Astai Pilypaitei nereikia skandalų

- Neseniai su Alytaus „Dežavu” choru laimėjote „Chorų karų” projektą. Ar puoselėjate bendrus ateities planus?

- Taip, mes jau turime bendrų koncertų, planuojame papildyti programą. Tikrai nesiskirstysime. Neseniai buvome įrašų studijoje, įrašėme tas dainas, kurias dainavome projekte. Ir radijo stotys prašo, nes nori jas transliuoti.

- Kas jus sieja su Alytum?

- Tai iš tikrųjų labai savas miestas. Jis tapo labai artimas ir toks tebėra. Čia gyvenau ir dabar pusiau gyvenu, nes važinėju tarp dviejų miestų. Ir šokių projektas labai suartino, labai daug dirbome ir su choreografe Lilija, kuri ir dabar mus ruošė. Aš esu gimusi Naujojoje Akmenėje, užaugusi Mažeikiuose, po to iškeliavau į Vilnių, vėliau į Alytų, po to vėl - ir ten, ir ten. Ir draugai keičiasi bėgant metams. Man dabar Alytus - artimiausias miestas.

- Dauguma pramogų pasaulio atstovų vengia išvažiuoti į mažesnius miestus, renkasi sostinę, nes galvoja, kad tik čia galima daryti karjerą, tik čia vyksta didžiausi įžymybių susibūrimai...

- Aš jau seniai esu supratusi, kad ne tai lemia tavo karjerą. Ir iš Alytaus aš galiu atvažiuoti kiekvieną savaitgalį į tuos susibūrimus, jeigu tik noriu. 100 km yra juokas. Vilniuje kamščiuose ilgiau prastovi negu atvažiuoji tokį kelią, ir dar besigrožėdamas puikiais gamtovaizdžiais. Aš čia net nematau prasmės diskutuoti. Gal jaunimas, kuris tik pradeda savo karjerą, savo gyvenimą, ir mato ateitį tiktai didmiestyje. Iš tikrųjų, kodėl gi ne. Čia platesnis pasirinkimo spektras, žmonių įvairovė. Ypač kai turi atsirasti vietoje ir laiku, tai galbūt čia ir didesnė tikimybė. Bet kalbėti, kad vien tiktai Vilniuje galima padaryti karjerą, tai tikrai visiška nesąmonė.

- Dirbote su Alytaus jaunimu. Koks jų požiūris į savo miestą?

- Kiek jaučiu ir matau, jie tikrai myli ir gina savo miestą, jeigu kažkas bando negražiai kalbėti. Ir studentai, kiek žinau, mielai grįžta atgal, nes tai yra tikrai puikus miestas - tvarkingas, besipuošiantis. Tai ne tik valdžios, bet ir pačių žmonių įtaka. Čia žmonės yra sėslūs. Matyt, kiekvienas savo gimtąsias vietas gina ir mėgsta į jas grįžti. Nebent kažkokie gyvenimo vėjai nuplukdo į kitas vietas.

- Dar neprasidėjus „Chorų karams” gerbėjai buvo jūsų pasigedę. Kur buvote dingusi?

- Tiesiog nedalyvavau jokiame projekte, neišleidau naujo kompakto, nedariau kažko naujo muzikoje, todėl manęs ir nesimatė. O šiaip visada koncertavau. Dar nebuvau nutraukusi koncertinės veiklos. Tiesiog ji nėra taip viešai demonstruojama ir reklamuojama. O reklamuoti, kad nusipirkau mašiną ar pasikeičiau baldus, man atrodo, kad tai visiškai nesusiję su muzika. Todėl ir nesimatė manęs.

- Jūsų paskutinis albumas išėjo 2007-aisiais. Ar galime artimiausiu metu laukti kažko naujo?

- Jeigu ir yra planai, aš jų neišduosiu. Visi žinome patarlę, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Aš leisiu sau išlaukti, subrandinti visas mintis. Kai jos realizuosis, tada viską ir parodysiu. Jau po šokių projekto sakiau, kad tikrai išleisiu albumą, tai labai pabrėžiau ir to nepadariau. Žodžiai išlėkė kaip žvirblis, o nepadariau. Todėl šįkart nekalbėsiu. Žinoma, tikrai noriu albumo. Tiktai tiek, kad tas albumas nėra toks reikalingas, kaip anksčiau. Dabar vyrauja internetas, o tas apčiuopiamas kompaktas nebėra toks reikalingas. Todėl galbūt ir neskubu. O naujas dainas įrašinėju nuolatos, tiesiog dar nesu sudėjusi į albumą.

- Muzikinės veiklos nenutraukėte, dalyvaujate skirtinguose projektuose. Turite dvi dukras. Ar lengva mamos darbą suderinti su pramogų pasauliu?

- Viskas įmanoma norint. Mane dukros labai palaiko. Mažylė nuolatos ėjo su manimi į projektą, jai patiko suktis toje virtuvėje, matyti repeticijas. Ir vyresnėlė palaiko, gal labiau prie televizoriaus, bet vis tiek. Visada viskas įmanoma. Kuo daugiau užimtumo, tuo geriau viską suplanuoji. Jeigu turi mažai užsiėmimų, tai viską ir atidėlioji. Planavimas labai padeda.

- Galbūt dukros irgi ruošiasi sekti mamos pėdomis? Gal taip pat turi muzikinių polinkių?

- Mažylė turi. Turi ir drąsos. Neseniai nusifilmavome gražiame labdaros projekte, dainavome duetu. Sulaukėme tikrai gražių atsiliepimų ir pagyrimų. Ji man didesnė profesionalė nei aš.

Jeigu aš matyčiau, kad mano dukros akys dega, o pedagogai primygtinai sakytų, kad dukra talentinga ir jai tikrai reikia ten eiti, tai tikrai nesipriešinčiau. Mes kiekvienas turime atrasti savo kelią. Nors jis ir sunkus, jeigu jau jį pasirinkome, turime eiti. Jeigu to norime, kelias nebūna sunkus ir varginantis, nes po didelių sunkumų tame kelyje maloniai pavargęs tu jautiesi daug geriau, negu darydamas kokį nors lengvą, visiškai neįdomų darbą.