Benas Ulevičius: "Už šios tikrovės slypi intelektas"

Bažnyčia laikosi nuostatos netvirtinti naujų mokslo atradimų kaip nepaneigiamų. Daug gamtos mokslo teorijų, laikytų nepaneigiamomis, vėliau pasirodė neteisingos. Neseniai tikėjome, kad visų dalykų pagrindas yra materija. Dabar kvantinė mechanika ir fizika teigia, jog daiktų pagrindas greičiausiai yra energetinis. Darvinas iš pradžių naudojosi evoliucijos teorijos pirmtakų stereotipinėmis schemomis, pagal kurias žmogaus embrionas augdamas pereina visų gyvūnijos grandžių stadijas. Tai - vienas juokingiausių pavyzdžių.

Darvinas įrodė, kad pasaulis sukurtas ne prieš 6 000 metų, kaip teigia Biblija, o mažiausiai prieš šimtus milijonų. Kaip tai paaiškinti?

Biblijoje sakoma tik tai, kad pasaulis buvo sukurtas per šešias dienas. Nuo pat pradžių dauguma teologų tai suprato kaip simbolį. Krikščioniškoji liaudis visada supaprastindavo gilius tikėjimo simbolius ir nelengvai paaiškinamas tikėjimo tiesas. Biblijoje taip pat teigiama, kad "viena diena pas Viešpatį - kaip tūkstantis metų." Turima omenyje, kad Dievo laiko matai ne tokie kaip mūsų. Šventasis Raštas nėra gamtos mokslų knyga. Tai - tikėjimo ir moralės dalykai.

Pagrindinė Pradžios knygos vaizdingo pasakojimo apie pasaulio sutvėrimą mintis - visata negalėjo atsirasti aklo atsitiktinumo dėka. Už visos kūrinijos mes matome slypint intelektą ir valią. Bažnyčios tėvai kalba, kad tos šešios sukūrimo dienos yra simbolinis pasakojimas apie tai, kad viskas atsirado etapais. Ankstyvojoje krikščionybėje netgi randame labai įdomių pasakojimų, panašių į primityvią evoliucijos versiją. Pagal juos Dievas pradžioje sutvėręs elementus, daleles. Vėliau šios dalelės, Dievo minčiai vadovaujant, vystėsi pagal jo planą.

Šiuo metu oficiali Bažnyčios pozicija tokia: taip, evoliucija galėjo įvykti. Tikėjimas ja neprieštarauja krikščioniškam mokymui. Tačiau svarbu pripažinti, kad siela arba dvasia nėra materijos vystymosi pasekmė, greičiausiai netgi dvasia formuoja materiją. Visiškai įmanoma, kad žmogus yra evoliucijos produktas. Kita vertus, žmogus - daugiau nei vien organizmas. Žmogus turi sielą, kuri geba kurti, mylėti, ilgėtis amžinų dalykų.

Jeigu galvosime, kad Dievas galėjo kurti pasaulį, pasirinkęs laipsnišką gyvybės kūrimo modelį, tuomet iš jo pusės buvo žiauru sunaikinti vienas rūšis, kad atsirastų kitos.

Krikščionys tiki, kad pasaulis nėra visiškai tobulas. Ir ne dėl Dievo kaltės: žmogus yra atsakingas už šio pasaulio gerumą ar negerumą. Katalikiškas požiūris dera su evoliucijos teorija ir verčia griebtis palyginimo iš kompiuterių pasaulio. Pasaulis panašus į archyvuotą programą, kurioje yra viskas, kas vėliau išsiskleidžia. Kažkas panašaus į genomą, kuriame yra viskas, ko reikalinga rūšiai, bet tai dar neišsiskleidę. Taigi ateityje mūsų laukia kažkas įdomaus.

Visos pasaulio religijos susiformavo ikimoksliniais laikais, kai Žemė laikyta Visatos centru, o pasirodė esanti tik viena aplink Saulę besisukančių planetų. Tokių galaktikoje - milijardai. Peršasi išvada, kad žmonija yra tik šakelė tankiame rūšių genealoginiame medyje.

Visiškai įmanoma, kad Visatoje nesame vieni, ir tai nekeltų jokių keblumų krikščionių teologams. Kodėl gi Dievas negalėjo sukurti tokių protingų būtybių kaip mes ir kitose planetose? Tačiau įdomu ir tai, kad Žemė iš tiesų ypatinga. Mokslininkai kalba apie daugiau nei dvidešimt veiksnių, kurie leidžia šioje planetoje atsirasti kompleksiškai sudėtingai gyvybei - ne vienaląsčiams, bet tokioms sudėtingoms būtybėms kaip mes. Jeigu bent vienas iš šių veiksnių būtų bent vienu procentu kitoks, kompleksiška gyvybė būtų neįmanoma.

O jeigu neilgai trukus žmogaus gyvybė bus sukurta mėgintuvėlyje?

Tai įmanoma. Jau dabar teoriškai įmanoma pakeisti visas žmogaus kūno detales dirbtinomis. Netgi suplanuoti žmogų, kuris galėtų gyventi nežemiškomis sąlygomis negyvenamose planetose. Kita vertus, kiekvieną galią lydi atsakomybė. Žmogui akivaizdžiai suteikta kur kas daugiau galios nei kitiems gyvūnams. Gebėti kurti ir keisti net gamtą, save, savo likimą - milžiniška dovana. Šios dovanos dėka mes galime padaryti labai daug gero, tačiau taip pat galime padaryti ir nenumatomų pasekmių turinčių baisių dalykų. Todėl Bažnyčia įspėja nežaisti Dievo sukurtais dalykais. Žmogiškos būtybės klonavimas laikytinas žmogaus teisių pažeidimu: negalime paklausti, ar žmogus norėtų būti tiksli kažkieno kopija.

O kas jums įrodo Dievo buvimą?

Jei labai ilgą laiką kratytume dėžėje milijardus raidžių, ar jas pažėrę gautume poemą vien dėl to, kad ilgai kratėme? Būtent todėl netikiu, kad toks sudėtingas ir tvarkingas evoliucijos procesas galėjo įvykti be tobulo intelekto įsikišimo. Na, o kaip tikintysis išgyvenu Dievo buvimą maldoje, mažuose kasdieniniame mano gyvenime vykstančiuose stebukluose. Ir susitikimai su svarbiais žmonėmis gyvenimo posūkiuose, ir vargai bei nelaimės buvo svarbūs mano dvasinei raidai.