Aušra Maldeikienė apie įveiktą vėžį kūne ir vaikystėje sugautus vėžius Palangos Rąžėje

– Kokia jūsų savijauta dabar?

– Gera. Mano vėžys įveiktas. Esu labai dėkinga savo gydytojams. Vėžys – tik viena iš daugelio ligų. Iš jo nereikia daryti labai didelio baubo ir panikuoti.

– Kokią žinutę pasiųstumėte kitiems savo likimo draugams, kurie dar su juo kaunasi?

– Aš juos vadinu savo likimo broliais ir seserimis. Nors aš ir pati dar galiu atkristi – nuo to nėra niekas apsaugotas. Mano žinia yra labai paprasta: nustokite kliedėti, kad vėžys atsiranda dėl blogos karmos, kad buvote kažkam blogi. Nustokite kliedėti, kad vėžys turi kažkokį ryšį su cukrumi ir niekada netikėkite visomis kitomis nesąmonėmis, kurias jūs, ko gero, girdite kaip pačias geriausias gydymosi nuo vėžio priemones. Susirgę vėžiu, niekada negerkite žibalo – būna bepročių, kurie, „gydydamiesi“ nuo vėžio išgeria net aviacinio kuro – man apie tokias gydymosi nesąmones patvirtino mano gydytojai.

Svarbiausia, darykite, ką jums liepia gydytojai. Būtinai pasitikėkite jais. Deja, lietuviai linkę viskuo nepasitikėti, gydytojais – taip pat. O gydytojai Lietuvoje, ir onkologai, – labai geri. Ir jiems vėžys pasiduoda visai neblogai, ypač jeigu jis yra standartinis – tarkime, krūtų ar prostatos – ir jeigu kalbame apie jo pirmąją arba antrąją stadijas. Svarbu yra neignoruoti savo kūno ženklų, kad kažkas – ne taip...

Žinoma, reikia nusiteikti ilgam gydymuisi ir bjauriai savijautai – ypač po chemoterapijos. Kai mano plaukai po jos man nuslinko, man buvo baisiai gaila jų. Nors dabar – nepatikėsite – aš labiausiai džiaugiuosi, kad savo ilgų plaukų nebeturiu. Mano trumpa šukuosena man tinka ir labai patinka, ir aš nesirengiu jos keisti. Tokia, kokia esu, atrodau kaip normali 62 metų vakarietė moteris, o ne kaip rytų europietė, kuri, nepaisant to, kokio bebūtų amžiaus, visada bus su dažytais plaukais ir ryškiu makiažu.

– Ar vengiate dabar saulės?

– Ne. O kodėl turėčiau? Na, dabar stoviu saulėtoje vietoje, nes čia – geriausias mobilusis ryšys mano kaimuke. Aš niekada nemėgau degintis... Kai mane vaikystėje šeštą valandą ryte keldavo, kad visi nueitumėme prie jūros, aš verkdavau ir nekenčiau tos jūros...

– Jūs – palangiškė, tiesa?

– Taip, esu tokia. Mane į Vilnių išvežė, kai man buvo 12… Visas savo vasaras esu Palangoje „pardavusi“ – dirbau, prižiūrėdavau poilsiautojus. Mano tėveliai daugiausiai laiko buvo Vilniuje, o aš „atariau“ čia, Palangoje, įleisdavau poilsiautojus – mano tėveliai manimi labai pasitikėjo. Mano mamytė mirė prieš trejus metus – buvo sulaukusi beveik 90-ies… Kaip sakau, mano važinėjimas į Palangą tuomet buvo privalomas – rūpinausi ja. Aš nesu didelė Palangos aistruolė. Man joje – per daug žmonių, pernelyg daug klegesio. Man labiausiai patinka būti kaime, kur vešliai auga mano pomidorai ir agurkai. Man Palangoje sunku skaityti knygas, o mano kaime tai – malonumas.

– Ar po mamytės mirties liko kokių nors jūsų sąsajų su Palanga?

– Mūsų visų susitarimu, mano broliukui po mamos mirties atiteko tas namo gabalas.

– Kokie jūsų ryškiausi atsiminimai iš vaikystės Palangoje? Man buvote anksčiau pasakojusi apie vėžių gaudymą Rąžės upelyje...

– Oi, kada tai buvo... Mes tuomet gyvenome dabartinėje Vasario 16-osios gatvėje, kuri tuomet vadinosi Pionierių gatve. Kaip sakau, užaugau Palangos klebono laukuose, ant Pionierių ir Dzūkų gatvės kampo... Be manęs toje pačioje gatvėje gyveno dar trys berniukai – mano brolis ir du kaimynų berniukai. Mes keturiese kartu leisdavome visą laiką. Prisimenu, kad prisižvejoję kažkokių mažyčių žuvyčių Ražėje, mes jas virdavome konservų dėžutėse ant laužo... Tik neprisimenu, ar jas valgydavome – juk ne badmetis buvo.

Ir, taip, šventa tiesa – upelyje buvo labai daug vėžių. Pakakdavo įbristi į jį, gerai įsižiūrėti, o vakare – pasišviesti prožektoriumi, ir ne vieną sučiupdavome... Man baugoka buvo juos liesti, bet nenorėjau nusileisti berniukams, tai užsimerkusi juos stverdavau...

Įsivaizduoti vėžius Rąžėje dabar – sunku.

– Šiemet neketinate pasiekti Baltijos?

– Abejoju. Man ji – tolokai. Be to, aš ir mašinos dabar neturiu. Nebent koks darbo reikalas mane iki jos atvestų – jei kas nors manęs paprašytų ten pašnekėti. Bet, žinote, ne šnekėjimai vasarą rūpi žmonėms Palangoje.

– Jūs visada pašaipiai ar net ciniškai atsiliepdavote apie politiką, bet įbridote į labai plačią jos upę Briuselyje – dirbate europarlamentare. Kaip ta Europos Parlamento marmalynė atrodo?

– Oi, Dieve, kaip tame Briuselyje gera. Kaip sakau, aš ilsiuosi jame. Jokios įtampos, užkulisių, visi – tokie mandagūs ir paslaugūs. Visų yra virš septynių šimtų (Europos Parlamentą sudaro 705 nariai – aut. past.), o, žiūrėk, visi kalbasi ir daugmaž susikalba. Pabrėžiu: argumentų kalba. Ten nėra nausėdiško pliurpimo, mūsų Seimo klounų. Ten yra daug žmonių, kurie mūsų lietuviškai ausiai kalba dar keistus dalykus. Bet jie kalba mandagiai ir, svarbiausia, logiškai.

Skirtingai negu Lietuvoje, ten niekas nekalba apie amžiną gerovę, lygybę ir brolybę. Kai mūsų prezidentas (Gitanas Nausėda, – aut. past.) kalba apie gerovės valstybę, mane tai nukelia į komunizmo laikus. Pas mus visi ekonomikos dalykai „sukasi“ visą laiką apie tą patį – kaip perskirstyti pinigus, kad visi būtų daugiau ar mažiau patenkinti.

– Pamojus burtų lazdele, įsivaizduokite, kad jūs tapote šalies premjere. Kokius tris dalykus pirmiausia padarytumėte?

– Oi, ir už ką man tokia koronė būtų?... Pirmiausia, inicijuočiau mokesčių reformą. Kad būtų ir mažam vaikui, ir senukui aišku, kas nutiks padarius vieną ar kitą dalyką. Kai Lietuvoje žmogus uždirba 5 tūkstančius eurų – daug tai ar mažai? Pagal mūsų prezidentą, tai – labai daug. O jeigu tas žmogus su tokia alga turi šešis vaikus, iš kurių vienas – neįgalus, o žmona nedirba? Ir jeigu toks žmogus turi įsipareigojimų bankams? Kaip tada tokia alga atrodo? Viską išdalinus, jis bus ant pagalbos slenksčio.

Svarbiausia – ne nuolat mokesčius keisti ar pinigus perskirstyti, o leisti visiems užsidirbti. Dar svarbiau – netrukdyti užsidirbti.

Manau, kad yra didelis nusikaltimas – parašykite tai didžiosiomis raidėmis – dalinti visų mūsų pinigus kaip išmokas vaikams. Tai, ką birželį padarė mūsų Vyriausybė.

Vaikams reikia ne išmokų, o gero išsilavinimo. Juk „valstiečių“ vyriausybė iš esmės vaikams atidavė pinigus, kurie turėjo būti skirti kitoms reikmėms, taip pat – ir švietimui. Tiems patiems mokytojams. Jų kvalifikacijai ir atlyginimams kelti.

Man baisu, bet dirbti mokytoju šiandien beveik niekas nenori. O kodėl? Nes kiekviena mamytė, stovinti ir laukianti savo vaiko mokyklos koridoriuje, jaučiasi esanti protingesnė ir „viršesnė“ už tą vargšę mokytoją ir laiko vos ne savo pareiga prie jos prieiti ir „paprotinti“...

Dar kas keistesnio – mūsų užsienio politika. Ne, ne apie Rusiją kalbu. Mes savo užsienio politiką suvedame į be galo siaurus kaimiškus interesus. Visų pirma, taip yra dėl to, kad ji turi tris „aukles“: Seimą, Prezidentą ir Užsienio reikalų ministeriją.

Pavyzdžiui, kas ir kada nors normaliai atsakė į paprastutį klausimą: kokia yra Lietuvos vieta Europos Sąjungoje? Kas nutiks, kai mes iš amžinų pagalbos gavėjų ir prašytojų patys tapsime kitų donorais? Kaip mes, pavyzdžiui, Lietuvoje visi suvokiame teisės viršenybės klausimą? Yra daug tokių klausimų.

Be jų egzistuoja ir Kinijos klausimas. Aš prisidėjau prie to, kad Kinija būtų įtraukta į nacionalinių grėsmių sąrašą.

– Jūs dažnai gyvenime nukenčiate dėl to, kad nelaikote žodžio už liežuvio?

– Ne, niekada. Priešingai: manęs daug kas prisibijo, nes Maldeikienė niekada neieško žodžio kišenėje. Net pats Gitanas Nausėda bijojo dalyvauti televizijos debatuose, kuriuose aš dalyvavau.

– Su kokia istorine asmenybe norėtumėte susitikti?

– Man anksčiau labiausiai imponavo buvusi Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Margaret Tetčer. Dabar labiau – Vinstonas Čerčilis. Virš savo lovos nesu pakabinusi jo paveikslo, bet turiu bene šešias jo knygas į eilutę atsidėjusi skaityti.

– Kam jūs esate gyvenime labiausiai dėkinga, kad esate tokia, kokia esate?

– Vienareikšmiškai – savo broliui Kazimierui. Jis taip pat gyvena Vilniuje. Labai juo didžiuojuosi – jis yra labai protingas ir geras. Jis – sovietinių laikų disidentas. Būtent mudviejų nuotrauką esu įdėjusi savo „feisbuke“.

– Regis, ją ir aš mačiau. Kieno vėliavą abu joje laikote?

– Tibeto. Mes abu nuotraukoje stovime Tibeto laisvės skvere Vilniuje, Užupyje, Malūnų gatvėje. 2001 metais Užupyje lankėsi Dalai Lama XIV, jam buvo suteiktas Užupio garbės piliečio vardas. 2010 metų birželį, minint Lietuvos okupacijos ir genocido dieną, buvo atidarytas Tibeto skveras. Man būtų keista, jeigu kas nors tą vėliavą akimirksniu atpažintų.

– Kadangi aplenkiate Palangą, gal į Tibetą važiuosite? Kalnai – puiki vieta apmąstyti nueitam gyvenimo keliui, ar ne?

– (Juokiasi). Jeigu ne ta baisi liga, kuri buvo mane užklupusi, ir tas „kovidas“, jau būčiau, ko gero, į Tibetą nuvažiavusi. Kaip Europos Parlamento narė, turėjau kvietimą dalyvauti priėmime pas Dalai Lamą, Tibeto dvasinį lyderį, šią vasarą. Priešingai nei mūsų Seime, kur daug kas kinams tiesiog laižo padus, Europos Parlamente nėra padlaižūnų – jame sudarytos labai stiprios grupės palaikyti Tibeto ir Taivano nepriklausomybės siekiams.