"Buvo smalsu pažvelgti, kas yra kitoje altoriaus pusėje"

Verbų sekmadienį Šv. Brunono koplyčioje buvo laikomos pirmosios mišios. Debreceno gatvės rajone yra 80 tūkstančių gyventojų, ir vyresnio amžiaus žmonėms būtų sunku pasiekti tolimesnius Dievo namus bei asmeniškai pabendrauti su klebonu ir vienuoliais. Tad ir kilo būtinybė įsteigti mieste dar vieną parapiją. Šalia statomame vienuolyne ir parapijos centre jau dabar buriasi neįgaliųjų bendruomenė, rengiamos stovyklos ir iškylos jaunimui. Steigiamos pagalbos grupės turintiems priklausomybių žmonėms.

Mačiau brolį Piotrą išmintingai, jautriai bendraujantį su vaikais, o tai daug apie žmogų pasako. Tad nusprendžiau pakalbinti, kokias vertybes jis puoselėja parapijiečių širdyse.

Kaip prieš septynerius metus iš Lenkijos patekote į Klaipėdą?

Pranciškonų Ordino vienuolynai jau yra Vilniuje ir Medininkuose. Į Klaipėdą mus pakvietė Telšių vyskupas Jonas Boruta. Taip pat Ordino valdžia norėjo, kad mes būtume čia, patys Dievo ieškotume ir žmones vestume pas Jį. Čia esame trys broliai. Kai kūrėsi parapija, artėjo Lietuvos tūkstantmetis, ir norėjosi pagerbti šv. Brunoną, vieną pirmųjų misionierių, atvykusių į Lietuvą ir tapusį kankiniu. Vokietijos kronikose, jo gyvenimo aprašymuose pirmą kartą ir buvo paminėtas Lietuvos vardas.

Ar lietuvių mentalitetas, humoro jausmas smarkiai skiriasi nuo lenkų? Kas jus išmokė kalbėti lietuviškai?

Didelių skirtumų nėra. Jeigu žmonės nori susikalbėti, joks charakterio bruožas ar silpnybė netrukdo. Mokytojų turėjau daug. Lankiau Vilniaus universitete užsieniečiams skirtus lietuvių kalbos kursus, o paskui padėjo pažįstami. Esu dėkingas, kad žmonės po pamokslo ar susitikimo pasakydavo, kokias kalbos klaidas padariau.

Kai kalbatės su vaikais, ko jie klausia, kaip įsivaizduoja Dievą?

Vaiko mąstymas kitoks negu suaugusiojo. Antai žemaitiškai sako: "Drobyna (kopėčios) negali eiti miegoti, nes neturi galvos."

Susitinku su vaikais mokyklose, Jaunimo dvasinės pagalbos bei Vaiko ir šeimos gerovės centre. Regis, suprantu mažuosius ir su jais susikalbu. Nemanau, kad įsivaizduoja Dievą kaip senelį ant debesies ar kaip kosmoso jėgą. Iš tikrų jie ieško su Juo asmeniško santykio, Jis yra draugas. Neseniai vienas vaikinas atėjo ir pasakė: "Man trūksta Dievo, nes mano gyvenimas teka pro pirštus." Dirbdamas su vaikais gal ne iš karto gali džiaugtis vaisiais, jie gali sunokti ir po dvidešimties metų, o gal ir anksčiau.

Jums tenka prisiliesti ir prie suaižėjusių sielų tų, kurių patirtys ir elgesys jau ne vaikiški. Įmanoma juos prisijaukinti?

Visada yra galimybė pasikeisti. Pirmiausia tokiam žmogui reikia ne gailestį rodyti, bet pasitikėjimą, tai, kad jis geras žmogus ir yra vertas geresnio. Per pokalbius su vaikais geriau iš karto duoti vaistą nuo dvasios sužalojimų, sakyti, kaip reikia gyventi, ką jis gera gali padaryti. Man lengviau kalbėti apie gėrį, ne apie blogį.

Kada ir kaip supratote, kokį kelią rinktis?

Žmogus pats iš karto nesupranta, kam yra pašauktas. Tai Kūrėjas išsirinko mane, ne aš jį. Pradėjau patarnauti mišioms iš smalsumo, kaip ten viskas atrodo iš kitos altoriaus pusės. Paskui, jau būdamas Ordine, supratau, kad būta įvykių ir ženklų, kurie buvo tarsi kertiniai tikėjimo akmenys. Man labai brangus šv. Antanas, nes toks yra mano tėvo vardas. Kunigas, kuris globojo mus, patarnautojus, buvo Pranciškus, mes jį pasveikindavome per vardines įteikdami gėlę, o jis mums atnešdavo saldainių. Su juo važiuodavome į keliones, stovyklas, tad jis tapo brangus, tapo pavyzdžiu. O koks išmintingas buvo šv. Pranciškaus susižavėjimas pasaulio grožiu!

Kitam dangaus karalystės buvimą įrodo menas. Gal žmonės ne taip lankytų bažnyčias, jei nebūtų sakralinės muzikos, sukrečiamos architektūros ir paveikslų?

Menininko darbas gali tapti savotiška malda, neįprastu ryšiu su Kūrėju, kitaip nei žodžiais ištartu prašymu, padėka ar šlovinimu. Menas visą laiką buvo ir yra svarbus evangelizacijai. Evangelijoje aprašyti Jėzaus, Marijos, apaštalų gyvenimo įvykiai, šventųjų darbai, stebuklai yra pagrindinis įkvėpimas kūrėjui. Tikintieji meldžiasi, stebeilydami į paveikslus, skulptūras, bažnyčios pastato grožybę; galima pasakyti, kad Evangelija ar katechezė yra paveiksluose.

GALIMYBĖ. "Savo kūryba, darbais, meile galime išreikšti savo tikėjimą Dievu ir žmonėmis", - sakė pranciškonų vienuolis Piotras Strocenas.

Ar žmogus jau gimsta geras, ar reikia dėti daug pastangų saviugdai?

Dievas sukūrė labai gerą pasaulį. Ir mūsų pašaukimas - siekti tobulumo. Jeigu nenori būti geresnis, tai reiškia, nenori tęsti Dievo darbo, nes tai Jo yra pradėti brėžiniai, padėti pamatai, ir žmogus turi užbaigti tą pastatą. O jeigu jis kliausis vien savo valia, griaus tai, kas pastatyta, nebus laimingas. Sakote, kitas pareina iš bažnyčios ir vėl tampa piktas, pagiežingas; tai koks jis būtų, jeigu išvis nesimelstų? Žmogus yra silpnas, tai tiesa, kartais priima neteisingus sprendimus, bet tai nereiškia, kad galima įžeisti jo žmogišką orumą, atstumti arba išvežti į negyvenamą salą.

Pažįstu kunigų, savo pašaukimą iškeitusių į moters meilę. Esu galvojusi, kieno gyvenimas yra šventesnis: asketiško vienuolio, besimeldžiančio savo celėje, ar moterėlės, auginančios neįgalų vaikelį, vargstančios su girtuokliu vyru, ir dar bažnyčiai aukojančios kapeikėlę?

Kunigas - toks pat žmogus, gali pasiduoti pagundai ir atmesti, ką jam Dievas davė. Aš nesmerkiu tų kunigų, reikia melstis už tuos, kurie paliko kunigystę, jos neįvertino. Bet taip pat po kažkiek laiko kai kurie sugrįžta. Reikia džiaugtis, kad Dievas apšviečia tuos žmones. Taip pat reikia pasakyti, kad skaičius tų, kurie palieka Dievo tarnystę, nėra didelis. Kiekvienas žmogus turi savo talentus, charakterį, pažinimą, išsilavinimą, ir - pašaukimą, todėl, kad Dievas jį tokį sukūrė. Ir jeigu žmogus pašauktas būti vienuoliu, tai nėra priešinga žmogaus prigimčiai. Jėzus pasakė Evangelijoje, kad yra tokie, kurie dėl Dievo karalystės atsisako kurti šeimą. Gyvūnai turi instinktus, žmogus dar turi protą, sielą ir mąstymą.

Dvasingumas yra bendrystė su Kūrėju. Žmogus atpažįsta, kad šis pasaulis yra tik maža dalelė jo gyvenimo. Dvasingumas nepriklauso nuo to, ką darome, bet ar darome tai, kas yra mūsų pašaukimas. Šventas Antanas, šventas Pranciškus, Mergelė Marija, Jonas Povilas II, tėvas Pijus, motina Teresė buvo žmonės. Kaip ir tėvas Maksimilijonas Kolbe, kuris Aušvico koncentracijos stovykloje vietoje kito žmogaus žengė į bado kamerą. Jis nebuvo išrinktas į grupę pasmerktų badauti žmonių, kuriuos prižiūrėtojai baudė už vieno kalinio pabėgimą, bet pasisiūlė pasiaukoti, kad vienas šeimos tėvas liktų gyvas.

Moteriškė, kurios pašaukimas yra būti motina, ir savo pareigą atlieka šimtu procentų, taip pat yra šventa. Bet negalima lyginti žmogaus su žmogumi. Turi būti savimi ir eiti savo keliu. Aš turiu laisvą valią pasirinkti, bet turiu atpažinti, kodėl aš esu toks, kodėl Viešpats tokį mane sukūrė ir nusprendė, jog turiu gyventi dabar ir čia. Pašaukimas yra kaip dėlionė: jos dalelę galima bet kur įkišti, bet forma ar spalva netiks. Yra viena vienintelė vieta, kur ji tinka.

Ar Dievas jus išleidžia atostogų? Ar turite laiko pasaulietiškiems pomėgiams, tarkime, žvejybai? Kas jūsų draugai?

Kaip atspėjote? Kaip ir kitiems žmonėms, vienuoliams taip pat priklauso mėnuo atostogų. Tada galima važiuoti pas tėvus, giminaičius ar dar kur kitur. Tai yra laisvas laikas nuo tarnavimų. Mane traukia žvejyba, bet pagauti ir parnešti žuvį yra darbas. Aš važiuoju pasėdėti prie vandens gamtoje ir iš tikrųjų pasidžiaugti pasaulio grožiu, susijungti su gamta, pajusti, kad žmonės yra broliai ir seserys. Ir tai - nuostabus jausmas. Jau keli metai su savo sesers šeima savaitę pagyvenu palapinėje, kai su "švogeriu" pagauname žuvies, skanaujame, o jeigu ne - tai ir nevalgome.

Per atostogas vėl aplankysiu buvusius klasės, vaikystės draugus. Jie giriasi savo šeima, pasakoja apie savo gyvenimą, o aš galiu papasakoti apie savąjį. Galime pažvelgti į tai, kokia ta draugystė buvo kadaise, ir dabar, kai išsibarstėme po pasaulį, - vis tiek bendrystė išliko.

Bet nuo Dievo, nuo tikėjimo, nuo bendravimo su Juo ar pareigos liudyti Jį nėra atostogų.

Ar turite svajonę? Galbūt - grįžti gyventi į Lenkiją?

Oi, daug tų svajonių yra! Ne kartą giminės klausė, kodėl išvažiavau į tą Lietuvą, kiek ten būsiu. Atsakau: tik dvidešimt, keturiasdešimt metų, ir sugrįšiu į Lenkiją. Mano svajonė - turėti daug draugų, tai didelis turtas, ir nesinori to sąrašo baigti. Taip pat - patirti Dievo veikimą, džiaugtis, kad jis yra tarp mūsų ir kad mes draugaujam.