Asmenybių ugdytoja profesorė Irena Vaišytė

Tarp jų - Regimantas Adomaitis, Saulius Bareikis, Dalia Brenciūtė, Julius Dautartas, Olegas Ditkovskis, Eglė Gabrėnaitė, Nijolė Gelžinytė, Aidas Giniotis, Eugenijus Ignatavičius, Sigutis Jačėnas, Sigitas Jakubauskas, Saulius Kizas, Virginija Kochanskytė, Rimanta Krilavičiūtė, Otonas Laniauskas, Nijolė Lepeškaitė, Nijolė Oželytė, Saulius Sipaitis, Antanas Šurna, Bronius Talačka, Judita Ušinskaitė, Antanas Venckus, Gerardas Žalėnas ir kiti.

Šio rašinio iniciatorė ir yra J.Ušinskaitė, buvusi ilgametė Muzikos ir teatro akademijos dėstytoja, vaidybos ir režisūros katedros docentė, pirmosios I.Vaišytės laidos absolventė. I.Vaišytės gimtadienio išvakarėse (lapkričio 13-ąją jai būtų suėję devyniasdešimt) atsiuntusi jautrų laišką prieš 22 metus Amžinybėn pasitraukusiai Mokytojai.

„Jaučiu Jums didelį dėkingumą už įdomias profesines pamokas, už tikslias pastabas, - rašo ji. - Už suteiktą profesinį pamatą, už įdiegtą atsakingą požiūrį į darbą. Jūsų siekis atverti studentą, paskatinti jį susivokti savyje ir gludinti kūrybinę prigimtį įstrigo man visam gyvenimui... Dažnai pagalvoju apie tai, kad Jūs ir šiandien turėtumėte kūrybingo darbo. Mylėjusi jaunimą, nuosekliai kantriai su juo dirbusi, džiaugusis jo pasiekimais, Jūs pasidžiaugtumėte ir nepriklausomoje Lietuvoje išaugusiais jaunais žmonėmis, laisvesniais, platesnio galbūt akiračio, veržliais, atvirais. Jūsų mokymas buvo neatsiejamas nuo auklėjimo, kūrybinio charakterio formavimosi, nuo būtinų pastangų sieti žmogiškumą su teatro menu. Turėdama pedagogės, aktorės, psichologijos išmanymo, Jūs ir šiandien rastumėt būdų paveikti jaunąją kartą, įdiegti jai tai, kas svarbiausia: reiklumą sau, dvasinį maksimalizmą, atsakomybę.“

PROCESAS (1975). V.Sarojano „Žmogiškosios komedijos“ repeticijoje (iš kairės): Antanas Venckus, dėstytoja Judita Ušinskaitė, Olegas Ditkovskis, profesorė Irena Vaišytė, Sigitas Jakubauskas, Julius Dautartas, Gerardas Žalėnas. Juditos Ušinskaitės, Teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotr.

J.Ušinskaitė yra ir prieš dešimtmetį išėjusios atsiminimų knygos „Ko nespėjome pasakyti“ sudarytoja. Joje ne tik ji, bet ir buvę profesorės bendradarbiai bei mokiniai kalba apie savo ištikimybę, pagarbą ir meilę asmenybei, kurios etiniai ir estetiniai idealai pranoko laikmetį, o gyvenimo ir kūrybos credo, anot J.Ušinskaitės, buvo toks neįprastas ir nesavanaudiškas - tobulybės ilgesys.

Šios knygos įžangos žodyje J.Ušinskaitė rašo: „Teatrinės mokyklos Lietuvos valstybinėje konservatorijoje kūrėja ir puoselėtoja buvo Irena Vaišytė... Jos pastangomis Konservatorijoje 1961 m. buvo įkurtas Mokomasis teatras. Irena Vaišytė buvo tokia įdomi asmenybė, kad būtų neteisinga pamiršti jos - kūrybingos pedagogės, aktorės, režisierės ir katedros vedėjos nuopelnų. Būdama aktorė ir diplomuota psichologė, baigusi režisūros mokslus, ji sugebėjo derinti profesionalumą, estetinį ir moralinį reiklumą.“

VAKARAS (1986). Menininkų rūmuose vykusiame susitikime su profesore dalyvavo ir jos mokinys aktorius Regimantas Adomaitis. Juditos Ušinskaitės, Teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotr.

Teatrologas Aleksandras Guobys, piešdamas profesinį I.Vaišytės portretą, aukštai vertino jos pedagoginį maksimalizmą: „Ir pirmučiausia dėl jos nepaprasto darbštumo, nuolatinių ieškojimų, meninės ir mokslinės analizės, ieškant studento prigimty kūrybinių galių. Mokant kompleksiškai, I.Vaišytė nuolat reikalavo, kad pedagogai vadovautųsi mokslinės atrankos metodika. Savarankiškumo ugdymas, tradicijų kūrimas - tai nuolatinis vertybių perkainojimas. Šiuo principu vadovaudamiesi, net penki katedros pedagogai parašė ir apgynė mokslines disertacijas, išleido ne vieną apibendrinantį metodinį ir mokslinį darbą. O ir praktikai, atėję dirbti į katedrą (dirbo įvairių teatrų ir televizijos režisieriai, įžymūs aktoriai, aktoriai-skaitovai, sceninės kalbos specialistai), pirmučiausia privalėjo susipažinti su mokymo metodika, pedagogika, psichologija (bent jau tokie buvo I.Vaišytės reikalavimai). Taip buvo siekiama, kad praktinė ir mokslinė veikla, nuolat papildydama viena kitą ir atsinaujindama šiuolaikiniais žymiausiais teatro meno ir mokslo pasiekimais, būtų verta aukštosios teatrinės mokyklos vardo.“

Profesorė I.Vaišytė gimė 1926 metų lapkričio 13 dieną Šaukėnuose (Šiaulių aps.) vargonininko Vlado Vaišio šeimoje. V.Vaišys gimtinėje prisimenamas kaip „Pavasario“ choro vadovas; choras dalyvavo pirmojoje Dainų šventėje, įvykusioje 1924-aisiais Kaune. Vėliau Šaukėnuose įsikūrė V.Vaišio vadovaujama Dainos draugija. 1925 metais surengtame labdaros vakare gautas lėšas draugija paskyrė Simono Daukanto paminklo Papilėje statybai.

I.Vaišytė studijavo pedagogiką ir psichologiją Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Edukologijos universitetas), kartu su juo 1949 metais baigė ir dramos teatro aktorių studiją; šiai vadovavo Juozas Rudzinskas. Dirbdama aktore Šiaulių dramos teatre, dėstė psichologiją Šiaulių pedagoginiame institute. 1953 metais išvyko į Maskvą, į dvi aspirantūras iškart: režisūros Valstybiniame teatro meno institute ir psichologijos. Institute jos vadovas buvo vienas žymiausių rusų teatro pedagogų, Konstantino Stanislavskio mokinys, nonkonformistas Aleksejus Popovas. I.Vaišytės disertacija „Aktoriaus kūrybinio charakterio formavimasis“ Maskvoje buvo išleista atskira knyga. 1956 metais grįžusi į Lietuvą buvo paskirta į Valstybinę konservatoriją. 33 metus vadovavo aktoriaus meistriškumo katedrai, 1961-1982 metais paraleliai atlikdama prorektoriaus mokslo reikalams pareigas. 1975 metais jai buvo suteiktas nusipelniusios kultūros veikėjos vardas. Po sunkios ligos mirė Vilniuje 1994 metų rugpjūčio 7 dieną.

„Brangiausia - jaunų žmonių akys, kai aš matau, kaip jos turtėja, - yra sakiusi profesorė I.Vaišytė viename interviu. - Mane žavi dabartinis jaunimas savo atvirumu, nebijojimu išsakyti tiesą. Bet skaudu matyti, kai jauni žmonės tarsi merdėja, dūlėja, netobulindami savęs. Aš linkiu visiems degti nepasotinama troškimų, norų, siekių aistra...“

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"