Borisas Nemcovas: fizikas, perėjęs į opoziciją

Net ne visi rusai žino, kad būtent B. Nemcovas sugalvojo akustinį lazerį, kurį galima laikyti jei ne visaverčiu klimatiniu ginklu, tai tikrai prietaisu, galinčiu lokaliai paveikti oro sąlygas.

Tai žinant, nebeatrodo netinkama, kad po mirties B. Nemcovas vis dažniau lyginamas su Andrejumi Sacharovu, savo laiku irgi atsisakiusiu mokslo dėl visuomeninės veiklos. Juo labiau kad pagal vieną versijų kaip tik A. Sacharovas užkrėtė būsimą posovietinės Rusijos politiką opozicine kova.

Nestandartinis moksliukas

Mokslininko karjerą B. Nemcovui tam tikra prasme lėmė likimas – arba, tiksliau, genai. Jo dėdė Vilenas Eidmanas buvo fizikos ir matematikos mokslų daktaras bei akademiko, Nobelio fizikos premijos laureato Vitalijaus Ginzburgo bendražygis, taigi priklausė sovietinio mokslo olimpui. Ir kai atėjo metas spręsti, kas galėtų pratęsti dviejų iškilių mokslininkų darbus, natūraliai iškilo B. Nemcovo kandidatūra. Ir ne vien dėl giminystės ryšių: jau gana daug pasiekęs jaunasis fizikas teikė vilčių.

Mokyklą B. Nemcovas baigė aukso medaliu, tuomečio Gorkio (dabar Žemutinis Naugardas) N. Lobačevskio universiteto Radiofizikos fakultetą 1981-aisiais – su pagyrimu. Ir jau po penkerių metų apsigynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato disertaciją, kurios temos sudėtingumą turbūt įvertintų net diletantai: dalelių susidūrimai, kosminė plazma, didesniu nei šviesos greičiu judantys elektronai...

Borisui Nemcovui artimi bičiuliai nė neabejoja, kad jį iškeisti mokslą į politiką bei visuomeninę veiklą įkvėpė Andrejaus Sacharovo (apačioje dešinėje) pavyzdys.

Kaip pasakoja bičiuliai, B. Nemcovą visada domino dinamika, judėjimas. Iš dabarties pozicijų galima pamanyti, kad jau tuomet reiškėsi jo neramus būdas, nevaldomas polėkis. Kaip tik tas polėkis, o ir impulsyvumas, kurio B. Nemcovas nepajėgė nuslėpti net atėjęs į valdžią, galėjo sužlugdyti jo mokslinę karjerą: mokslininkai, kaip diktuoja šablonas, turėtų būti mąslūs. Bet B. Nemcovas kaip tik toks ir buvo – mąstytojas. Tik, sako bičiuliai, mąstymo procesas jo galvoje vykdavo žaibiškai. Impulsyvumas jam nė kiek nekliudė. Priešingai: daugumos nuomone, kaip tik dėl to B. Nemcovas, kaip mokslininkas, buvo genialus – jam nereikėdavo sėdėti dienų dienas pasirėmus galvą, kad ką nors sugalvotų.

B. Nemcovas labai daug dirbo, rašyti mokslinius straipsnius jam sekėsi greitai ir lengvai, taigi jau 1985- aisiais jis apsigynė disertaciją. Bet stereotipinis moksliukas niekada nebuvo: mokėjimą džiaugtis gyvenimu jis perkeldavo ir į savo mokslinę veiklą, net jei dėl to jo seminarai kartais virsdavo ginčų turgumi.

Nors buvo pleibojiškos išvaizdos ir, kam slėpti, elgesio, jaunasis fizikas, anot artimų draugų, turėjo neeilinę galvą bei puoselėjo akivaizdžią aistrą mokslui. Be to, B. Nemcovui niekada netrūko pasitikėjimo savimi. Nors anuomet jis nė iš tolo nepriminė solidaus visuomenės veikėjo: aukštas, kupeta garbanotų plaukų, barzda, apsitaisęs galas žino kuo. Į drabužius jam, prie pradedančiojo mokslininko algos prisidurdavusiam iš fizikos, matematikos ir anglų kalbos korepetitoriaus uždarbio, visada buvo nusispjauti. Darbe B. Nemcovas pasirodydavo nuspurusiais megztiniais, o kartą žiemą į paskaitas atėjo avėdamas veltinius. Bet merginos jį vis tiek dievino – ir gal kaip tik dar už tai.

Projektai įslaptinti iki šiol

Buvę kolegos tik dabar atskleidė, kad B. Nemcovo fiziko karjeroje netrūko slaptų mokslinių darbų, kurių turinys iki šiol žinomas tik nedaugeliui. Dalis šių darbų net niekada nebuvo publikuoti, juos B. Nemcovas atliko pagal įvairių institutų užsakymus. Daugelis jo projektų buvo susiję su elektromagnetinių bangų sklidimu atmosferoje, taigi galima numanyti, kokiose strategiškai svarbiose srityse juos ketinta taikyti. Ir artimiausi bendradarbiai sako nežinoję B. Nemcovo darbo subtilumų – tik tiek, kad tai buvo susiję su netikėto raketų antpuolio apsaugos sistemos kūrimu.

B. Nemcovui priskiriama per 60 mokslinių darbų ir keli išradimai. Jau tapęs politiku, jis pagrįstai galėjo didžiuotis kai kuriais savo buvusiais mokiniais, tapusiais žymiais mokslininkais. Kaip būtų pasisukęs paties B. Nemcovo gyvenimas, jeigu jis 9- ojo dešimtmečio pabaigoje nebūtų perėjęs į politiką, galima spėlioti. Tačiau kolegos mokslininkai neabejoja, kad tokiu atveju B. Nemcovas dabar dar būtų gyvas, ir jau pasaulinio garso akademikas.

Rusijos valdžiai lojali žiniasklaida vis surasdavo kompromato prieš Kremliui įkyrinti opozicionierių, tačiau Borisas Nemcovas ir neslėpė turįs silpnybių.

Politika B. Nemcovas nesidomėjo iki 1987 metų. Sovietų režimui jis neoponavo, nors aktyviu komjaunuoliu irgi niekada nebuvo. Jam labiau rūpėjo mokslas, sportas ir šiaip mėgautis gyvenimu.

Radiofizikos mokslinių tyrimų institute, kur B. Nemcovas dirbo keletą metų, jis, kaip vieno garsaus mokslininko giminaitis ir kito favoritas bei realiausias įpėdinis, turėjo ypatingą statusą. Į institutą jis galėdavo ateiti ir iš jo išeiti kada panorėjęs. Niekas jo nevaržė, neribojo – teoriškai B. Nemcovas galėdavo nesirodyti darbe. Tačiau kaip tik institute jis praleisdavo daugiausia laiko, nes tik čia turėjo sąlygas dirbti – gyveno vieno kambario butuke su žmona ir maža dukrele.

Vėliau, kai B. Nemcovas vis dėlto išsiskyrė su mokslu ir tapo Žemutinio Naugardo srities gubernatoriumi, jis, aišku, pasikeitė – ir pradėjo geriau rengtis. Tačiau vis tiek periodiškai pažeisdavo protokolą neformaliu stiliumi. Anuomet dirbę žurnalistai prisimena, kad gubernatoriui nieko nereikšdavo į spaudos konferenciją atvykti mūvint džinsus. Vietos valdininkėliams, pratusiems prie dar sovietmečiu dvelkusio aprangos etiketo, tai keldavo šoką.

Netikėta metamorfozė

Kas privertė perspektyvų mokslininką atsisakyti karjeros ir tapti visuomenės veikėju ir politiku?

Pirmiausia „nutiko“ istorija. Situacija paskutinius metus gyvuojančioje Sovietų Sąjungoje, o ir iškart po jos žlugimo, daugelis prisimins, buvo ne pati geriausia visiems. Žmonės sunkiai vertėsi. O mokslininkai išvis neturėjo iš ko gyventi, mat karinių užsakymų, iš kurių jiems buvo mokami atlyginimai, staiga labai sumažėjo.

Tačiau vien užgriuvusiu skurdu aiškinti kardinalius B. Nemcovo karjeros pokyčius būtų klaidinga. Čia neapsieita be kito žmogaus, padariusio sveikinančią mokslininko karjerą ir vėliau jos taip pat be gailesčio atsisakiusio, įtakos.

Kai B. Nemcovas kūrė savąjį akustinį lazerį, A. Sacharovas gyveno tremtyje ten pat, Gorkyje. Ir nors tuomet jie dar nebuvo pažįstami, disidento, kovos už žmogaus teises aktyvisto pavyzdys, reikia manyti, paveikė jaunojo fiziko mąstymą.

Dar viena aplinkybė: už kelių kilometrų nuo tuometės B. Nemcovo ir A. Sacharovo gyvenamosios vietos kilo nauja Gorkio atominė elektrinė. Statybos nebuvo nutrauktos net po 1986-ųjų tragedijos Černobylyje, todėl visuomenė ėmė protestuoti. Protestuose dalyvavo ir B. Nemcovas – jis tapo vienu iš Žemutinio Naugardo ekologinio judėjimo lyderių.

Tačiau tikru lūžiu tapo 1988 metų spalio 13-oji, kai B. Nemcovas pirmą kartą akis į akį susitiko su A. Sacharovu, tada jau gyvenusiu Maskvoje, garbinamu kaip nacionalinis didvyris, kad paimtų iš jo interviu. Tądien fizikas galutinai virto politiku.

Vėliau B. Nemcovas pasakos, kad į politiką jį iš tikrųjų pirmoji įtraukė motina – vaikų gydytoja (ir dėl to esą kiekvieną mielą dieną labai išgyveno). Mat ekologinio judėjimo prieš elektrinės Gorkyje statybas, kuriam B. Nemcovas ėmėsi vadovauti „perestroikos“ metais, iniciatorė buvo būtent ji.

Kadangi judėjimo pastangos pakeisti vietos valdžios nuomonę dėl elektrinės statybų buvo bergždžios, B. Nemcovas nusprendė pasikalbėti su Nobelio premijos laureatu, branduolinės fizikos ekspertu A. Sacharovu.

Tai buvo pirmas ir vienintelis kartas gyvenime, kai jis ėmėsi žurnalisto misijos. Interviu, kuris tais pačiais metais buvo išspausdintas viename regioniniame laikraštyje, pavyko – A. Sacharovas išreiškė paramą atominės elektrinės statybų priešininkams: akademiko nuomone, tokie objektai turėjo būti statomi po žeme, kad kilus avarijai juos būtų galima greitai likviduoti. O pokalbiui baigiantis jis pasakė: „Tikiuosi, jums pavyks pakeisti įvykių eigą.“

Ir B. Nemcovui tikrai pavyko tą padaryti. Jo vadovaujamas visuomeninis judėjimas pasiekė, kad elektrinė nebūtų paleista. Nors veikiausiai pelnė neapykantą kolegų mokslininkų, dalyvavusių projektuojant objektą, B. Nemcovui tai tapo ta banga, ant kurios jis įsiveržė į didžiąją politiką.

Versijos, kuriomis sunku patikėti

Iškart po B. Nemcovo nužudymo vasario 27-osios naktį, be akivaizdžios politinės pasikėsinimo versijos, buvo iškeltos dar dvi: asmeninė ir verslo.

Moterų politiko gyvenime tikrai niekada netrūko – jis ir neslėpė turintis tokią silpnybę. Net po jo žūties atsirado jaunų damų, tvirtinusių, jog tai jos, o ne greta B. Nemcovo tą nelemtą naktį ėjusi ukrainietė manekenė Ana Durickaja, buvo jo palydovėmis.

Su žmona Raisa B. Nemcovas užaugino dukterį Žaną – žinomai televizijos žurnalistei, aktyviai visuomenininkei dabar 30 metų. Du vaikus politikas turėjo su žurnaliste Jekaterina Odincova, su ja susipažino dar Žemutiniame Naugarde: jų 19-metis sūnus Antonas jau studentas, dukrai Dinai beveik trylika.

Borisas Nemcovas su žurnaliste Jekaterina Odincova ir judviejų vaikais – dukra Dina ir sūnumi Antonu.

B. Nemcovas taip pat turėjo dvejais metais jaunesnę dukterį Sofją su savo buvusia sekretore Irina Koroliova, anksčiau dirbusia Rusijos prezidento administracijoje. Sofja gimė politikui dar neišsiskyrus su žmona Raisa, bet, jo paties žodžiais, jau su ja nebegyvenant.

Tačiau kad ir koks audringas buvo asmeninis B. Nemcovo gyvenimas, visos jo moterys – žmonos ir sugyventinės, buvusios ir esamos, draugų tikinimu, puikiausiai sutarė. Prieš penkerius metus, švenčiant 50- ąjį politiko jubiliejų, visos su vaikais dalyvavo iškilmėse.

Aišku, buvo ir kompromato. Rusijos bulvarinė spauda gauste gaudė, kai 2012-ųjų Kalėdas B. Nemcovas praleido Dubajuje, viešbutyje, kur apartamentai kainuoja daugiau kaip 50 tūkst. rublių per parą, su mergina pagal iškvietimą. Bet B. Nemcovas greitai užčiaupė paskalų mėgėjus: pareiškė, kad 25-erių Anastasija Ogniova jo mergina, o ne mergina pagal iškvietimą, ir jie draugauja trejus metus...

Verslo ir pinigų versija dėl B. Nemcovo žmogžudystės, nors ir atrodo realistiškesnė – ypač Rusijos kontekste, – iš tikrųjų gal net mažiau tikėtina, nei asmeninė.

B. Nemcovas neturėjo jokio verslo ir gana ilgai nedirbo nei valdiškoje tarnyboje, nei komercinėse struktūrose. Nors, kita vertus, niekada neslėpė esąs pasiturintis žmogus. B. Nemcovas ir pats pripažino, ir jo draugai – priešai taip pat – žinojo, kad B. Nemcovas opozicijos akcijas dažnai finansavo iš savo kišenės.

Versle nepritapo

2003 metais Dešiniųjų jėgų sąjunga, kurios lyderis buvo B. Nemcovas, pralaimėjo rinkimus į valstybės Dūmą – neįveikė 5 procentų barjero. B. Nemcovas prisiėmė už tai atsakomybę ir paskelbė pasitraukiantis iš politikos.

Paprastai po tokio įvykio politikai, kaip ir stambūs valstybės tarnautojai, susiranda šiltą vietelę kokios didelės kompanijos direktorių taryboje. Kad darbo būtų ne per daugiausia, atlyginimas – geras, o metų pabaigoje – garantuota premija. Taip pat galimybė pigiai įsigyti ir paskui, progai pasitaikius, labai brangiai parduoti įmonės akcijas.

Verslui tokie darbuotojai irgi naudingi: turi pažinčių aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, jiems atviros tokių kabinetų durys, į kuriuos verslininkas niekada kojos neįkels. Be to, jiems gerai žinomas sprendimų priėmimo ten, aukštai, mechanizmas, taigi gali naudingai patarti.

Pirmoji Boriso Nemcovo santuoka iširo seniai, tačiau jis išlaikė tvirtą ryšį su savo pirmagime. Dabar Žana Nemcova aršiai kovoja už tai, kad būtų surasti tikrieji tėvo žudikai.

B. Nemcovas šiuo atžvilgiu nebuvo išimtis. 2004 metais jis tapo koncerno „Neftianoj“, tąsyk priklausančio jo bičiuliui Igoriui Linšičui, direktorių tarybos pirmininku. Gaila, kad koncernui iškart ėmė labai nesisekti.

2005-ųjų gruodžio 8-ąją „Neftianoj“ priklausiusiame banke buvo atliktos kratos. Tą pačią dieną Generalinė prokuratūra paskelbė, kad aptiko dokumentų bei kitų įrodymų, bylojančių apie neteisėtas bankines operacijas ir pinigų plovimą. Ir tai buvo tik pradžia. Tyrėjų manymu, banko vadovybė slėpė įvairių kompanijų, užregistruotų netikrų savininkų vardu, sąskaitas, kuriose sukosi dešimtys milijardų rublių.

Tuo metu koncerno direktorių tarybai jau vadovavo pats I. Linšicas, o B. Nemcovas buvo tik paprastas narys. Tačiau vis tiek užvirė ginčai, ar bankas finansavo Rusijos opoziciją, ar ne. B. Nemcovas buvo įsitikinęs, kad banką persekioja tik dėl jo, todėl prasidėjus reidams atsistatydino iš pareigų – pareiškė nenorintis pakenkti draugo verslui.

Kaltinimai pinigų plovimu bankui ilgainiui buvo atšaukti, tačiau tai jau nebepadėjo – banko ir I. Linšico verslo laukė krachas, bet tai jau kita istorija.

Dėl tokių pinigų nežudoma?

Vargu ar metai darbo, kad ir labai pelningame koncerne, priklausančiame geram draugui, galėjo uždirbti B. Nemcovui tiek pinigų, kad užtektų dešimčiai metų pasiturimo gyvenimo. Bet politikas ir neslėpė, kad pagrindinis jo pajamų šaltinis buvo spekuliacijos biržoje.

B. Nemcovo žodžiais, pirmąjį didelį pelną jam atnešė investicijos į „Gazpromo“ akcijas 1998-aisiais: nusipirko jų už 50 tūkst. JAV dolerių mokėdamas po 0,1 dolerio už vieną, ir ilgainiui akcijų kaina išaugo daugiau nei šimteriopai.

Kaip aiškino kritikai, įsigyti „Gazpromo“ akcijų už tokią absurdišką kainą politikui pavyko tik dėl to, kad jis pats ją ir nusmukdė, nes prisijungė prie reikalavusiųjų suskaldyti dujų monopolininkę (beje, to nenutiko).

Titaniškas mūšis dėl „Gazpromo“ iš tiesų vyko visus 1997 metus. Į jį buvo įtrauktas ir tuometis Rusijos premjeras Viktoras Černomyrdinas, ir net prezidentas Borisas Jelcinas. B. Nemcovui tai kainavo karjerą Vyriausybėje. Jis neteko energetikos ministro posto, iš įtakingiausio vicepremjero tapo tiesiog vicepremjeru, bet svarbiausia – prarado „sosto įpėdinio“ titulą (daug kas neabejojo, kad būtent B. Nemcovui lemta užimti B. Jelcino vietą).

Sprendžiant iš turto ir pajamų deklaracijų, jau 2007-aisiais B. Nemcovas turėjo įspūdingą investicijų portfelį iš stambiausių šalies dujų, metalo pramonės, energetikos įmonių ir bankų akcijų. Tarp kitko, sklandė gandas, kad metalurgijos įmonės „Norilsko nikelis“ akcijas – 47 vienetus, – B. Nemcovui asmeniškai padovanojo milijardierius Michailas Prochorovas. Bendra investicijų suma viršijo 3,2 mln. JAV dolerių, ir, analitikų vertinimu, tai buvo labai gerai subalansuotas portfelis. Be to, B. Nemcovas turėjo drąsos ir kantrybės išlaukti biržos svyravimus. Tai atsipirko: pagal 2008-ųjų deklaraciją politikui priklausę aktyvai buvo vertinami maždaug 6 mln. dolerių.

Tų metų rudenį užgriuvusi pasaulinė finansų krizė sužlugdė ne vieną biržos lošėją. 2009-ųjų pavasarį B. Nemcovas prisipažino praradęs apie 75 proc. indėlių, nors tikslios sumos neįvardijo. Vėliau jis sakė atsilošęs biržoje didesnę dalį to, ką prarado. 2012 metais politikas deklaravo uždirbęs 18 mln. rublių. Nemažai žinant, kad tai buvo ne pats palankiausias laikas Rusijos ekonomikai, tačiau tikrai ne tiek, kad kas nors rizikuotų įvykdyti pasaulinį rezonansą sukėlusią žmogžudystę...

Taip pat, nepriklausomų ekspertų nuomone, neverta rimtai svarstyti ir vadinamojo Jaroslavlio pėdsako B. Nemcovo nužudymo byloje. Esą pastaraisiais metais, būdamas Jaroslavlio srities Dūmos deputatu, jis perėjo kelią keliems stambiems vietos verslininkams (pats jis jokių žinomų verslo interesų, šaltinių teigimu, šiame krašte neturėjo), todėl ir buvo pašalintas.

Nors tiesa, kad deputatas Nemcovas Jaroslavlyje buvo nepatogi figūra – siūlė sumažinti valdininkų atlyginimus, reikalavo antikorupcinio tyrimo viešiesiems pirkimams, susijusiems su srities sveikatos apsaugos ministru ir gubernatoriumi... Ir vis dėlto sunku įsivaizduoti, kad hipotetiniai B. Nemcovo priešai Jaroslavlyje galėjo užsakyti valstybinio masto politiko nužudymą. Nereikėjo būti genijumi, jog suvoktum, kad tokio masto nusikaltimą norės asmeniškai kontroliuoti prezidentas, taigi toks užsakymas būtų prilygęs savižudybei.

"Panevėžio balsas", parengė Aistis Girnius