Audrius Siaurusevičius: G. Dauguvietytė buvo paruošusi ir savo laidotuvių scenarijų

„Lietuvoje vis dėlto gajus yra jaunystės kultas. Mes esame įdomūs kol jauni, kol gražūs. Galina Dauguvietytė, kalbėdama atvirai ir neslėpdama savo amžiaus, žiūrėdama į jį ironiškai, įtvirtino supratimą, kad ir vyresnio amžiaus žmogus, jos atveju galime drąsiai sakyti – senas žmogus, gali būti įdomus, gyventi aktyvų gyvenimą. Net jeigu nelabai greitai eina, jis žino kur eina ir ko eina“, – taip apie neblėstančią režisierės, aktorės ir knygų autorės G. Dauguvietytės charizmą kalba jos knygų leidėja Lolita Varanavičienė .

Apie anapilin išėjusią iškilią Lietuvos moterį, kultūros veikėją – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su prezidentu Valdu Adamkumi, pirmuoju ir ilgamečiu LRT režisieriumi Anupru Laučiūnu, leidyklos „Tyto Alba“ direktore Lolita Varanavičiene, LRT generaliniu direktoriumi, G. Dauguvietytės bičiuliu Audriumi Siaurusevičiumi.

Pone prezidente, gal trumpai papasakokite, kas jus siejo su G. Dauguvietyte?

V. Adamkus. Manau, kad mūsų bendri rūpesčiai, susiję su Lietuva: pradedant kultūra, baigiant visuomeniniais reikalais. Jos netikėta mirtis mane, kaip ir daugelį lietuvių, tikrai skaudina. Dar praėjusį penktadienį ji man skambino – kalbėjomės apie sveikatą, apie už kelių savaičių būsiantį gimtadienį. Tai jau sutapo, kad mūsų gimtadienius skiria vos kelios savaitės. Sutarėme, kad kitąmet kartu švęsime mūsų abiejų 90-ečius.

Grįžtant prie jos, tikrai drąsiai galime pasakyti, kad netekome didelės patriotės, kūrybingos asmenybės. Turiu pasakyti, kad mano informacija apie G. Dauguvietytę daugiausiai siejosi su mano žmonos Almos ryšiais. Būtent ji su Galina bendravo jau maždaug nuo 1936 m. Pas Kiprą Petrauską į dvarą Rainiuose atvažiuodavo Almos šeima, ten atvažiuodavo ir Galina susitikti su Kipro Petrausko dukra. Jos trys bendraudavo. Alma ypač išskiria tai, kad jų mamos buvo labai susijusios su teatru – tiek p. Petrauskienė, tiek Galinos mama. Jos labai padėjo Žemaičių teatrui.

Tai, matyt, atvedė ir Galiną į teatrą, nes, būdama 17-os, ji debiutavo Žemaičių teatre, K. Binkio „Atžalyno“ pastatyme. Tai buvo jos debiutinis pasirodymas ir, pasak Almos, labai sėkmingas. Aš su ja susipažinau jau Jungtinėse Amerikos Valstijose 1989 m., kai lankėsi pas mus namuose. Turėjome progą pabendrauti, pasidžiaugti artėjančia Lietuvos laisve. Ji jautė, kad netrukus Lietuva išsivaduos. Mūsų pasikalbėjimai tęsėsi kelis dešimtmečius. Bent porą kartų per mėnesį su ja susiskambindavome.

Kokie jums ryškiausi jos, kaip asmenybės, prisiminimai? Kokius įspūdžius ji palieka?

V. Adamkus. Ją prisiminsiu kaip tvirto, kieto charakterio asmenį, turintį savo nuomonę ir nebijantį jos išreikšti. Šiuo principu ji gyveno ir tokią visada prisiminsime.

Pone Laučiūnai, jūs pradėjote dirbti televizijoje pačioje jos pradžioje. Bet G. Dauguvietytę pažinojote dar anksčiau. Kaip jūs susipažinote ir nuo ko prasidėjo jūsų draugystė?

A. Laučiūnas. Taip, tai buvo senokai. 1947 m. ji grįžo iš Paryžiaus. Mes jau buvome dramos studijų antrame kurse. Staiga ateina pas mus aukšta, graži panelė iš Paryžiaus! Mes, žinote, vaikinukai iš kaimo – požiūris į ją iš karto toks „per atstumą“, nejauku. Bet, laikui bėgant, tai praėjo ir mes su ja tapome labai geri draugai. Taip jau susiklostė, kad dažnai tekdavo kartu vienas ištraukas studijų metais daryti, įvairius epizodus – ir vis su ja.

Paskui mes išsišnekėjome su ja: kur čia reikalas? Aš jai sakau: žinai, Galina, turbūt mus riša Nemunėlis. Aš gimęs ant Nemunėlio krantų, Panemunėje, o ji – toliau prie Nemunėlio – Radviliškyje. Tai vis sakydavau jai, kad aš pirmas nusiprausiu ir paskui jai vandenis atiduodu.

O kaip televizijoje susikirto jūsų keliai? Jūs pradėjote dirbti anksčiau už ją?

A. Laučiūnas. Taip, ji atėjo vėliau. Ir atėjo būtent į tą redakciją, kurioje aš dirbau. Kadangi aš buvau tos redakcijos vyr. režisierius, ji man vis sakydavo: būk geras, neduok man jokių repeticijų, jokių laidų po pietų. Klausiau, kodėl? Atsakė, kad būtinai turi numigti „grožio miegelio“.

Ir po to – jau dideli ir sėkmingi darbai: pirmas lietuviškas serialas, kiti projektai. Kokie ryškiausi įspūdžiai iš to laikotarpio?

Serialo pradžia būtent ir buvo toje redakcijoje, kur ji dirbo. O idėja gimė iš visiškai paprastos komandiruotės. Ji nuvažiavo į komandiruotę filmuoti vieno siužeto. Apsigyveno Radviliškyje, viešbutyje „Ramybė“. Įsivaizduojate: vienoje pusėje – geležinkelio stotis, kitoje pusėje – viešbutis „Ramybė“. Grįžusi pasakojo, kad toli ten iki ramybės, nelabai buvo įmanoma miegoti. Iš to ir gimė toks juokingas siužetas. Vystėsi, vystėsi ir iš to išaugo ta „Petraičių šeima“.

Lolita, jūs išleidote tris G. Dauguvietytės knygas. Kaip vyko tas jūsų bendradarbiavimas: ar jūs ją įkalbinėjote, ar čia buvo jos noras?

L. Varanavičienė. Pačią idėją sugalvojo net ne leidykla, o universiteto teatro režisierius Rimantas Venckus. Jis viename renginyje man sako: greitai eik pas Galiną, tikrai nesigailėsi. Man tai pasirodė keista, bet mes susitikome. Po kelių susitikimų pasidarė akivaizdu, kad tas žmogus tiesiog kunkuliuoja tuo, kas turi būti užrašyta: prisiminimai, jai būdinga kalbėsena, jos drąsa, nuomonė apie viską.

Žinoma, Galina iš pradžių nesugebėjo nuslėpti nuostabos, bet paskui ji priėmė tai kaip eilinį likimo vingį ir jau po poros metų pasirodė pirmoji knyga „Perpetum mobile“. Ši knyga leista 6 kartus. Iš viso – 20 tūkst. egzempliorių. Po ketverių metų pasirodė „Post Scriptum“, dar po ketverių – „Dialogai su savimi“. Galina visada manęs klausdavo: klausyk, kai aš pasirašinėju knygas, prieina visiškai jauna piemenė ir aš jos klausiu, ar mamytei, ar babytei užrašyti tą knygą, o ta mergaitė sako – ne, man. Galina sako: „ko toms piemenėms iš manęs reikia?“

Šis klausimas gali būti formuluojamas ir labai rimtai – kas gi atsitiko su Galinos knygomis? Aš manau, kad žmonės buvo pasiilgę autoironiško, atviro pasakojimo. Kai nesistengiama gražinti savo gyvenimo, o smogiama iš peties. Galina buvo negailestinga sau, kartais negailestinga ir aplinkiniams. Matyt, žmonės to labai norėjo. Kitas dalykas – ji debiutavo 76-erių metų. Mus mokykloje mokė, kad Žemaitė, debiutavusi 50-ies, jau buvo „gyvenimo pabaigoje“, o Galina tai padarė 20 m. vėliau. Ji sugebėjo išlaikyti didelį savo populiarumą. Ji gebėjo valdyti auditoriją net didžiausiose salėse.

Kiek man teko pačiam bendrauti su G. Dauguvietyte, ji kalbėdavo apie mirtį ir kalbėdavo apie ją labai drąsiai, atvirai. Pone Siaurusevičiau, esu girdėjęs, kad Galina ne kartą jums yra sakiusi aiškius nurodymus, kaip, jos įsivaizdavimu, turėtų būti organizuojamos jos laidotuvės. Tai tiesa?

A. Siaurusevičius. Turbūt pagrindinis akcentas, kad ji nuolat keitė tą scenarijų, režisavo, bet paskutinį mes jau žinom ir gaila, kad beliko jį įgyvendinti.

Kokie buvo jos esminiai pageidavimai?

A. Siaurusevičius. Pirmiausiai pradėjo nuo Rasų kapinių, kur palaidotas jos tėtis. Po to galvojo kažkur kitur, o dabar, atrodo, galutinai aišku, kad G. Dauguvietytė keliaus į Biržus, į savo senelių ir tėvų sodybą. Bet visa tai buvo tik scenarijai. Esminis jos noras – kad nebūtų jokių gedėjimų, sėdėjimų prie jos.

Užsiminėme apie knygas. Atsimenu vieną Vytauto Kernagio frazę, kai G. Dauguvietytė išleido antrąją savo knygą. V. Kernagis jai sakė, kuo skiriasi antra knyga nuo pirmos – nes pirmą parašė režisierė Galina Dauguvietytė, o antrą – žymi rašytoja Galina Dauguvietytė. Tokių istorijų galima atsiminti daug. Bet, jei kalbėtume apibendrintai, tai mes netekome žmogaus, kuris galėjo sėdėti ir pasakoti, kaip jos tėvų namuose Kazys Binkis rašė „Atžalyną“, užbaigti pasakojimus galėdavo tuo, kaip grupė „ŽAS|, ar kaip ji sakydavo – žąsiukai, repetavo jos laiptinėje, nes bent du iš keturių buvo jos kaimynai.

Ji galėjo pasakoti apie tai, kaip Paryžiuje po stalu lakstė jaunas berniukas – būsimasis kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Galėjo pasakoti kaip su Alma Nutautaite 1943 m. vaikščiojo Nasčio ežero pakrantėm, kaip Vytautą Kernagį tėvai atsinešdavo į teatrą dar visai vaiką. Gal mūsų pokalbių išskirtinis bruožas buvo tai, kad kitiems kalbėti nelabai reikėjo. Reikėjo tik klausyti ir, progai pasitaikius, įterpti kokį klausimą.

Galina iki paskutinio momento buvo žmogus-vulkanas. Įdomiausia tai, kad kai kurios Galinos istorijos atrodė labai neįtikėtinos, bet po to viskas pasitvirtindavo. Prisimenu, kai ji pasakojo, kad su Alma Adamkiene dar karo metais Telšiuose bendravo. Galvojau: „kaip čia taip galėjo susikirsti keliai, ypač kai viena – jau aktorė, kita – dar moksleivė.“ Bet po to paaiškėja, kad tikrai taip ir buvo. Dar norėčiau tik pridurti, kad kai kurie daro klaidą dėl jos amžiaus. Spaudoje yra dvi datos – vieno sako, kai ji būtų šventusi 90-ąjį gimtadienį, kiti – 89-ąjį. Pačios G. Dauguvietytės versija yra, kad iš tikrųjų ji gimusi 1926 m. lapkričio mėn., tačiau krikštynos vyko vėliau, po gimimo praėjus kažkiek laiko, tai, kaip ji sako, į jos krikštynas susirinko Kauno teatralai ir po kelių dienų šventimo nuvykę į Bažnyčią sumaišė datas.

L. Varanavičienė. Kokį labai svarbų dalyką savo buvimu mūsų visuomenei davė Galina? Po visų trijų knygų pasirodymo įvairūs jaunimo žurnalai klausdavo jos nuomonės įvairiomis jaunimui aktualiomis temomis. Jeigu Galina buvo geros nuotaikos, ji paaiškindavo mūsų jaunuomenei, ką apie tai mano. Jeigu buvo prastai nusiteikusi, sakydavo – paskambinkit pavasarį, kai būsiu geriau nusiteikusi. Ji nebuvo tas žmogus, kurį buvo lengva kalbinti ir prakalbinti. Lietuvoje vis dėlto gajus yra jaunystės kultas. Mes esame įdomūs kol jauni, kol gražūs. Kalbėdama ir neslėpdama savo amžiaus, žiūrėdama į jį ironiškai, Galina suponavo, kad ir vyresnio amžiaus žmogus, jos atveju galime drąsiai sakyti – senas žmogus, gali būti įdomus, gyventi aktyvų gyvenimą. Net jeigu nelabai greitai eina, jis žino kur eina ir ko eina. Niekada to nevertėtų pamiršti.