Aušra Bakanaitė: "Lėlių teatre viskas yra įmanoma"

Lėlių teatras suaugusiesiems Lietuvoje nėra itin populiarus. Kuo jis tave traukia?

Kai įstojau studijuoti lėlių teatro meną Klaipėdos universitete, didžiausiais atradimais man tapo objektai ir lėlių teatras suaugusiesiems. Kaip su suaugusiu žmogumi kalbėti, pažadinti jo fantaziją, paveikti jo mąstyseną su daiktais, lėle? Man tai - labai įdomu. Man atrodo, kad apskritai lėlių teatras neteisingai yra nukištas į paribį, nors jis yra lygiavertis dramos teatrui. Lėlių teatras gali būti ir politinis, ir komedinis, atmosferinis, filosofinis, kraupus... Mane labiausiai žavi lėlių teatro alternatyva ir subtilumas.

Spektaklį įkvėpė Ingeborgos Bachman kūrinys "Malina". Kuo tave sužavėjo šis sudėtingas, psichologinis, intelektualinis, filosofinis romanas?

Norėjau sukurti spektaklį apie moterį, apie jos vidinį pasaulį, tačiau tinkamo kūrinio ieškojau labai ilgai. Galiausiai atradau "Maliną". Tai romanas apie moters, ligotos asmenybės, vidinį pasaulį. Knyga - sunki, slegianti, daugiasluoksnė ir paliečia labai daug temų. Daugelis jų atkrito. Galbūt ateityje spektaklis augs ir kai kurios temos dar prisidės. Šiuo metu mane labiausiai "užkabino" saviizoliacijos, pasaulio baimės tema. Man atrodo, tai - labai atpažįstama, būdinga daugeliui iš mūsų.

Tuo metu, kai atradau šią knygą, mirė mano tėtis. Galvodama apie jo gyvenimą supratau, kad labai daug žmonių yra ne savo vietoje, jie niekam nekliudo, bet ir nieko nekuria. Jie gyvena be jokio pasitenkinimo, be gyvenimo džiaugsmo, tarsi pakibę vakuume ar patys save uždarę į narvelį. Tai labai baisu.

Kita tema, labai išreikšta kūrinyje, yra asmenybės susidvejinimas. Mes dažnai sakome ne tai, ką galvojame, ir padarome tai, ko nenorime. Neseniai kabėjau su moterimi, kuri dirba su psichikos sutrikimų turinčiais žmonėmis. Dirbti tokį darbą ją motyvuoja supratimas, kad kiekvienas iš mūsų galime tai patirti. Riba tarp sveikumo ir nesveikumo yra labai trapi.

Kaip tokias sudėtingas temas išreikšti lėlių teatro formomis?

Lėlių teatras man - stebuklinga vieta, kurioje, atrodo, gali įvykti viskas. Lėlių teatras - labai vizualus, net antirealus, todėl labai patogus vidiniam žmogaus pasauliui išreikšti. Jame kalbą galima išreikšti vaizdais. Šiame spektaklyje aktoriai patys nekalbės.

PREMJERA. Spektaklio "Malina" premjera vyks lapkričio 10, 18, 24 dienomis Klaipėdos lėlių teatre.

Lėlių teatre kaip lėlė gali veikti kaukė. Mes užsidedame kaukes ir tam tikra kaukės pusė atspindi tai, ką mes norime. Spektaklyje bus ir veidrodinė kaukė, nes mes nuolatos reflektuojame sutiktus žmones pagal savo supratimą. Spektaklyje taip pat bus naudojamas ir šešėlis, magnetiniai objektai.

Žiūrovai sėdės salės kampuose. Ar jie taps aktyviais veiksmo dalyviais?

Žiūrovai, kurie nemėgsta, kad juos spektaklio metu kas nors judina, krutina ir verčia ką nors daryti, gali nebūgštauti. Nors jie taps spektaklio veiksmo dalyviais, tačiau į privačią erdvę nebus veržiamasi. Žiūrovai bus stebėtojai, tie, kuriuos kiekvienas iš mūsų turime savo vidiniame pasaulyje.

Užsiminei, kad aktoriai spektaklyje nekalbės. Ar tai bus spektaklis be žodžių? Ar nerizikuojate, kad žiūrovai apskritai nesupras spektaklio? Tai pastaruoju metu dažnai nutinka teatre.

Tekstas spektaklyje bus, tačiau aktoriai jo nesakys lūpomis, skambės įrašas, taip, kaip mūsų mintys mums skamba. Sykiu taip išreiškiamas žmonių nesusikalbėjimas. Jeigu žiūrovai nesupras, kas vyksta - tai interpretuos spektaklį pagal save. Tiesą sakant, tos interpretacijos man - dar įdomesnės. Mūsų tikslas užduoti klausimus, o ne pateikti atsakymus.

Numanau, kad "Malina" bus sudėtingas spektaklis. Kodėl šiuolaikinis teatras taip dažnai yra slegiantis, negatyvus?

Galbūt todėl, kad kuriantys žmonės nori kalbėti apie tai, kas baisu, atkreipti į tai dėmesį. Visi mes turime savyje ir slogučio, kurio dažnai nenorime parodyti. Tačiau nebūsi visada pozityvus pasaulio gelbėtojas. Ta kita pusė yra baisi, tačiau taip pat įdomi. Man yra baisu, kai žmonės izoliuojasi, užsidaro savyje. Kūryba yra priemonė parodyti, kad gali būti ir kitaip. Teatras gali būti ir apvalantis.

Aš nenoriu, kad žiūrovai iš spektaklio "Malina" išeitų prislėgti negatyvių emocijų. Todėl pasakodami istoriją pasirinkome reverso būdą - tai yra pasakojimas prasideda nuo pabaigos. Knyga baigiasi liūdnai - miršta viena asmenybės pusė. Spektaklis nuo to prasideda, tačiau pasibaigia tada, kai viskas dar buvo gerai, vyravo taika ir ramybė. "Malina" - spektaklis, kuris suteikia vilties.

Papasakok, kaip ir kodėl atsidūrei lėlių teatre?

Dėl to "kalta" mama. Iš tiesų ji nenorėjo, kad studijuočiau menus, nes turėjau gerą galvą matematikai, tačiau mama nuo pusantrų metukų mane vesdavosi į teatrą, net į spektaklius suaugusiesiems ir aš teatrą pamilau. Užsiauginau svajonę pati tapti aktore, pradėjau lankyti įvairius būrelius. Vadovė Vitalija Vyšniauskaitė, kuri man yra didelis autoritetas, pasiūlė studijuoti režisūrą. Stojau Vilniuje, bet Danutė Vaigauskaitė, pastebėjusi, kad mano etiudas - labai lėliškas, įkalbėjo pasirinkti studijas Klaipėdoje.

Sako, kad Klaipėda - kitoks miestas nei visa Lietuva. Užaugai, mokeisi Kaune. Kokią Klaipėdą tu atradai ir kaip jautiesi šiame mieste?

Kai atvykau į Klaipėdą studijuoti, man buvo labai labai blogai. Iki šiol prisimenu, jog atvažiavau į Klaipėdą šeštadienio vakarą, pirmąjį vakarą ėjau į parduotuvę Liepų, Herkaus Manto gatvėmis ir per tą laiką, kol nuėjau iš nuomojamo būsto iki parduotuvės Mažvydo alėjoje, - nepraėjo nė vienas žmogus, nepravažiavo nė vienas automobilis... Man buvo labai keista.

Vėliau įsikūriau, atsirado ratas draugų, pažįstamų, mėgstama veikla. Dabar jau niekur kitur nenorėčiau gyventi. Pasimokyti dar galbūt norėčiau išvažiuoti, tačiau kurti - Klaipėdoje yra geriausia terpė. Man patinka, kad šalia yra jūra, kad čia ramu, nereikia niekur skubėti. Atrodo, kad šitame mieste gali laisviau kvėpuoti. Žinoma, kartais tai užliūliuoja ir per daug "išplauki", tačiau man atrodo, kad Klaipėda - labai sveikas miestas.