad nuo šios akimirkos visada ginčysiuos su režisieriais.

Aš netikiu Dievo, užtat tikiu Alą Pačiną (Al Pachino). Jeigu kada nors jis paskambins ir paklaus, ar norėčiau su juo kartu vaidinti, turbūt iš laimės neteksiu proto.

Aš supratau, kad svajonės pildosi, kai režisierius Džulianas Šnabelis (Julian Schnabel) parodė Alui Pačinui mano filmą "Prieš tai, kai naktis nusileidžia". Bet nieko ypatingo nenutiko. Trečią nakties Ispanijos laiku iš Niujorko man paskambino A. Pačinas ir pasakė, kad jam patiko.

Geriausiai prisimenu tą dieną, kai mirė mano tėvas.

Tėvas paliko šeimą, kai buvau kūdikis. Mane užaugino mama ir sesuo. Galima sakyti, gavau moterišką išsilavinimą.

Mūsų planeta būtų geriausias iš pasaulių, jeigu visi žmonės sąžiningai darytų tai, ką daro.

Kiekviename žmoguje vyksta nuolatinė kova tarp to, kas jis yra, ir to, kuo jam derėtų tapti. Tiesa, ne visi tą kovą sugeba pastebėti.

Norėčiau numirti tyloje. Visos kitos mirties aplinkybės mane jaudina kur kas mažiau.

Mano vaikystėje buvo per daug kalbų apie politiką ir prievartą, nes mano dėdė daug metų praleido kalėjime - jis buvo aršus Franko režimo priešininkas.

Ateina momentas, ir turi apsispręsti, ką manai. Negalima viso gyvenimo nugyventi per viduriuką.

Pradėjau žaisti regbį, kai man sukako devyneri, ir žaidžiau iki dvidešimt trejų. Nuo to laiko daug kas pasikeitė. Dabar jie laksto kaip gazelės, ir tai labiau primena mašinų lenktynes.

Žaisti regbį Ispanijoje - tas pats, kas būti toreodoru Japonijoje.

Sudėtingiausias dalykas - tai suvaidinti tą, kuris dar gyvas.

Kai Koenai (Coen) mane pakvietė į "Čia nėra vietos senukams", aš pasakiau: "Klausykite, aš tikrai ne tas aktorius, kurio jūs ieškote: nevairuoju mašinos, beveik nekalbu angliškai ir nekenčiu prievartos". Jie pradėjo juoktis ir sako: "Todėl tave ir pakvietėme".

Yra tik du filmai, kuriuose aš rankose laikau ginklą. Pirmajame filmavausi 1996 m. Tai buvo labai žiaurus filmas, po kurio nusprendžiau tokiuose nebedalyvauti. Todėl kai po 11 metų Koenai pakvietė mane vaidinti "Šioje šalyje nėra vietos senukams", aš ilgai bandžiau susilaikyti ir nepasakyti "taip", nors Koenai visada buvo mano mėgstami režisieriai.

ŽMONA. Su aktore Penelope Kruz (Penelope Cruz) Ch. Bardemas susituokė 2010 metais ir susilaukė jau dviejų atžalų. "Esu dėkingas kažkam viršuje, kad jis leido pasijusti mylimam..." - sako aktorius.

Iš mano šukuosenos "Šioje šalyje nėra vietos senukams" juokėsi visi, kai kurie netgi klausė, kaip nepavargstu dėvėti šio peruko. Šiaip ten buvo mano paties plaukai.

Su Koenais buvo linksma. Aš jų nekenčiau, bet buvo labai linksma. Nekenčiau už tą siaubingą šukuoseną.

Aš niekada nesuvokiau Koenų kaip dviejų žmonių. Kai dirba, jie tampa vieniu - monstru su dviem galvomis. Šios galvos žeria viena kitai komplimentus ir niekada nesiginčija. O kai kalbasi su tavimi, kalba kaip vienas žmogus.

Svarbiausias dalykas kine - tai istorija. Taip mano visi. Man regis, svarbiausia - kaip ją papasakosi.

Atmosfera aikštelėje daug pasako apie režisierių.

Pastebėjau, kad tie žmonės, kuriuos aš laikau talentingais, kaip Milošas Formanas (Miloš Forman), Alechandras Amenabaras (Alejandro Amenabar), Koenai ir Vudis Alenas (Woody Allen) dirba pagal vieną principą: aš nežinau, ką darau, nežinau, kaip aš tai darau, tiesiog bandau tai daryti - štai ir viskas.

Vertybes formuoja ne darbas, o žmonės.

Laisvalaikiu aš skaitau. Labai svarbu skaityti knygas, nes pasaulyje nėra nieko baisiau už scenarijus, tai pati baisiausia literatūra.

Žmonės mano, kad jeigu ekrane du aktoriai myli vienas kitą, tai gyvenime irgi. Jie nepagalvoja, kad mums už tai moka pinigus, o filmavimo aikštelėje kažkas rėkia: "Aistringiau, po galais, aš jumis netikiu!"

Kadaise buvau vakarėlių karalius, o dabar - senis. Pora kokteilių, ir daugiau nieko man nebereikia.

Aš visai neblogai dainuoju. Tikriausiai todėl, kad turiu ilgą kaklą.

Aš niekada nekalbu apie Penelopę. Ir dabar, žinoma, nekalbėsiu.

Esu laimingai vedęs, kvėpuoju ramiai ir gyvenu taikiai su savimi. Esu dėkingas kažkam viršuje, kad jis leido pasijusti mylimam.

Kaip ir daugelis drovių žmonių, kurie kitiems neatrodo drovūs, aš labai drovus.

Žinote, kodėl gera būti aktoriumi? Tu gali žiūrėti į pasaulį svetimomis akimis.

Mes visi esame geri ir blogi, ir tai keičiasi po 20 kartų per dieną. Aktorius neturi teisti savo personažo.

Būdami dvidešimties metų mes visi gailimės dėl to, ką darėme būdami keturiolikos. Trisdešimt trejų graužiamės dėl to, ką darėme dvidešimt penkerių... Kuo labiau artėjame prie penkiasdešimties, regis, tuo labiau imame gailėtis dėl visko iš eilės. Žinote, ką aš supratau: velniop visus tuos apgailestavimus.

MOTINA. Ch. Bardemas su motina, aktore ir aktyvia pilietinių teisių gynėja, protesto demonstracijoje Madride.

DOSJĖ

Ch. Bardemas gimė 1969 m. kovo 1 d. Gran Kanarijos las Palme - mieste, esančiame Kanarų salose. Augo su motina trijų vaikų šeimoje.
Chavjero motina Pilar Bardem - televizijos bei kino aktorė, gerai žinoma Ispanijoje ne tik dėl vaidmenų, bet ir dėl savo politinių iniciatyvų. P. Bardem, dažnai vadinama La Bardem, kovojo dėl darbo teisių bei pilietinių teisių moterims, taip pat dėl liberalesnės Katalikų Bažnyčios. Ji įsitikinusi, kad moterims turėtų būti suteikta galimybė tapti kunigėmis.
Chavjero tėvas iš Kubos kilęs Chosė Karlosas Encinas Dusinagas (Jose Carlos Encinas Doussinague) - verslininkas, šeimą palikęs tada, kai būsimajam aktoriui nebuvo net metukų.
Jaunystėje Ch. Bardemas ketino tapti dailininku arba regbininku, tačiau po vaidmens Bigo Lunos (Bigas Luna) filme "Meilė, seksas ir rūkytas kumpis" ("Jamon, jamon") nusprendė pasirinkti aktorystę.
2010 m. vedė kolegę Penelopę Kruz. Su ja augina du vaikus: trejų metukų sūnų Leo ir pernai liepą gimusią dukrelę Luną.
RYŠKIAUSI VAIDMENYS
"Patarėjas" (2013 m.)
"Biutiful" (2010 m.)
"Viki Kristina Barselona" (2008 m.)
"Šioje šalyje nėra vietos senukams" (2007 m.)
"Goja" (2006 m.)
"Nakties įkaitas" (2004)
"Jūros gelmėse" (2004 m.)

Parengė Aras MASIULIS