Bernardas Aleknavičius ruošia paminklą Mažajai Lietuvai

87-erių buvęs agentūros Eltos fotoreporteris nustebo sužinojęs, jog buvo nominuotas Garbės klaipėdiečio nominacijai "Metų klaipėdiečio" rinkimuose. Vyriausybinės premijos laureatas kuklinosi ir sykiu teigė, kad jam dalyvauti rinkimuose - garbė.

"Esu nustebęs, nes nominuoja pensininką (juokiasi. - Autor. past.). Kiekvienas žmogus visada yra patenkintas įvertinimu. Tapsiu metų klaipėdiečiu ar ne, čia jau kitas klausimas. Mudu su Paukšte nuopelnais esame panašūs, todėl būtų geriausia, kad laimėtų Vyšniauskas", - šypsodamasis sakė B. Aleknavičius.

Trilogijos tęsinys

Prieš keletą metų pirmąją trilogijos dalį "Aisčių pasaka: nuo Rambyno žvelgiant" išleidęs kūrėjas sustoti neketina. Mažosios Lietuvos ir savo darbų įkvėptas B. Aleknavičius ruošia fotografinį paminklą asimiliacijos jūroje nuskendusiai Mažajai Lietuvai.

Būtent kitų metų lapkričio 30 d. bus minimas Tilžės akto šimtmetis. Autorius viliasi, kad iki to laiko "Aisčių pasakų" antroji dalis "Donelaičio žemės vaikai" pasieks knygynų lentynas.

"Į Mažąją Lietuvą atvykau daugiau nei prieš 50 metų. Jau atvykstant labai domino Donelaitis. Pradėjau domėtis vietiniais žmonėmis, užrašinėjau jų prisiminimus, pasakojimus. Fotografavau žmones, ne jaunesnius nei 60 metų. Visas knygas išleidau išėjęs į pensiją", - sakė bendrijos "Mažoji Lietuva" įkūrėjas.

Iš Šakių rajono kilęs publicistas sukaupė daugiau kaip pusantro šimto portretų ir kiekvieną jų aprašė. Daugelis pasakojimų autorių gimę dar XIX a. - matę ir šilto, ir šalto. Ne vienas jų jau iškeliavo anapilin, tačiau pasakojimai liko, lieka ir liks istorijoje.

"Vienas pasakoja, kaip vadinosi Kuršių marių atskiros dugno vietos. Pasakojimas užrašytas 1976 metais", - antrąją trilogijos "Aisčių pasaka" dalį citavo B. Aleknavičius.

Fotožurnalistas įtaigiai atskleis Mažosios Lietuvos savitumą per mažlietuvių tipažus. Jie fotografuoti nuo 1963-iųjų iki 1992-ųjų metų. Iš viso fotoapybraižoje bus galima rasti 402 fotografijas.

Trečioji trilogijos "Aisčių pasaka" dalis - "Sunku akmenėliui ant kelio gulėti" - apie Vydūną.

"Bus aprašyta Vydūno viešnagė Lietuvoje - kur jis gyveno, ką veikė. Jam teko lankytis Tilžėje, Telšiuose, Tauragėje, Jurbarke ir ne tik", - pasakojo B. Aleknavičius, atskleisdamas, kad knygą sudarys apie 300 puslapių.

Nuostabūs prisiminimai

Apie 50 metų fotografavęs B. Aleknavičius didžiuojasi, kad kartą viena jo fotografija buvo publikuota tūkstančiuose užsienio leidinių. Pasak jo, dirbti fotožurnalistu nebuvo paprasta.

"Mano laikais reikėjo nufotografuoti, nuotraukas išryškinti. Ieškodavau, kad kas nuvežtų nuotraukų negatyvus į Vilnių. Viską tekdavo daryti operatyviai, bet ne visada pavykdavo. Kartais tekdavo dirbti visą dieną, o darbas keliaudavo į šiukšlių dėžę. Tačiau iki šiol esu sukaupęs dešimtis tūkstančių negatyvų", - praeities įspūdžiais dalijosi buvęs Eltos fotoreporteris.

Kraštotyrininkas prisiminė 1964 m. fotografuotas Klaipėdos kapines, kur šiuo metu yra įkurtas Skulptūrų parkas. Jo manymu, tai buvo gražiausios kapinės Rytų Prūsijoje.

Beveik du dešimtmečius nebefotografuojantis B. Aleknavičius juokauja, kad dabar fotografo darbas labiau tinka jaunimui.

"Dokumentinė fotografija - nemeluota istorija. Rašydamas gali vieną kitą žodį pakeisti, o fotografijoje nepakeisi nieko. Tai, ką užfiksavau, yra istorija. Dabartiniai fotografai į viską žiūri per kitą prizmę", - tikino zanavykas.

Nors per savo karjerą B. Aleknavičiui teko lankytis užsienio šalyse, jo širdžiai labiausiai artimas buvo Mažosios Lietuvos kraštas. Jis išnaršė visą Žemaitiją ir pajūrį.

"Įdomiausia būdavo važiuoti į vietas, kur būdavo daugiausiai mažlietuvių. Dažniausiai lankydavausi Šilutėje, per mėnesį po keletą kartų. Mėgau Neringą. Man pajūris atvėrė ir vis dar atveria gražų gyvenimą", - tikino Mažosios Lietuvos puoselėtojas.

Laisvalaikiu savo archyvą tvarkantis B. Aleknavičius viliasi, kad klaipėdiečiai toliau puoselės savo miestą.

"Klaipėdiečiams belieka palinkėti, kad kiekvieną dieną rūpintųsi savo miesto grožiu, ateitimi. Linkiu, kad miestas nebūtų prišiukšlintas, kad lenktume ir Kauną, ir Vilnių. Tai padaryti įmanoma, reikia tik noro", - neabejojo B. Aleknavičius.