Arvydas Vaitkus: „Aš labai retai sakau „ne““

APIE ZODIAKĄ: Jautis yra, manau, ypatingas ženklas ir aš galvoju, kad mes su Jaučiu pagal charakterį esam labai panašūs. Jautis yra gyvūnas, kuris absoliučiai neturi raumenų grupės, kad galėtų judėti atgal. Jis gali judėti tik į priekį.

APIE GIMTADIENIUS: Iki 18 metų aš labai mėgau savo gimtadienius. Iki to laiko, kai, mano amžinatilsį mamytė gimtadienio proga padovanojo krištolines taures. Kažkodėl mano draugai ir klasiokai, išgėrę šampano, tas taures „paleido“ laimei ant asfalto. Tai buvo simboliška, bet gal tas įvykis, gal kas kitkas lėmė pamastymą, kad kiekvienais metais tampi vis vyresnis ir po truputį artėja branda, kad greit baigsis laikas kai tu iš gyvenimo tik imi ir gauni ? Todėl ir požiūris į gimtadienį keitėsi.

VIENA aukštojo mokslo institucija ilgą laiko tarpą gilinosi, kas yra sėkmė, kokia jos formulė. Pasirodo sėkmė, įvardijant vienu žodžiu, yra užsispyrimas. Mes žinome nemažai žmonių, kurie net neįgijo aukštojo išsilavinimo, bet tapo ryškiomis asmenybėmis. Užsispyrimas - tai yra siekis. Jeigu turi tikslų ir svajonių ir būsi užsispyręs, visada sulauksi vienokio ar kitokio dydžio sėkmės.

MANO laimingas skaičius – 6. Niekada netikėdavau jokiais prietarais. Nors į studijas ypač nuo antro kurso stengiausi žiūrėti atsakingai, bet kartą kažkaip mes pašventėme ilgiau, nei ruošėmės egzaminui. Laukė egzaminas dalyko, kurį mėgau. Bet ryte, eidamas į egzaminą, supratau, kad man gali pritrūkti žinių atsakyti į bet kurį egzamino bilietą. Dėstytojas buvo geras, kvalifikuotas, bet pakankamai griežtas. Ir aš išsigandau. Tačiau ištraukiau bilietą Nr. 6, kuriame buvo kaip tik ta dalis kurią puikiai žinojau. Tada pamaniau, kad šešetas yra laimingas mano skaičius ir po to dar ne kartą pastebėjau, kad 6, 12 arba dar kitaip susiję su šešetais skaičiai, man neša sėkmę.

APIE SKAITYMĄ: Vaikystėje labai mėgau skaitymą ir skaičiau labai daug. Netgi naktį. Mano mama buvo griežtas žmogus, bet ir jinai kartais nusijuokdavo, naktį mane po antklode aptikusi beskaitantį knygą. Pasišviesdavau prožektoriumi, o tiksliau lempute, kuri lipnia juosta būdavo pritvirtinta prie baterijos. Tokie buvo laikai. Buvo ir toks gyvenimo laikotarpis, kai mama mane 10-11 metų amžiaus vaiką varydavo į gatvę ir atimdavo knygas. Sakydavo, eik pažaisti su draugais.

APIE KNYGAS: Didysis atradimas buvo Aleksandras Diuma. Perskaičiau visus devynis „Trijų muškietininkų“ tomus. Po to, kaip jaunuoliui buvo įdomu viskas, kas tuo metu buvo po tam tikru paslapties šydu. Atsirado tokių autorių kaip Žorž Sand, Gi de Mopasanas.

APIE ŠARVUS: Darbinė patirtis pastatė mane į tam tikrus rėmus, teko užsiauginti storus šarvus, nes dažnai, pagal darbo specifiką atsirasdavo „apšaudančiųjų“. Tam tikra prasme gerai, kai apšaudo, vadinasi esi įdomus ir esi dėmesio centre. Ir esi geresnėje pozicijoje už tuos, kurie tave atakuoja.

VAIKYSTĖJE buvau pakankamai padykęs ir pirmosios trys klasės 12-je vidurinėje mokykloje (Žemynos gimnazija), kurią ir baigiau, man buvo rimtas slenkstis gyvenime. Norėjosi bėgioti po mokyklos koridorius, radus kamuolį, jį paspardyti. Todėl iš drausmės gaudavau ir dvejetų. Bet vėliau, nuo ketvirtos klasės, viskas kardinaliai pasikeitė. Pavyko susikaupti, gerai mokytis. Mokykloje tuo metu dirbo nuostabūs pedagogai, o iki šios dienos dievinu klasės auklėtoją Dalią Samuitienę už jos puikias pedagogines ir žmogiškąsias savybes.

SPORTAS. Gyvenime labai daug sportavau ir man labai patiko įvairios sporto šakos. Tuo metu tarp mokyklų buvo populiarios „Žaibo“ varžybos, tai orientaciniame sporte tapome Lietuvos čempionais. Sąjunginiu lygiu mums taip pat buvo labai pasisekę, bet 1978 metais teko patirtį didelį kartėlį. Tais metais mes puikiai pasirodėme bėgiodami Uljanovsko miško trasomis ir atbėgome treti. Bet tada anuliavo mūsų rezultatus. Priežastis – viduryje trasos prasidėjęs lietus. Kitą dieną buvo pakeista trąsa ir užėmėme tik 11-ąją vietą, o pirmosios prizinės vietos buvo paskirtos „teisingoms“ komandoms. Ta neteisybė irgi savotiškai užgrūdino ir parodė, kad gyvenime yra visko, kad siekiant rezultato bus ir nesąžiningų dalykų.

SĖKMĖS ISTORIJOS. Aš priimdamas į darbą žmones visada žiūriu ne tik į jų patirtį, bet ir sėkmės istorijas. Man įdomu išgirsti kaip sekėsi mokykloje ar universitete. Net jeigu žmogus turi įgijęs tam tikrą patirtį užsienyje, kad ir plaudamas indus, man įdomu, o kaip jam sekėsi? Ką veikia laisvalaikiu? Tie atsakymai, kaip rodo praktika, labai iškalbingi, pasakantys ne tik tai kokie žmogaus specifiniai gebėjimai, bet ir koks žmogus yra paprastame gyvenime. Kaip taisyklė, tos pačios savybės dominuoja ir darbe.

APIE SVAJONES. Prieš kokius 15 metų pradėjus kalbėti, kad uosto kanalo gylis gali būti ne 10, o tarkime, 12 metrų, tokios mintys neretai sulaukdavo pašaipių patyrusių uostininkų šypsnių. Arba visai iš fantastikos srities – 14 metrų gylys. Kadangi molų pagrindai buvo sudėti 14 su puse metrų gylyje, buvo teigiama, kad tai labai tolima perspektyva, o gal ir kraštutinė riba. Tačiau mes šiandien kanale jau turime 15, o išorėje – 15 su puse metrų gylį. Svajonėse – Baltmax 17 metrų gylis, kad į Klaipėdos uostą galėtų atvykti didžiausi į Baltijos jūrą įplaukiantys laivai. Šiandienos svajonės yra dedamos į Klaipėdos uosto bendrąjį planą, kuris taps pagrindiniu dokumentu Klaipėdos uosto ir Klaipėdos miesto, jo gyventojų, regiono ir visos šalies ekonominiam klestėjimui.

APIE KARTELES. Taigi, gali turėti svajonių, kurios yra labai toli nuo realybės, bet jei tu išsikėlei kartelę labai aukštai, tik tada ir gali pasiekti aukštą rezultatą... Kaip tu gali pasiekti gerą šuolio į aukštį rezultatą, jei nuolat nekelsi kartelės į didesnį aukštį ?

PAVYZDYS. Mano jaunystės pavyzdys, susietas su mano laimės skaičiumi, vienmetis šuolininkas su kartimi Sergejus Bubka, kuris pirmasis pasaulyje įveikė šešių metrų aukštį.

KOLEKTYVO, kuris uosto direkcijoje yra nuostabus, visada prašau nemeluokite man netgi smulkmenose, nes paskui netikėsiu ir didesniuose dalykuose. Kai atėjau dirbti visi gavo pasitikėjimo kreditus ir džiaugiuosi, kad tik keli juos iššvaistė. Likusi didžioji dalis darbuotojų – aukščiausio lygio specialistai, atsidavę darbui, ištikimi bendražygiai pakeliui į rezultatą.

APIE KOVĄ: Aš beveik visada kovoju su netiesa, neteisybe ir kolektyvą raginu – niekada nepasiduokite. Nes jeigu kartą pasiduosite jus „užpils“. Visada reikia kovoti su netiesa, kuri jums sakoma. Kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis – kitas klausimas.

KARTU KĖLĘ: Savo gyvenime, be šeimos, turiu du labai gerus draugus, tačiau šiuo metu nebelieka laiko susitikimams. Su vienu iš jų mes kažkada sėdome į vieną mokyklos suolą. kartu baigėme vidurinę, kartu baigėm Kauno politechnikos institutą. Trečiasis draugas prisijungė jau institute. Mes netgi turėjome devizą: „Kartu kėlę, kartu gulę“.

SOLINĖ KARJERA: Kažkada mėgėjiškai grojau mokyklos ansamblyje. teko groti ir ritmine ir soline ir bosine gitara. Mūsų ansambliui visai neblogai sekėsi. Tarp mokyklų konkursuose užimdavome ir aukštas prizines vietas. Iš tų laikų liko didelis pomėgis muzikai. Žaviuosi ir didžiuojuosi džiazuojančia Klaipėda.

INŽINIERIUS: Pasirenkant profesiją mano pagrindinis minties generatorius buvo senelė, kuri sakė man dar vaikui: “Aš tavyje matau inžinierių“.

LABORATORIJA: Mes dar būdami dešimtokai, sužinojome, kad Klaipėdoje yra toks profesorius Vilius Židonis ir jis vadovauja laboratorijai, kurioje daromi įvairūs bandymai. Nuėjome ir sakome, mes norime matyti kaip vyksta bandymai jūsų laboratorijoje, nes, baigę mokyklą, norime čia studijuoti. Susilaukėme didelės profesoriaus nuostabos ir jis liepė savo asistentams, dirbantiems toje laboratorijoje, apskambint visas mokyklas ir surinkti tokių kaip mes, smalsių žmonių grupę.

PINIGAI: Jau studentas būdamas gaudavau ne tiktai padidintą 45 rublių dydžio stipendiją, bet dar ir 45 rublius laboratorijos asistento atlyginimą. Tuo laiku tai buvo didžiuliai pinigai, leidę pradėti savarankišką gyvenimą. Darbinėje veikloje bent mano mintyse visada dominuoja rezultato siekis. Kam pirmoje vietoje yra pinigai, neretai nuklysta nuo rezultato.

KURIOZAI: Baigus studijas, gavau klausimą iš mandatinės komisijos, kur norėčiau dirbti? Visų pirma, atsakiau, kad noriu dirbti Klaipėdoje, nes buvo labai artimas ryšys su mama ir visada mylėjau savo miestą iš kurio nenorėjau išvažiuoti. Buvo variantai: Klaipėdos specialusis konstravimo biuras, Jonavos „Azotas“, Kėdainių chemijos gamykla. Dar vienas pasiūlymas – Klaipėdos mėsos kombinatas. Nustebau, kad Jonavoje atlyginimas 130 rublių, o mėsos kombinate tik 80 rublių. Tada pasidomėjau, kodėl mėsos kombinate tiek mažai moka? Sulaukiau daug skambaus juoko. Tik paskui supratau, kodėl...

APLINK ŽEMĘ: Po įstojimo į Europos sąjungą, kokiais 2006-2007-aisiais metais

pradėjau skaičiuoti, kiek kilometrų per metus nuskrendu arba pravažiuoju. Vienais metais suskaičiavau, kad per metus Žemės rutulį apkeliavau kartą, dirbant uosto direkcijoje paskaičiavau, kad tenka ir iki dviejų su pusė karto apskristi Žemę.

SLIDINĖJIMAS: Šiais metais sukanka 23 metai kai slidinėju. Kartais ir vasarą. Kredo toks: niekada nevykti du kartus į tą pačią vietą. Gyvenimas trumpas, reikia pamatyti kiek galima daugiau. Vienintelė vieta, kur nesu slidinėjęs Europoje – tai Andora.

APIE KEMPERĮ: Šiuo metu labai mėgstame keliauti kemperiu. Toks keliavimo būdas yra nuostabus, nes tada esi visiškai laisvas, su tavimi šeima, kurią dėl darbo krūvio matai labai retai. Sunku apsakyti šių kelionių žavesį keliais sakiniais. Tokioms kelionėms mes labai rimtai ruošiamės.

KROATIJA: Prieš kelis metus mes atradome salas Adrijos jūroje, kurios priklauso Kroatijai. Dievas tikrai šiai vietai nepagailėjo grožio, šilumos, gamtos grynumo, tyrumo.

Iš Lietuvos į ten galima pakankamai greitai nuvažiuoti – per pusantros paros. O grįžtant atgal mūsų maršrutai vingiuoja per įvairiausias valstybes. Europa nuostabi.

SAVAITGALIAIS: Man patinka savaitgaliais savo gyvenimo draugei atnešti pusryčius. Tačiau kemperis yra didžiausias kaltininkus, kad pradėjau gaminti valgyti. Mama buvo mane išlepinusi ir aš visai nemokėjau gaminti valgio. O žmonos noras buvo bent atostogų metu atsipalaiduoti nuo maisto gamybos. Saloje galima nusipirkti nuostabaus skonio šviežios žuvies. Taip aš pamažu įsitraukiau į maisto gamybą.

PATARIMAI: Nesiūlyčiau keliauti kemperiu kelioms šeimoms. Nes erdvė yra labai glausta ir tokiu atveju įmanoma susipykti ir su pačiu artimiausiu draugu. Lietuvaičiai taupydami dažniai suklysta būtent šioje vietoje. Bet šeimai kemperis tinka, nes tokia kelionė yra tikras komandinis darbas. Ir kiekvienas komandos narys gerai žino savo užduotis. Tai visada labai žavi.

APIE KAIMYNUS: Kemperiu galima keliauti ne tiktai vasarą. Yra puikių vietų prie Platelių ežero. Yra nuostabių vietų Latvijoje. Galiu pasakyti, kad mes labai stipriai atsiliekame nuo savo kaimynų ir dėl to savotiškai kalti yra gamtosaugininkai. Kuriems žodelis „ne“ be jokio paaiškinimo yra labai gajus.

HUMORAS man labai patinka. Galvoju, kad ir pats turiu to humoro jausmo. Bet supraskim teisingai - uosto direkcijos kolektyvas yra labai rimtas ;)

ANEKDOTAS. Lėktuve šalia blondinės atsisėda advokatas. Skrydis ilgas ir advokatas galvoja, reikia kažkaip užmegzti pokalbį. Jis siūlo blondinei: „Pažaiskim tokį žaidimą. Aš užduosiu klausimą, jeigu tu neatsakysi, tu man duosi 5 dolerius. Jeigu aš neatskysiu į tavo klausimą, aš tau sumokėsiu 500 dolerių. Pirmasis klausia advokatas, koks atstumas nuo Žemės iki Mėnulio. Blondinė iš karto paduoda 5 dolerius. Dabar jos eilė ir ji klausia: „Kas į kalną užlipa trimis kojomis, o nusileidžia keturiomis?“ Advokatas galvojo, galvojo porą valandų, tada išsitraukė piniginę ir sumokėjo blondinei 500 dolerių. Tada klausia: „Tai kas tas, nusileidžiantis keturiomis kojomis?“ Blondinė iš karto jam padavė 5 dolerius“.

METŲ LAIKAI: Dainininkas Algis Frankonis, paklaustas kodėl iš Kanarų sugrįžo gyventi į Lietuvą, atsakė, kad Tenerifėje, kur jis ilgai gyveno, nėra metų laikų. Man visi metų laikai yra gražūs ir nepakartojami.

LIETUVA be jokios pompastikos yra pati nuostabiausia šalis, nes čia yra viskas, kas tau labai labai artima. Skaitydamas paskaitas jūrinio profilio mokyklose, ar universitete, visada sakau jaunimui, patikėkite, mačiau ir Ameriką ir Japoniją ir daugybę kitų gražių kraštų, kuriose teko pabūti ir ilgesnį laiko tarpą, tačiau tikrai niekur nėra geriau, nei čia. Ir anksčiau ar vėliau jūs tuo įsitikinsite.

MOTOCIKLAS: Visada buvo ir liko mielos dviratės transporto priemonės. 14-os metų amžiaus gavau dovanų motorolerį, po to motociklą ir kai jį pardaviau baigdamas studijas, supratęs, kad bus mažai laiko važinėtis, Mama surengė didelę šventę, sakydama, kad sūnus vėl grįžo į gyvenimą ir ji vėl tiki, kad gyvensiu. Tačiau prieš 10 metų vėl įsigijau tik šįkart rimtesnį motociklą. Tą motociklą pardaviau, prieš ateidamas dirbti į uosto direkciją. Supratau, kad namuose stovės žaisliukas, su kuriuo retai kada pavyks pažaisti. Motociklą nugalėjo kemperis. Ištikimybė dviračiui liko tvirta.

APIE AUKLĖTOJĄ: Švenčiant mano 50-metį šventės organizatoriai padarė siurprizą ir pakvietė mylimiausią iš mano mokytojų mano auklėtoją nuo 4 iki 8 klasės Dalią Samuitienę. Labai nustebino, kad mokytoja, prabėgus ir tiek metų prisimena, koks buvau mokinys, mano literatūros rašinius, pirmuosius fizikos darbus, kai kurias sporto varžybas ir stebi iki šiol ką jos buvę auklėtiniai veikia gyvenime. Linkiu visiems tokių mokytojų.

PAŽADAI: Kai politikai rinkimams artėjant pradeda žadėti, kad jie sukurs naujas darbo vietas, aš domiuosi o kaip jūs tas vietas sukursite ? Kokių reikia kūrybinių galių ? Gal pakaktų tiesiog daugiau leisti ypač jauniems žmonėms realizuoti savo verslo idėjas, kardinaliai mažinant biurokratinius barjerus ? Greitis valdžios sprendimuose yra taip pat vienas iš esminių trukdžių. Kas rengė detaliuosius planus, puikiai mane supras.

ATSAKOMYBĖ: Negatyviai veikia tai, kad labai dažnai be jokios atsakomybės pasakomas žodis „Ne“. Pasako „ne“, naudojasi savo tarnybine padėtimi, va, neleidau ir neleisiu. Ir kas man? Ir man nieko? Pažiūrėkite žmonės, koks aš nuostabus. Aš kažkur kažkam neleidau ir nuo kažko apgyniau. Nuo ko apgynė, dažniausiai nežino patys.

APIE KLAIPĖDĄ: Svečiams Klaipėdoje nelabai ką išskirtinio galima parodyti, todėl dažniausiai pasiūlau išplaukti į jūrą. Kai Kazachstano ambasadoriui dideliam eruditui Bauržanui Muhamedžanovui parodžiau uostą, mačiau vienus įspūdžius, tačiau kai išplaukėme į jūrą ir dar žiemą, jis patyrė tokių nepakartojamų įspūdžių, kad manęs ir šiandien kitų užsienio šalių ambasadoriai klausinėja, ką aš jam tada parodžiau?

KAI BŪNA SUNKU: Asmeniškai labai mėgstu Kuršių Neriją ir Smiltynę. Ir kai būnu po darbo pavargęs, sėdu ant dviračio ir ten labai atsigaunu...

APIE KAVINES: Patinka valgyti „Ararate“, Ambertono viešbučio 12 aukšte. „Skandalas“ patinka, „Ridikai“ - gerai, tik nepatinka, kad ten prie žuvies neduoda citrinos. Va, šioje vietoje mes nesutariame su savininku. Neduoda, sako nenori, nevalgyk, bet citrinos tu pas mane negausi. Tačiau maistas čia visada šviežias ir gaminamas su meile.

APIE LAIKĄ: Gyvenimo laiko nestabdyčiau niekur ir visa tai kas vyko, buvo nuostabu.

DISKUSIJOS: Šiandien miesto meras, drįstu taip mastyti, yra ne tik meras, bet ir bičiulis ir ne tik man bet ir visiems miestiečiams. Ir būtent tai leidžia mums diskutuoti. Pačiais įvairiausiais klausimais. Džiaugiuosi, kad šiandien administracijos vadovas yra Saulius Budinas, kurį pažįstu jau daug metų ir tik iš gerosios pusės. Kad ir ta pati miesto tarybos salė. Daug metų girdėjau kalbant, kad ją reikia sutvarkyti. Saulius atėjo ir reikalai išsisprendė. Tai gerieji pavyzdžiai. Laukiam tęsinio.

UŽTEKS KALBŲ! Šiandien su miesto valdžia kalbamės, kaip padaryti. Užtenka tik kalbėti. Uostamiestyje tikrai yra ką nuveikti.

SUSITARIMAS: Tikiuosi, kad pernai spalio mėnesį pasirašytas susitarimas tarp Klaipėdos miesto, uosto direkcijos, Klaipėdos pramonininkų asociacijos, Klaipėdos universiteto ir Klaipėdos LEZ-o dėl miesto ateities koncepcijos sukūrimo bus vykdomas. Tai labai svarbu.

TURISTAMS: Kai mus aplanko kruizinio laivo keleivis, ką jam parodyti Klaipėdos mieste?

Pernai lankantis JAV man teko garbė patekti į kompaniją „Carnival“, kuri valdo apie 50 procentų pasaulinio kruizinio verslo. Jie pabrėžė tai, kad turime turėti tai, ko nėra niekur, arba pasitaiko retai kur. Pasirodo, net ir Gintaro muziejus nėra unikumas. Kruizinio laivo keleiviai panašių muziejų randa ir kituose uostuose. Todėl yra būtina sukurti traukos centrą, kuo žavėtųsi pasaulis. Neabejoju, kad Klaipėda tą gali.

SKAIČIAI: Vienas kruizinis keleivis, o mes jų turėjome apie 50-60 tūkstančių per metus, palieka maždaug 25 - 45 eurus. Galima padauginti ir paskaičiuoti kiek gali uždirbti mieste veikiantis smulkusis ir vidutinis verslas. Reiškia tai sritis, kur reikia pasistengti.

APIE AUTOMOBILIUS: Ilgą laiką vairuoju „Mercedes“ markės automobilius. Neabejoju, kad vokiečiai gamina geriausius automobilius pasaulyje. Tai mano nuomonė. Man automobilis nėra tiktai transporto priemonė susisiekimui tarp dviejų taškų. Man tai yra ir meno kūrinys.

VILNIUS yra nuostabus miestas, vertas šalies sostinės vardo. Nepakartojamas senamiestis. Kaip kas bevertintų Artūrą Zuoką, bet miesto imidžo prasme jis išjudino visuomenę, architektus. Manau jo dėka kitoje Neries pusėje atsirado naujasis Vilnius. Net ir skeptikai vėliau svečiams rodė, pažiūrėkite, kokie mes modernūs ir šiuolaikiniai. Bet aš labiau myliu gimtą miestą Klaipėdą.

RECEPTAS: Jeigu mes norime Klaipėdos miestą matyti klestintį, tereikia leisti veikti ir kurti. Kokia stogo spalva – žalia, raudona, mėlyna, verslui nėra svarbu. Jam svarbu, kad leistų įgyvendinti verslo projektą. Uosto ir miesto bendrųjų planų sinergija artimoje ateityje bus labai rimtas išbandymas skeptikams.

KAUNO meras Visvaldas Matijošaitis, vos pradėjęs eiti pareigas, pasakė, jeigu sužinosiu, kad detalus planas nebuvo patvirtintas per vienerius metus, nesiaiškinsiu, kokios yra priežastys. Tie žmonės, kurie buvo dirbę prie šito plano, bus atleisti. Kaunas, kuris buvo laikomas visiškai apmirusiu, šiuo metu turi 17 pasiūlymų biuro centrų statybai. Jeigu atsiranda poreikis biurams, vadinasi šalia atsigauna verslas.

APIE ŽODELĮ „NE“: Aš asmeniškai labai retai sakau „ne“. Tačiau visiškai nepritariu Bastionų tilto statybai ir laikau tai didele klaida.

LINKIU klaipėdiečiams didžiuotis savo miestu. Tik Klaipėdoje yra unikalus jūrinis genofondas, nepakartojama džiazo dvasia, tik šiame Lietuvos mieste yra vienoje visumoje jūra, upė, ežerai ir gražūs miškai. Tai didžiausias turtas ir nuo to, kaip mes sugebėsime šiuo turtu naudotis, priklausys mūsų ateitis, miesto nuostabios jaunosios kartos likimas.

APIE GYVENIMO LAIKRODĮ: Jei kas leistų atsukti gyvenimą atgal, nesukčiau. Nekeisčiau nei vienos vietos ir ta praeitis leidžia man džiaugtis tuo, ką aš turiu šiame gyvenime.

Kalbino Gintaras TOMKUS