Austra Skujytė: "Iš pradžių nesuvokiau, ką pasiekiau"

Nebaisu. Bet kai stebi kiekvieną tavo žingsnį - trikdo ir nemalonu.

Jūs gerkite šampaną, dabar jau galite. Darbas baigėsi, atostogos.

(Sportininkė neryžtingai žvelgė į šampano taurę.) Taip, jau baigėsi, nors aš beveik negeriu, - šyptelėjo, tačiau šampano gurkštelėjo. - Atpratau nuo alkoholio, nors ir anksčiau mažai vartodavau.

Biržai garsėja alumi.

Gėriau, gėriau alaus, - rankomis užsidengia veidą ir nusijuokia. - Tačiau galima linksmintis ir be alkoholio. Ir niekada nebuvau pasigėrusi, kad kitą dieną nieko neprisiminčiau ar labai skaudėtų galvą. O mūsų giminėje alaus gamintojų nėra, galbūt vyno.

Olimpinė euforija dar tęsiasi ar jau baigėsi?

Dar dalelė liko. Iš pradžių nesuvokiau to, ką pasiekiau. Pirmą naktį beveik neužmigau. Po dopingo kontrolės namo grįžau apie 3 valandą. Atšvenčiau tik simboliškai, po to - į dušą ir į lovą. Ir tik kitą dieną apėmė euforija.

Namiškiai pasitiko su "Napoleonu"? Aš apie tortą.

Ooo, močiutės tortą žino visi. Iškepė didelį didelį, - kvatojasi ir rankomis rodo įspūdingą dydį. - Dar šiek tiek liko, bet niekam neduodu, čėdau.

Beje, kuo labiau jautiesi: lietuve, amerikiete ar latve? Kur Tavo namai?

Pagal tėvus turėčiau jaustis latve. Mat tėtis - latvis, mama - lietuvė. Moku latviškai, turiu ten giminių, tačiau, žinoma, esu lietuvė. Amerikonė? Na, kokia aš amerikonė? O namai? Kai vykstu į Ameriką, sakau, kad važiuoju namo. Kai į Lietuvą - namo namo, - juokiasi.

Ar galėtum su kuo nors palyginti jausmą, kai stovi prieš daugiatūkstantinę minią, Tau ant galvos uždeda laurų vainiką, ant kaklo užkabina medalį, skamba šalies himnas?

(Akys sužimba, bet abejojančiai purto galvą...) Net nežinau, neįsivaizduoju. Aš negimdžiau, bet gal tai galėčiau palyginti su motinyste? Kai moteris daug iškenčia, ištveria, o po to pajunta palaimą?

Kaip save apibūdintum nepažįstamiems žmonėms?

Ooo, kokie įdomūs klausimai... - šypteli ir susimąsto. - Užsispyrusi ir atkakliai siekianti savo tikslo. Kas dar? Nežinau... - kaltai skėsteli rankomis.

Žinau, kad mėgsti susirašinėti internetu. Kaip elektroniniame laiške save apibūdintum nepažįstamam vyrui?

Aukšta... Ką aš žinau? - taria žaismingai. - Humorą labai mėgstu.

Dar, dar. Juk vyras prie interneto laukia...

Tuomet parašyčiau ženklą "hm" ir... - sportininkė kvatojasi. - Anksčiau buvau pavydi. Neturėjau daug vyrų, tad aš kalbu ne apie pavydą vyrams. Pavydėjau sėkmės, pasiekimų. Maždaug taip: kaimyno karvė daugiau pieno duoda, ir pavydžiu, - vėl nusikvatoja. - Tačiau intensyviai dirbdama, pasikeičiau ir dabar labai džiaugiuosi kitų sėkme.

Beje, o koks tas vyras turėtų būti?

Aukštas! Žinoma, ne pagal ūgį vertinu žmogų, bet... (Austros ūgis - 188,5 cm) Iš pradžių žmogų vertiname pagal išvaizdą, o po to - bendravimas, elgesys, pagarba.

Jis gali būti, sakykim, juodaodis?

Gali, gali, - kalba rimtai. - Neskirstau žmonių pagal rases. Tiesa, juodaodžio nebuvau įsimylėjusi, bet teko matyti žavių juodaodžių Olimpiadoje. Labai patinka ir aktorius Denzelis Vašingtonas. Keli kinų krepšininkai gi neblogai atrodo. Nepatinka nepatikimi, melagiai. Kartais būna, kai viena sako, antra daro, o trečia galvoja.

Esi emocionali ir gavusi medalį nesulaikei ašarų.

Oi, aš dažnai žliumbiu, - mosteli ranka. - Ir su mama žiūrėdamos filmus verkiame. Apsikabiname ir verkiame.

Tuomet Tave lengva įžeisti?

Nesunku. Mane broliai mėgdavo per dantį patraukti. Kartą, pasakojo mama, kai buvau maža, broliai mane erzino ir įrodinėjo, kad balta - tai juoda. Iš apmaudo apsiverkiau. Tiesa, dabar tokio nepasitikėjimo savimi nejaučiu.

Vis dėlto sidabro medalio laimėtoja.

Ai, kad aš jaučiuosi netyčia užkopusi ant tos pakylos. Tokia mažutė jaučiuosi, - nuoširdžiai kalbėjo Austra. - Dirbau labai daug, bet vis dėlto...

Kam dėkotum už šią pergalę?

Dievui, - taria labai rimtai.

Todėl nuolat vežiojiesi Bibliją?

Ji beveik visada kartu.

Kur dabar Tavo medalis?

Rankinuke, - parodo akimis į greta, ant kitos kėdės, padėtą rankinuką. - Jau nučiupinėtas ir nužiūrėtas. Graikijoje laikiau užrakintą stalčiuke.

To sidabrinio medalio vertė - 200 tūkstančių litų... Ne, ne, aš neklausiu, kur investuosi pinigus. Jei Tau duotų pasirinkti: pakyla, stadionas, olimpinis medalis, garbė ar ši nemenka suma?

(Susimąsto...) Vis dėlto pasiimčiau medalį, nes žinau, kiek įdėjau darbo. Pinigai, žinoma, labai malonus priedas, tačiau kovodama galvojau ne apie pinigus, o apie šalį, kuriai atstovauju. Ir ašaros sruvo iš laimės, kad pavyko tai pasiekti, o ne dėl pinigų. Turtuoliai irgi verkia, - šypteli. -

Tu ne tik žodžiais myli Lietuvą? Beje, himną giedoti moki?

Moku! Gal smulkią klaidelę padaryčiau. Ir stadione užmesdavau akį, kur plevėsuodavo mūsų vėliava: tai padėdavo susitelkti. Ir tolimesnę ateitį sieju tik su Lietuva, - persibraukia ranka geltonus segtuku susegtus plaukus.

Kodėl nėra greta to, kuris iškovojusią medalį Tave apkabintų, pabučiuotų ir sveikintų kitaip nei tėvai ir draugai? 

Niekas dar neužkariavo mano širdies. Gal kam atrodo, kad kas nors su manim negerai? Aplink visi tuokiasi, draugauja, myli... Nesutikau dar išrinktojo. Ir nežinau, kas yra meilė, - dar niekada nemylėjau.

Išrankumas, kompleksai, energija ir laisvas laikas - paaukotas sportui?

Gal viskas kartu? - svarstė lengvaatletė.

Dabar bus dar sunkiau. Juk esi ir turtinga nuotaka su 200 tūkstančių kraičiu?

(Juokiasi.) Nežinau, bet tikiu meile. Turbūt net iš pirmo žvilgsnio. Noriu patirti šį jausmą.

O kada sidabro medalininkė bučiavosi paskutinį kartą?

Ohoho! - kvatojasi ir apie kažką pagalvojusi sako: - O galima neatsakyti?

Žinoma, galima.  Ko sau palinkėtum?

Kad ateityje būtų dar geriau, kad neužmigčiau ant laurų, kad greta visą laiką būtų žmonės, kurie man neleistų to padaryti ir pabaksnotų į petį.

Tokių žmonių dabar yra greta?

Taip.