1988 m. baigėte režisūrą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje Klaipėdos fakultete. Tais pačiais metais įkūrėte "Gliukų" teatrą. Kada ir kaip atradote teatrą?
Ne, teatrą įkūrėme 1987 m. ir jis tuomet vadinosi Laisvuoju teatru. Pavadinimas keitėsi 1991 m., kai Lietuva tapo nepriklausoma. Kam teatrą vadinti laisvuoju, jei tai - savaime suprantamas dalykas? Kadangi repetuodavome "Gliuknamiu" vadinamajame pastate (Ligoninės g. 16), taip šis vardas mūsų teatrui natūraliai ir "prilipo".
Teatrą atradau dar vaikystėje. Tuomet supratau, kad jis mane supa kasdien. Močiutė, kuri XX a. pr. tarnavo pas vokiečių ūkininkus, man pasakodavo istorijas apie anapusinį pasaulį. Baisu būdavo net kojas nuleisti, sėdint ant lovos krašto. Tačiau tuomet atėjo suvokimas, kad šioj žemėj - ne mes vieni.
Potyriai, atėję iš nutikimų, vaizdų: malūnai, lakstantys šuniukai, naktis, menkai prižiūrimi turtingų ūkininkų vaikai (vieną jų partrenkė malūnas, kitas paskendo)... Tai man buvo lyg pirmieji susidūrimai su teatru.
Šią vaizduojamojo meno rūšį taip pat galima vadinti apgavyste, melu. Tai - tiesos priedanga. Žinot, kai vaikas eina į bažnyčią ir prašo Dievulio, kad šis atsiųstų jam automobilio modeliuką. Tai - viena iš teatro apraiškų.
Kokia buvo jūsų jaunystė?
Kai buvau jaunas, aš buvau įrašytas į saugumo įskaitą. Mane išgelbėjo tik valstybės laisvė.
O istorija buvo gana paprasta. Viešnagės Maskvoje metu mano draugas turėjo dolerių, kurie tuo metu visiems buvo retenybė. Todėl sovietai pagalvojo, kad mes neva perdavėme kažkokią informaciją žvalgybai. Žodžiu, jie manė, kad mes - šnipai... Tačiau viskas buvo kur kas paprasčiau: draugo tėvas buvo jūrininkas ir dažnai keliaudamas jis buvo gavęs amerikietiškos valiutos banknotų.
Po šio nutikimo mane dažnai skųsdavo dėstytojai ir studentai, kuriuos kartais dar sutinku savo gyvenime, ir man tekdavo aiškintis ir atsakinėti į klausimus: kodėl tu bendravai su krišnaitais? Kodėl turi ilgus plaukus? Jei man būtų buvę aštuoniolika, aš tikrai būčiau patekęs į kalėjimą.
Pamenu, kurį laiką aš net neturėjau teisės gyventi didžiuosiuose Lietuvos miestuose, tačiau vis tiek likau Klaipėdoje. Nors oficialiai ir negalėjau turėti gyvenamosios vietos ar darbo, tačiau šiuos barjerus man pavyko apeiti. Tuo metu turėjau mažą vaiką, tačiau į tai niekas nekreipė dėmesio. Man padėjo tik vienas žmogus - Rimas Ulevičius. Esu jam labai dėkingas.
Studijavote režisūrą. Turbūt siekėte suprasti, išmokti kurti profesionalų meną?
Režisūros išmokti neįmanoma. Režisierių galima sulyginti su bet kuo, tarkim, alpinistu, einančiu lynu nuo vienos kalvos iki kitos. Jis - savo veiklos režisierius. Ne taip padės koją - nukris.
Šiandien publikai gali rodyti bet ką, o ji kaip "kekšė" vis tiek paplos. Visai nebeliko rizikos.
Teatro pagrindų galima išmokti, pažvelgus į praeitį. Tuomet, kai dar nebuvo vadinamojo profesionalaus, vyravo progresyvusis teatras, kuris vystėsi kaimuose.
Čia žmonės, sužinoję kokių "pletkų" apie vietinio kunigo ar seniūno nedorybes, teatre papasakodavo šias istorijas visiems kaimo gyventojams. Kadangi puikiai suprasdavo, apie ką eidavo kalba, iš gėdos jie kartais palikdavo kaimą.
Panaši situacija vyrauja ir šiandien.
Ar jūs domitės profesionaliuoju menu?
Žinoma, domiuosi, stebiu. Tačiau man labiau patinka savaime atsiradę dalykai, o ne dirbtinai sukurti, pasitelkiant profesionalią vadybą. Visose srityse. Už pinigus gali nusipirkti bet ką: profesionalią krepšinio komandą, talentingus teatro aktorius.
Manęs tai, tiesą sakant, visai nejaudina. Gatvėj grojantys muzikantai - tai yra tikra. O ne per savivaldybes, ministerijas "išvaikščioti" teatrai.
Turėdamas pinigų, kiekvienas kvailys padarys ką nors įspūdingo. Pamenu atvejį, kai Armėnijoje vienas turtuolis nusprendė sukurti filmą. Jis pasamdė profesionalią kino gamintojų komandą, kuri padarė iš pirmo žvilgsnio puikų darbą. Vis dėlto, pasikapsčius šiek tiek giliau, filmas pasirodė esąs visiškai tuščias.
Benas Šarka - Klaipėdos fenomenas, žmogus-stichija, žmogus-paukštis. Kas slepiasi už Šarkos personažo? O galbūt tai, ką mato žmonės, yra tikra?
O kas yra tikra? Buda skleidė idėją nevalgyti mėsos, tačiau mirė suvalgęs jos, kai šiam buvo gal 84 metai. Kartą jis buvo pakviestas į svečius pas paprastą kaimo žmogelį. Šis neturėjo kuo pavaišinti garbaus svečio, išskyrus kiaulieną. O Buda, kad neįžeistų valstiečio, ją suvalgė. Galime paklausti, ar jo metų metus skleistos idėjos yra tikros, ar butaforinės?
Sokratas... Jis pats nieko nerašė, tačiau apie jį rašė kiti, kaip antai Platonas. Šiandien visos filosofijos šakos remiasi šios asmenybės išmintimi. Tačiau ką mes žinome apie jį ir kitus žmones iš tiesų?
Jūsų darbai šokiruoja, jaudina, piktina, juokina. Ar sukelti emociją yra jūsų tikslas?
Nei šokiruoja, nei ką... Mane šokiruoja Jėzaus kančios simbolis, jo aktyvus eksploatavimas ir pardavinėjimas mugėse.
O kalbant apie mano darbus, kurie kai kam galbūt nesuprantami ir šokiruojantys, galiu pasakyti tik tai, kad aš nemąstau taip racionaliai kaip kiti. Tačiau neracionalumo galime rasti visur.
Kad ir raumenų "pumpavimas" sporto salėje... Juk šis gausiai prakaituojantis vyrukas galėtų bobutei padėti malkas kapoti. Žiū, kas nors paprašys jo nemokamai statyti namą, pakilnoti plytas, tačiau jis gi nesutiks! Šiam vyrukui geriau pačiam mokėti pinigus, kad gautų kone tą patį rezultatą.
DEMOKRATIŠKA. "Savo spektaklio "Kiškučio pa..pa..pa..." nevadinu šaržu. Tiesiog rodėme gatvės spektaklį. Apskritai festivalyje "Šermukšnis" mažai tebuvo gatvės teatro. Sako: "Vietų nebėra." Kaip gatvėje gali trūkti vietų? Juk ji yra demokratiška!" - kalbėjo B. Šarka. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.
O ką jau kalbėti apie tuos, kurie nuo vienos kalvos lig kitos vaikšto lynu be jokių apsaugų. Kokią naudą visuomenei teikia šie drąsuoliai? Visa tai yra teatras.
Marina Abramovič - žymi menininkė konceptualistė, tyrinėjanti atlikėjo ir žiūrovų santykius ir ryšį. Jos performansas "Menas yra dabartis" ("The Art is Present") pritraukė tūkstančius niujorkiečių. Kaip vertinate tokį gausų būrį konceptualaus meno žiūrovų?
Dabar, kai ji tapo turtinga, nebejaučiu šiai menininkei simpatijos. Juk anksčiau M. Abramovič kurdavo tikrą meną, kurį šiandien ji pateikia ypač stambiais gabaritais... Rodos, kad tai - popmuzikos dievaitės koncertas. Toks sudievinimas yra grynas verslas.
M. Abramovič anksčiau darydavo, ką norėdavo. Ji juk "užkietėjusi" konceptualistė. O štai Modernaus meno muziejuje Niujorke pribėga prie jos mergina ir nusimeta suknelę. Tačiau ją kaipmat "supakuoja" apsauga ir išmeta į gatvę. Tai prieštarauja menui, kurį anksčiau darydavo ši kūrėja.
M. Abramovič šiandien iš savo performansų gyvena, tačiau, žinia, turtai žlugdo meną. Prisiminkime, kaip Jurgis Mačiūnas su savo bendraminčiais rodydavo meną bute...
Norą būti mėgstamu ir mylimu skatina verslumo dvasia. Šį konceptualaus meno eksploatavimą palyginčiau su senų nuotraukų, kuriose pozavo nuogi tėvai ar seneliai, viešinimu prieš jų valią.
Monospektaklis "Karalius Lyras" primena šamaniškus ritualus. Prisipažinsiu, nė velnio nesupratau, ką norėjote pasakyti, tačiau fragmentai lyg dežavu vis grįžta į atmintį. Ką norėta pasakyti šiuo performansu?
Žinantiems karaliaus Lyro istoriją, spektaklį suprasti paprasčiau. Juk jis prarado visą savo turtą, kas jį galiausiai išvedė iš proto. Tačiau istorijoje apstu tokių atvejų, kai valdovai patys pasirinko karaliaus Lyro kelią.
Šį spektaklį pagal Viljamą Šekspyrą anksčiau buvau pradėjęs statyti Dramos teatre, tačiau mečiau šį darbą, todėl jį baigti teko kitam režisieriui. Tiesiog supratau, kad tai bus "fabrikinis" gaminys.
AKIMIRKA iš spektaklio "Kiškučio pa..pa..pa...", kuris buvo rodomas festivalyje "Šermukšnis". Dūmai buvo tokie tiršti, kad net buvo iškviesti gaisrininkai. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.
Vėliau sukūriau kitą, savitą, "Karaliaus Lyro" variantą, kurį rodžiau daugybėje užsienio festivalių.
Kas jus labiausiai jaudina šiuolaikinėje kultūrinėje situacijoje?
Mane labiau jaudina švietimo sistema. Visais laikais mokiniui tekdavo užsitarnauti mokytoją. O dabar visi tik jaudinasi, kaip čia surinkti studentų, kodėl šiais metais tiek mažai stojančiųjų ir kodėl vien merginos...
Tais metais, kai aš stojau mokytis režisūros, į vieną vietą bandė stoti 10 jaunuolių. Sveika konkurencija veda į gerus rezultatus.
Kas yra jūsų autoritetas, žmogus, į kurį lygiuojatės ar bandėte lygiuotis dar studijų metais?
Vieninteliu galima žavėtis - Dievu, kuris gali viską. Jis yra laisvė.
O supratimą apie veiklą, gyvenimą man davė žmonės, kurie sakė: "Jei gali nedaryti, geriau nedaryk." Tuo aš dažnai vadovaujuosi.
Sakėte: "Klaipėdos pilį sugriovė patys klaipėdiečiai, nes tai buvo okupantų pilis, o iš pilies plytų statėsi sau namus. Ir štai vėl norima atstatyti pilį kaip didelę butaforiją. Labai daug kainuosiančią butaforiją." Kaip suprantu, jūs nepritariate pilies atstatymui? Ar galima spektaklį "Kiškučio pa..pa..pa..." laikyti manifestu ar šaržu?
Apie tai, kad patys klaipėdiečiai sugriovė pilį, žino visi. Iš pilies, kurią supa žmonių kaulai, plytų uostamiesčio gyventojai statėsi namus.
Na, nieko nesakyčiau apie atstatymą, tačiau žinant, kad darbai kainuos beveik 30 mln. eurų, man plaukai ant galvos pasistoja! O kiek bus pinigų plovimo... Ar miestas neturi daugiau kur kišti milijonų?
APGAVYSTĖ. Teatrą Benas Šarka vadina apgavyste, melu: "Tai - tiesos priedanga. Žinot, kai vaikas eina į bažnyčią ir prašo Dievulio, kad šis atsiųstų jam automobilio modeliuką. Tai - viena iš teatro apraiškų." Kadras iš spektaklio "Ištrauk kamštį".
Savo spektaklio "Kiškučio pa..pa..pa..." nevadinu šaržu. Tiesiog rodėme gatvės spektaklį. Apskritai festivalyje "Šermukšnis" mažai tebuvo gatvės teatro. Sako: "Vietų nebėra." Kaip gatvėje gali trūkti vietų? Juk ji yra demokratiška!
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą