Autentiškos sodybos ir laivai sugrįžta į Rusnės salą

Šilutės dailės mokyklos mokytoja pasakojo: "Perstatėm namą, stengdamiesi išlaikyti erdves, autentiškus reliktus, atsisakydami kai kurių patogumų. Dabar sodyba naujai atgimusi, tokia, kaip prieš šimtą metų. Vos pradėjom kurtis, ėmė lankyti draugai ir pažįstami, ir jau trečią vasarą plėtojame kaimo turizmą. Galėtume įrengti kokius dvidešimt kambarių, tačiau tuomet sodyba netekų intymumo ir savitos auros". Kol kas Živilė neranda laiko tapyti, bet sodyboje ketina rengti dailininkų plenerus. Jau dabar užklysta meno piligrimų.

Živilės vyras Virgilijus, profesionalus farmacininkas, gilinasi į fitoterapiją. "Jokių užkeikimų nei raganysčių nemoka. Šimtmečių praktika patvirtino, jog burtininkės gali būti tik moterys; vyrams tos galios neduotos", - juokiasi pašnekovė. Jos žmogus tik pasiūlo svečiams pagal specialią receptūrą paruoštų gydomųjų žolelių arbatų autentiškuose induose - prieš pirtį arba po jos. Ir tos magiškos žolelės, žmonės sako, turi stiprų poveikį. Šeima norėtų užsiauginti egzotiškų žolynų plantaciją, bet tektų paaukot marias laiko.

Vaidas nebeskaičiuoja, kiek nėgių gaudyklių nupynė

Nevertina to, ką turi

"Skaudu, jog kai kurie salos senbuviai neįvertina to, ką turi, ir neišnaudoja visų galimybių. Suvokia gamtos grožį, tačiau stinga noro išsaugoti unikalią medinę architektūrą. Miestelyje šiandie "merdėja" gera dešimtis būstų, kokių niekur kitur Lietuvoje neišvysi", - sakė sodybos šeimininkė. Viešėjęs gamtos mokslų daktaras prasitarė, esą, čia tvyrantis stiprus energetinis laukas kardinaliai keičia mąstyseną ir pajautas.

"Aišku, smagiausia, kai mus aplanko tautiečiai. Tačiau labai įdomu buvo stebėti japonų turistų reakcijas; jų santykis su gamta visai kitoks. Jie iš lėto gamina valgį, per dienas klaidžioja po pievas, gėrisi upės atspindžių ir šviesos pro debesų properšas efektais. Neįsivaizduoju lietuvio, taip pasinėrusio į meditaciją", - juokiasi Živilė. Japonai sakė: "Jūs neturite didmiesčių, dangoraižių, bet turite kontempliatyvias erdves, gamtos šventyklas".

Išėjus pažintinei knygelei apie Rusnę, čion vis dažniau atkanka prancūzų, belgų, liuksemburgiečių. Živilei norėtųsi, jog Rusnės sala atgautų buvusią didybę ir kultūrinę terpę.

Ne iš balos tas gražumas...

Jei atsigręžtume į istorinę praeitį, Rusnė buvo valsčiaus centras nuo 17-o iki 19 amžiaus II-osios pusės. Dvarininkai buvo dvasios aristokratai; antai medienos pirklys ir poetas Ankeris, ir buvęs Klaipėdos burmistras Berbomas, vėliau - žvejybos inspektorius ir menininkas. Garsieji H. Zudermano apsakymai gimė, poilsiaujant Rusnėje. Tik šiame Lietuvos regione aibė kaimų - Pakalnė, Skirvytėlė, kurių sodybos išsidėsčiusios palei kanalus, o pagrindinė gatvė - upė. Rusniškiai kanalais "pakildavo" iki Tilžės, vandens keliu pasiekdavo Karaliaučių ir Klaipėdą. Iš salos plukdyti sieliai, ėjo medienos kelias, tad dvarininkai, netaupydami medžiagų, statėsi didelius, puošnius namus, savito išplanavimo sodybas. Margumynas kaimų, sutelktų vienoje vietoje - pienininkų, žvejų, pelkininkų, sielininkų, daržovių ar galvijų augintojų. Palyginus su skurdžia Nidos žvejų būtimi, rusniškiai turėjo vešlias pievas, ir jų kišenėse žvangėjo pinigėliai ne tik už parduotą žuvį, bet jie triūsė ir laivų statyklose. Garlaiviukas iš Rusnės pukšėjo į Vokietiją.

Saloje būta stiprios žydų bendruomenės ir net sinagogos. Išlikę čionykščio daktaro Kitelio, gydžiusio Neringos ir Rusnės žvejų bendruomenę, prisiminimai, jo dvare telkėsi šviesuomenė - kunigai, mokytojai, ir pirkliai, atnašavę kultūrai. Rusnėje XX amžiaus pradžioje kūrė Šarlota Kaizer, vėliau patekusi į vokiečių literatūros chrestomatijas. Tad Rusnė nuo senų laikų buvo užsienio turistų Meka. Be prabangių vaistinių, banko filialų, krautuvių, viešbučių, karčemų, miestelis turėjo ir kalėjimą.

Verslininkė Živilė rūpinasi poilsiautojų žūkle, ir žolelių arbatomis ir autentiškos sodybos aura

"Būsiu žvejas!"

Juvelyriškai venterinius tinklus pynusio, garsaus salos žvejų dinastijos atstovo Goberio anūką Vaidą Gricių radome baltamūrėje sodyboje. Iš penkiasdešimties vaikų, dalyvavusių etnografinėje vasaros stovykloje, kur pas garbų žveją Erviną Prūsą jie mokėsi bučių pynimo amato, tik vienas Vaidas jį pamėgo. Jo nupintus bučius turistai naudoja vietoje vazų, perka kaip tautodailės kūrinį. Bet vaikis paaiškina daikto paskirtį, ir jo darbai džiugina akį mugėse ir Rusnės etnografijos muziejuje.

Meškere gaudančiam karšius ir bruišes vaikiui tie marių veršiukėliai - didžiausias skanėstas. Paūgėjęs pirks motorinę valtį, nes tikrai bus žvejas:"Sala, žiemą atskirta ledo, man kaip tvirtovė. Žmonės čia linksmi, šnekūs. O bučius ilgakūnėms nėgėms pinu iš žalių karklų vytelių. Šakeles sudedu į kaladėles, paskui - į lankelius, kad nelūžinėtų. Per tris valandas ir gatava. Nėgės mėgsta savotišką karklų kvapą ir pačios sulenda į gaudyklę, prisisiurbia. Nereikia net masalo. Vyrai iškart po dešimt bučių užmeta - ištraukia pilnutėlius", - sakė.

Ko atlėks volungė?

Archaiškų Kuršmarių žvejų laivų statytojas Simas Knapkis į upę nuleido naują venterinę valtį. Pirmosios jo statytos - pušinės, ši - iš ąžuolo. "Valtis turėjo iškeliaut svetur, bet liks Klaipėdoje ar Rusnėje. Užsakovai turi suprast, kas tai per daiktas. Ne dundukai valtis dirba. Kiti galvoja, jei valtis etnografinė - tai menininkų žaidimas. O šios istorinės laivės, apipintos legendomis, kainuoja kraujo ir prakaito". Simas jau surentė ne vieną kurėną, o venterinei priekrančio burvaltei - plonesnės lentos, lengviau linksta, tad jas sunkiau sujungti, dėt klinkeriniu būdu - ne briaunomis, o kraštinėmis.

Senovėje nuleisdami valtį, žmonės mesdavo svogūną - išvaikyti piktasias dvasias, laivo stiebą dabino šermukšnio vainiku. Ir daina palydėdavo: "Lėkė volungė"... Minia nuo tilto stebėjo valties išbandymą: jeigu eis dugnan - tai kartu su meistru. Na, o jei gera, didelio plūdrumo valtis, tai žuvies ligi pusės dugno parsigabendavai. Pasak Simo, kuršiška venterinė valtis konstrukcija panaši nebent į olandišką, mat ir toj šaly seklu, kaip Kuršmarėse ir klimatas panašus. Naujoji laivė gyvuos pusšimtį metų, tik iš pradžių perdžiūvusią reikės paskandint - kad išmirktų ir išbrinktų. Na, o atsipūtęs Knapkis statysiąs lietuvišką ungurinę burvaltę - jūrinio jūrinio laivo konstrukcijos.

Venterinės valties bendraautorius, ją kaustęs vilnietis kalvis Egidijus Latėnas pasakojo, kodėl nuo modernių geležinių dirbinių grįžo prie autentiškų. "Tai tikri dalykai - istorija, šio krašto žmonių gyvenimai, supinti su laivyba. Gal aš praeitame gyvenime laivais plaukiojau, kad visus darbus metęs, lėkiau šio laivo kaustyti?" - sakė jis. "Prisiveži anglies, žaizdrų, ir, saulei kaitinant, prie to laivo geležis lankstai, gręži skyles, kali grandines. Į tokį laivą sueina koks tūkstantis vinių, jas visas reikia nukalt tinkamo dydžio. Juvelyrinis darbas. Tai jau šeštas mano kaustytas laivas, ir tuo didžiuojuosi. Valties paragėj tradiciškai kabinsim džiovintos žuvies ir gertuvę Rusnės punšo, na, bus dar smagiau, jei ir moteriškė įsėstų", - kvatojo vulkaniškas kalvis.