Auksė Skokauskienė: "Jie buvo ne tik mano tėvai - jie buvo laisvės kovotojai"

Šį kovą ir visus 2018-uosius metus Lietuva mini Adolfo Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines. Mokytojo, kuris pasirinko kovą už laisvę. Žmogaus, kuris suvienijo laisvės kovotojus. 1949 m. vasario 16-osios Deklaracijos signataro. Pogrindžio žurnalisto. Vyro ir tėvo, kuris žuvo, palikęs mylimą moterį, 8 metų dukrelę bei viltį, kad kada nors ji gyvens laisvoje šalyje.

"... šią dalį prisiminimų iš kovos dėl laisvės laikotarpio skiriu savo mažytei dukrelei Auksutei, kurios irgi ieško okupantas, kuri šiandien alksta, vargsta, žiaurios budelio rankos atplėšta nuo tėvelio ir mamytės..." - savo atsiminimuose 1952 m. rašė A. Ramanauskas-Vanagas.

SU TĖČIU 1953 m. Auksutė gimė 1948 m. svetima pavarde ir iki septynerių metų su savo tėvais matydavosi vienkiemiuose bei partizanų žeminėse. Nuotrauka iš knygos "Daugel krito sūnų..." Asmeninio archyvo nuotrauka.

"Sovietinė okupacija sutrypė ne tik mano vaikystę, jaunystę, ji sudaužė daugybės žmonių svajones, sulaužė jų gyvenimus, - sako jo dukra Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė. - Tačiau Lietuva šiandien laisva. Šios laisvės pamatai sutvirtinti mano tėvelio ir visų partizanų, žuvusių už Lietuvos laisvę, krauju."

Nelegali vaikystė

Aukse, kokį tėvų atvaizdą išsaugojo Jūsų atmintis?

Kaip ir kiekvienam žmogui, man tėvai yra ypatingi žmonės. Tačiau jie buvo ne tik mano tėvai - jie buvo ir laisvės kovotojai.

Kai juos matėte paskutinį kartą, kiek jums buvo metų?

Tėvus areštavo, kai man buvo aštuoneri metai. 1956 m. spalio 12 dieną jie buvo suimti Kaune.

Vaikystėje mano gyvenimas buvo nelegalus. Buvau slapstoma. Bet aš gerai prisimenu savo tėvus, nes paskutiniuosius metus iki arešto dažnai būdavome kartu. Mačiausi su jais net tada, kai vyko aktyvi ginkluota partizanų kova.

Žinome Jūsų tėvo likimą. Papasakokite apie mamą.

Tėvą sušaudė, o mama buvo politinė kalinė. Ją kankino KGB rūsiuose, po to ištrėmė į katorgą, Krasnojarsko kraštą, politinių kalinių lagerį. Ji tai ištvėrė, atlaikė. Gyva sugrįžo į Lietuvą. Tada mes gyvenome kartu. Kaip gyvenome - apie tai trumpai nepapasakosi, reikia rašyti visą knygą...

1991 m. rašėte, kad dar ne laikas atskleisti pavardes tų žmonių, kurie jus globojo, kai likote be tėvų...

Be jūsų minimos "Daugel krito sūnų...", esu išleidusi ir daugiau knygų: "Generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas tautos ir valstybės atmintyje", "Partizanų vadas generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas", "Laisvės kovų keliais su partizanų vado dukra Aukse", "Laisvės Deklaracija ir jos signatarai". Esu parašiusi ir publikavusi daugybę straipsnių laisvės kovų tematika. Tas darbas nenutrūksta.

BIRUTĖ ir Adolfas drauge išbuvo beveik 12 metų. Alytus, Antrojo pasaulinio karo metai. Nuotrauka iš Genocido aukų muziejaus fondų.

Tėvas mokėsi Klaipėdoje

Jūsų abu tėvai buvo mokytojai, juos suvedė profesija. Jūsų tėtis baigė mokslus Klaipėdoje.

Taip, jis baigė Klaipėdos pedagoginį institutą. Po to - Kauno karo mokyklą. 1940-1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. Čia susipažino su mano mama, savo mokine.

Prieš pasirinkdamas laisvės kovotojo kelią, tėtis su mama susižadėjo. Tada jis jau palaikė ryšius su partizanais. Jo laukė Dzūkijos miškai. Savo pavojingą kelią tėtis pradėjo Nemunaičio apylinkėse veikusiame partizanų būryje. Jau pirmą dieną buvo išrinktas jo vadu.

Būdami mokytojai, mano tėvai negalėjo likti abejingi stebėtojai, kai Lietuva neteko laisvės.

MOKYTOJO specialybę Adolfas Ramanauskas (pirmoje eilėje, viduryje) įgijo Klaipėdoje, Respublikos pedagoginiame institute (dabar čia Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultetas). Pirmoji nuotrauka - iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo, antroji - iš knygos "Partizanų vadas generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas".

Tai buvo labai energingas žmogus...

Tėvas buvo vienytojas, idealistas ir pavyzdys kitiems kovotojams.

Iš pradžių jis suvienijo Merkinės ir Alovės valsčiuje išsibarsčiusius partizanų būrelius į 140 vyrų kuopą ir jai vadovavo. 1945 m. rudenį ji tapo Dzūkų grupės dalimi. Vėliau ta kuopa buvo performuota į batalioną, tėvas buvo paskirtas jo vadu. Dėl puikių organizatoriaus sugebėjimų, gero karinio pasirengimo, energingo būdo jis buvo skiriamas į vis atsakingesnes pareigas. 1945 m. liepą jam buvo patikėtos Merkio rinktinės (jai dar priklausė Marcinkonių ir Druskininkų batalionai) vado pareigos. 1947 m. rugsėjį per slaptus rinkimus Dainavos apygardos vadų sąskrydyje jis buvo išrinktas šios apygardos partizanų vadu. 1948 m. išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. 1949 m. vasarį dalyvavo visos Lietuvos vyriausiųjų partizanų vadų suvažiavime Žemaitijoje, kur buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (toliau LLKS), sudaryta vyriausioji partizanų vadovybė - LLKS Taryba. Tėvas tapo jos nariu ir prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pirmuoju pavaduotoju, Pietų Lietuvos srities partizanų vadu. Vėliau jam teko eiti ir LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pareigas. Jis buvo 1949 m. vasario 16 d. LLKS Taryboje priimtos Deklaracijos signataras. Ši Deklaracija (kartu su kitais tada Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais) sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą: įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą - kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje. Galutiniu partizanų kovos tikslu buvo paskelbtas nepriklausomos Lietuvos parlamentinės respublikos atkūrimas. Ši Deklaracija 1999 m. LR Seimo buvo pripažinta mūsų valstybės teisės aktu.

ADOLFAS 1920 m., dvejų metukų amžiaus. Nuotrauka iš knygos "Partizanų vadas generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas".

Jūsų tėvas taip pat buvo pogrindžio žurnalistas.

Tėvas gerai suprato, kad, be ginkluoto pasipriešinimo, tautos sąmonėje reikia išlaikyti valstybingumo atkūrimo siekius. Jis organizavo partizanų laikraščių leidybą, redagavo ir pats rašė straipsnius.

Kokie tai buvo laikraščiai?

"Trečias skambutis" (1945 m. ruduo), "Mylėk Tėvynę" (1946-1946 m.; abu Merkio bataliono leidiniai), "Laisvės varpas" (1947-1949 m.; Dainavos apygarda), "Svobodnoje slovo" (1947-1949 m.; skirtas okupacinės kariuomenės kariams), "Partizanas" (1949-1950 m.; Pietų Lietuvos partizanų sritis), "Miško brolis" (1951-1952 m.). 1948-1952 m. tėvas leido ir informacinius užsienio politinių žinių biuletenius.

Užrašė savo atsiminimus.

Tai Dainavos apygardos, Pietų Lietuvos srities, iš dalies - visos LLKS istorija. Šiuos atsiminimus 1991 m. sudėjau į knygą "Daugel krito sūnų..."

ŠV. ANDRIEJAUS bažnyčia Naujosios Britanijos (New Britain) mieste, kurioje buvo pakrikštytas A. Ramanauskas.

Senelis Motiejus

Jūsų mamos tėvas taip pat buvo Laisvės kovų dalyvis?

Mano senelis Motiejus Mažeika 1951 m. buvo suimtas. Suėmimo metu nepasidavė, buvo sunkiai sužeistas ir tik tada suimtas. Kalintas, kankintas ir galiausiai neteko gyvybės dėl to, kad palaikė ryšius su partizanais.

KGB įtarė, kad senelio namuose lankosi partizanai. Darydavo čia pasalas, kratas. Namų apgultis kartais trukdavo po kelias dienas. Senelio akylumo ir išradingumo dėka partizanai ne kartą išvengė nelaimės.

Kagėbistai įnirtingai ieškojo partizanų bunkerių senelio sodyboje, mano mamos tėviškėje (Jackonių kaime). Namuose net grindis iškapodavo. Paskutinė krata 1951 m. kovą truko nuo ryto iki vakaro. Senelis suprato, kad jie nesitrauks, nes įtaria, kad partizanai turi ateiti į sodybą. Jis pasiryžo būtinai įspėti partizanus. Ir jis sugalvojo būdą. Senelis pasiprašė vyresniojo kagėbisto, kad leistų pašerti per dieną neėdusius gyvulius. Kadangi kagėbistai, išbuvę visą dieną, neketino trauktis ir naktį, jų vyresnysis paskyrė seneliui sargybą ir leido pašerti gyvulius. Tvarte senelis šėrė gyvulius, akylai stebėdamas sargybinius. Nutaikęs momentą, kada kareiviai tarpusavyje įsitraukė į kalbas, senelis nepastebimai išsiavė iš savo apavo, nusimetė viršutinius drabužius, kad lengviau būtų bėgti, ir tik su kojinėmis, vienmarškinis pasileido į mišką, kuris buvo netoli sodybos.

Kai sargyba sureagavo, šaudydama puolė vytis. Senelis sėkmingai pasiekė mišką. Žinią partizanams jis perdavė. Kurį laiką jis laikėsi miške, o kitą naktį pernakvojo pas vieną pažįstamą partizanų ryšininką, gyvenusį kitoje miško pusėje. Gavo iš jo švarką, apavą. Išėjęs į pamiškę, stebėdavo aplinką. Laukė, kad kagėbistai, jo neradę, atsitrauks, galvodami, kad jis jau visiškai pasitraukė pas partizanus ir į savo sodybą nebegrįš. Bet kagėbistai nesitraukė, laukė visoje pamiškėje. Po kelių dienų Mažeika buvo užpultas. Jis nepasidavė ir paėmė jį tik sužeidę.

Išlikę archyviniai dokumentai byloja, kad iš senelio reikalavo išduoti partizanus. Išduoti dukrą Birutę, jos vyrą Adolfą. Senelis buvo žiauriai kankinamas, bet jis nieko neišdavė.

Praėjus vieneriems metams nuo arešto ir kankinimų, 1952 m. pavasarį, seneliui buvo paskirtos teismo medicininės psichiatrinės ekspertizės kalėjimo ligoninėje Vilniuje ir teismo psichiatrijos mokslinio tyrimo institute Maskvoje. Tų metų rudenį Centrinio teismo psichiatrijos instituto ekspertų komisija nustatė, kad "nusikaltimo vykdymo metu" M. Mažeika buvo psichiškai sveikas ir pakaltinamas, bet "šiuo metu" jam pasireiškia silpnaprotystė. Senelis buvo priverstinai paguldytas į psichiatrinę ligoninę Kazanėje. 1953 m. gruodžio 12 d. jis mirė, pagal mūsų turimas žinias, iš bado.

1991 m. M. Mažeika Lietuvoje buvo reabilituotas, o 2002 m. pripažintas Laisvės kovų dalyviu (po mirties).

"Nauja karta supranta"

Minime Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines. Ką tai reiškia Jums, vaikystėje tėvo netekusiai dukrai? Kas Jums šiandien teikia stiprybės, tikėjimo Lietuvos ateitimi?

Sovietinė okupacija ir sovietinis genocidas - tai mano ir tokių kaip aš sutrypta jaunystė, sulaužyti gyvenimai, sudaužytos svajonės ir galimybės. Tai skaudžios netektys, nepritekliai, vargas. Lietuva šiandien laisva, ir šios laisvės pamatai sutvirtinti mano tėvelio ir visų partizanų, žuvusių už Lietuvos laisvę, krauju.

Aš džiaugiuosi nauja karta, gimusia jau laisvoje Lietuvoje, kuri domisi partizanų istorija, skaito jų atsiminimus, keliauja partizanų takais. Jie supranta, kokia yra jų šiandieninės laisvės kaina.

Šiemet atkurtai Lietuvai sukako 100 metų. Šiemet sukako 100 metų nuo mano tėčio gimimo. Tai du svarbūs man šimtmečiai, o kartu su jais ir daug įsipareigojimų, nes Lietuvoje vyksta daug atminimo, pagerbimo renginių.

ŠIŲ METŲ rudenį Naujosios Britanijos mieste, parko skverelyje, planuojama pastatyti paminklą A. Ramanauskui atminti. Paminklo autorius - skulptorius Jonas Jagėla. Kompozicija - šakoto ąžuolo įvaizdis; apatinėje paminklo dalyje bus tekstas lietuvių ir anglų kalbomis, virš teksto iškaltas Vytis. Skulptūros aukštis - 3,5 metro. Genocid.lt iliustracija.

Šį rudenį jūsų tėvui atminti bus atidengtas paminklas ir Naujosios Britanijos mieste, kur jis gimė. Ar esate ten lankiusis?

Ne, nesilankiau, tokios galimybės neturėjau...

GYVENIMAS

Adolfas Ramanauskas gimė 1918 m. kovo 6 d. JAV, Konektikuto valstijoje, Naujosios Britanijos (New Britain) mieste, ir buvo pakrikštytas Šv. Andriejaus bažnyčioje.
Adolfo motina Elena Jovaišytė buvo kilusi iš Merkinės valsčiaus Meškasalio kaimo (dabar Alytaus r.). Neturtingų valstiečių šeimoje buvo dvylika vaikų, iš kurių išliko šešios mergaitės.

Į JAV, kur jau buvo įsikūrę giminės, pirmiausia išvyko vyriausioji sesuo ir, pagyvenusi kelerius metus, pasikvietė Eleną.

Adolfo tėvas Liudvikas į Ameriką atvyko pakviestas vyresniojo brolio. Su jo mama Elena susipažino Naujosios Britanijos mieste ir netrukus vedė. 1918 m. gimė vyriausias sūnus Adolfas.

Apie 1921 m. Ramanauskų šeima grįžo į Lietuvą. Apsigyveno Lazdijų apskrityje, Rudaminos valsčiuje, Bielėnų kaime.

1937 m. Adolfas Lazdijuose baigė "Žiburio" gimnaziją ir studijavo Klaipėdos pedagoginiame institute. 1939 m. mokėsi Kauno karo mokykloje, vėliau mokytojavo pradinėje mokykloje Lazdijų apskrityje (Lipniūnuose ar Gerdašiuose). Vokiečių okupacijos ir pirmaisiais pokario metais dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje.
1945 m. balandžio 25 d. tapo partizanu, 1950 m. - Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Gynybos pajėgų vadu, 1951 m. - LLKS Tarybos pirmininku ir Ginkluotųjų pajėgų vadu.

Suimtas 1956 m. rudenį Kaune kartu su žmona Birute. Po metų sušaudytas. Kapo vieta nežinoma.

Birutė Ramanauskienė 8 metus kalėjo Krasnojarsko krašte, griežtojo režimo lageryje. 1960 m. grįžo į Lietuvą. Mirė 1996 m. kovo 19 d. Kaune.
A. Ramanausko dukra Auksė Skokauskienė - inžinierė, visuomenės veikėja, turi du vaikus, Ingą ir Norbertą, abu gydytojai.