Bruce Willis gyvenimo filosofija

Vaikystėje aš mikčiojau. Smarkiai mikčiojau - vos sakinį galėdavau ištarti. O jeigu tu mikčius, - esi lyg nesavas, tau iš pasąmonės visąlaik kažkas trukdo. Žmonės su tavimi jaučiasi nejaukiai, jiems norisi padėti tau pabaigti sakinį, ir dėl to tu dar labiau užsisklendi savyje. Žodžiu, uždaras ratas.

Tėvai man padėjo tuo, kad dėjosi nepastebintys mano mikčiojimo. Tokiais atvejais užuojauta ir meilė - geriausi vaistai.

Kai tau blogai, yra du variantai: susitaikyti arba eiti per ugnį. Aš galvojau: gerai, aš mikčius. Užtat aš galiu jus prajuokinti taip, kad jūs tai pamiršite. Ir aš visada stengiausi pralinksminti draugus, repetavau numerius, kad prajuokinčiau bendraamžius, nors tai vargu ar atrodė linksma mūsų mokytojams.

Aš nenorėjau laikyti savęs nevisaverčiu ir pasiprašiau priimamas vaidinti mokykliniame spektaklyje. Maždaug aštuntoje klasėje. Išėjau į sceną - ir atsitiko stebuklas: lioviausi mikčiojęs! O po spektaklio pradėjau vėl. Užtekdavo man apsimesti kitu žmogumi, ne savimi, ir mano defektas dingdavo. Todėl man vis labiau patikdavo vaidinti scenoje. Aš koviausi su mikčiojimu daugybę metų, ir pagaliau jį nugalėjau. Stodamas į koledžą, žinojau, jog noriu būti aktorius.

Kai buvau maždaug dvidešimties metų, per kvailą atsitiktinumą žuvo keli mano draugai. Tuo pat metu mano brolį kelyje nutrenkė mašina - jis nulėkė apie dvidešimt metrų, o paskui pusę metų gulėjo ligoninėje. Netrukus mano seseriai diagnozavo sunkią limfomatozės formą. Kurį laiką mes manėme, jog ji tuoj mirs.

Taigi aš visą laiką jaučiau, koks trapus yra gyvenimas. Sakoma, kad skausmas - gyvųjų privilegija: kai miršti, kančios baigiasi. Aš tuo tikiu. Kai mąstai apie mirtį, savo arba kieno nors kito, pajunti, kad protu to neįmanoma suvokti.

Iki trisdešimties metų aš gyvenau Niujorke, - turbūt tai buvo pats beprotiškiausias laikas mano gyvenime. Iki šiol šypsausi, kai prisimenu. Pareigą turėjau tik vieną: laiku suspėti į teatrą. Jokių rūpesčių. Kai esi 25-erių, gali eikvoti nervų ląsteles milijonais.

Paskui aš tapau televizijos žvaigžde, paskui kino žvaigžde. Pakilau į viršų ant šlovės bangos ir tada supratau, koks yra tokios sėkmės minusas. Tai anonimiškumo praradimas. TV šou, filmai, interviu žurnaluose ir televizijoje, apkalbos, - visa tai sukuria hologramą, kurią žmonės priima kaip tave. Bet tai tik iliuzija. Tokia pat, kaip ir religijos ir valdžios iliuzija. Buvo laikas, kai aš siaubingai pykau ir protestavau. Dabar tapau daug ramesnis. Jūs jau man atleiskite - aš nieko nepasakosiu apie asmeninį gyvenimą. Man liko tiek nedaug privatumo, kad aš nenoriu juo dalytis.

Aš žinau, ką reiškia būti garsiam, todėl gerai suprantu, kas yra tikra draugystė. Dauguma mano draugų pažinojo mane dar tada, kai buvau neturtingas. Ir jie visi iki vieno padeda man nežiūrėti į dabartinę padėtį pernelyg rimtai.

Anksčiau aš neskirdavau gyvenimo ir darbo. Bet kai po "Hudzono vanago" mane užmėtė akmenimis, išmokau atidalinti vieną nuo kito. Dabar darbe elgiuosi kaip bet kuris kitas žmogus: tiesiog stengiuosi padaryti viską, ką sugebu.

Kai buvau berniukas, penkiasdešimtmečiai man atrodė senukai. Aš dabar nejaučiu metų naštos, bet matau raukšles ant savo veido. Per daug juokiausi! Širdyje tai aš dar jaunas, dvidešimt penkerių. Bet gerti mečiau. Aš noriu kuo ilgiau gyventi dėl savo vaikų. Noriu palakstyti dar ir su jų vaikais.

Yra toks paveikslas su einančiu žmogumi: jis pradeda nuo to momento, kai buvo naujagimis, ir štai eina, eina, tampa aukštas ir stiprus, paskui pamažu senėja, kūprinasi, jam linksta kojos... Aš visiems patarčiau tą paveikslą pasikabinti ant sienos. Tada gali kas rytą atsikelti ir pasakyti: "Štai šitame savo gyvenimo taške aš dabar esu." Jeigu žiūrėsi į šį paveikslą kiekvieną dieną ir klausi savęs, kiek metų tau dar liko, išmoksi neleisti laiko veltui.

Gyvenimas trumpas - netgi jei ištrauksi iki devyniasdešimties. Gyvenk, kad dūmai rūktų, štai ką aš manau. Brangink kiekvieną dieną, minutę, nes nespėsi nė mirktelti, ir viskas baigsis. Esu visiškai įsitikinęs, kad daugumai žmonių jų mirtis tampa didžiule staigmena.

Parengė Olga Beleičeva