Česlovas Juršėnas ir jo kompanija

- Būna, vienišėjančiam kompaniją palaiko tiktai Dievas... Kas ją palaiko jums?

- Aš turiu kompiuterį su trimis šachmatų programomis, su juo žaisti patogiausia, - jis tavęs neapgaudinėja. Kai įsismagini, veikia kaip narkotikas.

- O jeigu rimtai?

- Yra mano keturpakopė šeimyna: sūnus su marčia kartkartėmis aplanko ir padeda kai kuriuos darbus padaryti, anūkas, nepaisant to, kad turi du savo berniukus, kartais ateina, atsiveda vyresnįjį, jam su manim įdomu žaisti iki šiol.

- Vyliausi išgirsti, kad tai bus knyga.

- Geriausia dovana man buvo ir yra knyga. Biblioteka, nors ir nuolat papildoma, baigia ištirpti, nes ne vieną dešimtmetį dalinu knygas Ignalinos, Švenčionių, Druskininkų bibliotekoms, retas, vertingesnes - M.Mažvydo bibliotekai. O neskaitytų knygų arba skaitytinų pakartotinai dar turiu labai daug - ypač klasikos veikalų. Man jų su kaupu užteks iki gyvenimo pabaigos, bent kol akys leis. Neseniai vėl perskaičiau Petro Cvirkos romaną „Frank Kruk“ - smagi knyga. Labai vertinu Justiną Marcinkevičių - anais laikais jis mus budino ir kėlė, mokė tarti žodį Lie-tu-va. Tame, kas yra likę, radau vieną pirmųjų dar vidurinėje mokykloje 1954-aisiais pirktą knygą - Tarptautinių žodžių žodyną. Knygų ieškojimas man buvo uždavinys nuo pat pradžių. Jas gaudžiau visais įmanomais būdais - ir per draugus, ir per antikvariatus. Kai mokiausi Leningrado aukštojoje partinėje mokykloje, netoli mūsų bendrabučio buvo keli knygynai ir aš buvau nuolatinis jų lankytojas. Net partinės mokyklos bibliotekoje galėjau skaityti draudžiamą literatūrą, žinoma, su sąlyga, kad niekam nesigirsiu ir skaitysiu tik vietoje. Palankumą pelnydavau saldainių dėžėmis, pirktomis Vilniuje, ir tokiu būdu senais laikais pavykdavo ne tik skaityti, bet ir įsigyti retesnių knygų. Kartą iš po prekystalio man pasiūlė net amerikonišką enciklopedinį žinyną. Kainavo jis 160 rublių, tai buvo visas atlyginimas, bet aš nesugebėjau atsispirti pagundai. Žinoma, mano bandymai nuslėpti šitą faktą nuo žmonos Jadvygos nuėjo šuniui ant uodegos, po kiek laiko ji mane demaskavo ir kilo triukšmas, kaip aš galėjau visą atlyginimą iškeisti į vieną knygą.

- Užtat turbūt labiau bijojot gaisro, o ne vagies?

- Pavyko gaisro išvengti. Tik vienąkart uždūmijo šiukšlių dėžė, bet aš didvyriškai ją užgesinau, o dėl vagių - kas gi vogs knygas, ypač tarybiniais laikais. Nors pamažu bibliotekoje radosi brangių ir retų knygų. Iki šios dienos laikau albumą apie Džoną Kenedį, kurį man Austrijoje padovanojo lietuvė. Yra ir daugiau knygų, kurias laikysiu iki priešpaskutinės dienos.

- Ar vis dar esate optimistas, matydamas, kaip politikai murkdosi purve, kaip marginalizuojami Sąjūdžio žmonės, kaip korupcija raizgyte apraizgiusi valstybę iš vidaus?

- Tebelieku optimistas. Į besikeičiančią realybę žiūriu ramiai, kantriai, nes juk patys pasirinkome kapitalizmą. Gaila, kad įgyvendiname jo prasčiausią atmainą. Vis prisimenu amerikiečių rašytojo E.Sinklerio (Upton Sinclair) romaną „Džiunglės“ apie lietuvių emigrantų vargus Čikagoje XIX a. pabaigoje. Labai gaila, kad žmonių, ypač turtingųjų, godumas niekaip neišgydomas, mažos grupelės piniguočių turtai vis didėja, nepaisant visų paskutinių popiežių grūmojimų. Pasiklausius mūsų pramonininkų, susidaro įspūdis, kad jie negali pakelti atlyginimų, nes bankrutuos, kad jie - vos ne didžiausi vargšai...

Visą pokalbį su jubiliatu skaitykite šeštadienio „Respublikoje“