Nėra žodžio „reikia“
Garsi moteris neslėpė, kad viską, ką ji daro bei kuria, vardan to, kad taptų geresniu žmogumi. Anot jos, visi pradėti darbai veda prie vieno ir to paties tikslo – gero rezultato. Moteris prisipažino, kad jaunystėje ji visiems norėjo įrodyti, kad yra profesionalė: „Jaunystės iššūkiai – kai nori žūtbūt įrodyti sau, savo šeimai, savo klausytojui arba žiūrovui, kad tu dar vertas jų meilės ir esi profesionalas.“
Inga prisipažino, kad šiuo metu viskas pasikeitė – dabar ji viską daro dėl savęs, dėl to, ko nori pati: „Ieškai saviraiškos, ieškai to išsipildymo, dalykų, kad tavo gyvenime atsirastų kuo mažiau žodžio „reikia.“
Maži dalykai nedžiugina
Viena žymiausių šalies moterų prisipažino, kad menki dalykai jai laimės neteikia. „Aš nesu tas žmogus, kuriam paprasta džiaugtis mažais dalykais, nesu tokia, kuri pilna tokio savaiminio džiugesio, kuri sako: „Oi, kaip šviečia saulė, oi, kokie gražūs lapai“. Aš taip nemoku, todėl man reikia įdėti pastangų ir ieškoti tokių užsiėmimų, kurie darytų, kad man būtų gera“, – atviravo Inga.
Nors, rodos, moteris jau yra pasiekusi savo karjeros viršūnę – ją žino ko ne visa Lietuva – tačiau pati ji taip nesijaučia. „Metai eina, patirties daugėja.“
Anot jos, ji vis dar siekia karjeros viršūnės, tačiau dabar labiau stengiasi būti atlaidesnė pati sau.
Poezijos rodymas it apsinuoginimas
Aktorė bei atlikėja prisiminė ir pirmą kartą, kuomet sukaupė visą drąsą ir ryžosi viešai parodyti savo kūrybą. „Pirmus kartus buvo nepaprastai sunku“, – prisipažino ji.
Savo kurtos kūrybos rodymą viešai, ji prilygino su apsinuoginimu. „Man buvo baisiau, man atrodė, kad stoviu visiškai nuoga. Pojūtis prilygo tam.
Tai buvo didelis atsivėrimas ir visai nesvarbu, kaip kiti tą vertina. Ar jie jį priima, kaip atsivėrimą, ar ne. Bet aš tik apie save kalbu, tik apie savo pojūtį. Man visą laiką atrodė, kad tai nevertinga.
Šlamštinio turinio labai daug, ir kiekvienas kiekvieno atsikosėjimas, jau yra traktuojamas kaip vertas dėmesio turinys, kurį reikia kelti į socialinius tinklus, tad aš šioje vietoje visada galvoju, ar tai yra vertinga, ar tai reikalinga. Tuos pirmus kartus sunku. Po to šita liga kyla iš tam tikros puikybės – savęs neigimas, kaip didybės manija“, – sakė Inga.
Anot Ingos, baimes galima nugalėti tuomet, kai sukaupiat drąsą ir ryžtatės stotis akis į akį su sau mestais iššūkiais: „Nėra kito būdo, yra tik skirtingos baimės. Ne visas baimes reikia nugalėti.“
Perlipimas per save – baimės įveikimas
I. Jankauskaitė atviravo, kad tikrai nėra iš tų drąsių žmonių, tačiau ji moka baimes įveikti kitu būdu. „Aš ne tiek drąsi, kiek ryžtinga. Suprantu tai iš savo patirties, nes šios situacijos ne kartą kartojosi, kalbant ir apie iššūkius, ir apie nepatogias padėtis, kur supranti, kad tam įgyvendinti prireiks tokių kokybių, kurių supranti, kad tu net neturi. Man nebūdingas mindžikavimas ir aiškinimas: „Oi bijau, oi nedarysiu“.
„Man tai nelabai būdinga. Pats baisiausias ir sunkiausias dalykas pasiruošime, ir yra tas bijojimas, o kai viskas pradeda vykti, sprendi problemas jau pagal tai, kaip jie ateina. Noriu kiek įmanoma labiau sutrumpinti pradžios momentą, ir viską daryti darymo būdu – aš manau, kad kito kelio nėra“, – prisipažino ji.
Motinystė 21-erių
Vieni galvoja, kad mama tapti 21-erių yra per anksti, o kiti – tokių metų jau sūpuoja ant rankų kūdikėlį ar net augina kelias atžalas. Tapti tokio amžiaus mama negąsdino ir I. Jankauskaitės.
„Mama tapau laiku. Pakankamai laiku. Man buvo 21-eri. Aš buvau subrendusi. Kai gimė mano brolis , jau buvau pakankamai didelė paauglė, tad vaiko atsiradimas man nekėlė jokio iliuzinio paveikslėlio, ir aš labai aiškiai žinojau, kaip tai atrodo, ir kas tai yra. Idiliški pasivažinėjimai su vežimėliu parke yra pusė procento viso to proceso.
Manau, kad kiekviena mama pasakys tą patį ir aš čia jokia ne išimtis: vaikai yra tai, ką labiausiai dėl savęs aš šitame gyvenime padariau. Tai irgi tam tikra jėga, kuri privalėjo būti išreikšta. Man atrodo, būčiau išsikrausčiusi iš proto, jei neturėčiau vaikų. Jėgas visada reikia kažkur nukreipti. O aš nesu tas žmogus, kuris moka nieko neveikti“, – atviravo moteris.
Moteris pastebėjo, kad šiuo metu socialinėje erdvėje visi žmonės sugeba tik skųstis. „Viskas yra labai blogai, visi su problemomis, rūpesčiais, reikia būtinai išdrįsti apie kažką kalbėti, o man tie kalbėjimai dažniausia būna apie tokius savaime suprantamus dalykus, nes motinystė neturi nei paradinės, nei neparadinės pusės.
Ji yra tokia, kokia yra, ir tu esi tokia, kokia esi, todėl didžiausias paradoksas, kad visokias auklėjimo sistemas rašo žmonės, kuriems vaikai tėra jų darbo dalis, kurie patys jų neaugina. Ką tu gali suprasti apie savo nuovargio būseną, ribinių situacijų, nevilties, praradimų būseną, kada tu esi šalia savo vaikų? Iš principo, negali būti jokios paradinės pusės“, – aiškino ji.
Inga teigė, kad jos požiūriu nei vaikai pas ją, nei ji pas vaikus negyvena. Anot atlikėjos, jie kartu auga ir kartu gyvena: „Tai reiškia, kad nei vienas nėra aptarnaujantis personalas. Yra visų pareigos ir visų laisvės.“
Tačiau, atlikėjos nuomone, vaikai geriau nei bet kas kitas pastebi tavo silpną vietą ir tuo puikiai moka pasinaudoti. „Jie gali tavimi manipuliuoti, ypač jei jų daugiau, jie konkuruoja tarpusavyje. Prasideda kaprizai, bet tam tu ir esi mama. Turi savo požiūriu parodyti, kas vadovauja paradui. Autoritetas niekada nėra sukuriamas nei kumščiu, nei pakeltu tonu“, – tvirtai įsitikinus sakė I. Jankauskaitė.
Rašyti komentarą